17

Kleitonas

Keitas Kleitonas stebėjo išeinančią Betę tiksliai žinodamas, kas nutiko viduje. Kuo daugiau jis apie tai galvojo, tuo labiau troško ją pasekti ir trumpai šnektelti, vos ji parsiras namo. Jai suprantamu būdu išaiškinti padėtį, kad ji suvoktų, jog tokie dalykai paprasčiausiai nepriimtini. Vožtelėti kartą kitą, ne tiek, kad skaudėtų, tačiau pakankamai, kad suprastų, jog jis reikalą išmano. Žinoma, iš to nebūtų nieko gera. Jis iš tikrųjų taip ir nedarys. Kleitonas nė karto nesudavė Betei. Jis ne iš tokių.

Kas, velniai rautų, čia vyksta? Ar galėtų būti dar blogiau?

Pirmiausia pasirodė, kad vyrukas dirba šunidėje. Antra, jie kelias dienas kartu vakarieniavo, svaidydamiesi kvailokais žvilgsniais, kuriuos matai apgailėtinuose Holivudo filmuose. O paskui – štai ir papildoma korta – nuvažiavo į tą pigų šokių barą, skirtą nevykėliams, o po to, nors jis ir nematė pro užuolaidas, neabejojo, kad ji pradėjo išsidirbinėti kaip prostitutė. Tikriausiai ant sofos. Tikriausiai todėl, kad per daug išgėrė.

Jis prisimena tas dienas. Sugirdyk tai moteriai porą taurių vyno, vis įpilk, kai ji nemato, arba kliūstelk į alų šlakelį degtinės, įsiklausyk, kada jos liežuvis pradės pintis, ir viskas baigsis neįtikėtinai puikiu pasimylėjimu tiesiai svetainėje. Burbuliukai tam ypač tinka. Truputį ją pagirdyk, ta moteris ne tik nesipriešins, tačiau virs tikra tigre. Slapta stebėdamas namą jis nesunkiai įsivaizdavo, kaip atrodo nuogas Betės kūnas. Jei jis nebūtų toks velniškai įsiutęs, gal būtų net susijaudinęs žinodamas, kad ji ten, visa užsivedusi, visa įkaitusi ir suprakaitavusi. Tačiau esmė kitur: juk ji elgėsi tikrai ne taip, kaip pridera elgtis motinai?

Kleitonas nujautė, kur tai veda. Jei jau pasimylės per pasimatymą, tai taps normalu ir priimtina. Jei jau pasidarys normalu ir priimtina, panašiai pasielgs ir kitą kartą. Va kaip paprasta. Po vieno tipelio atsiras antras, paskui trečias, ketvirtas, dešimtas, dvidešimtas. O Kleitonas mažiausiai troško, kad tokie tipai lyg parade trauktų pro duris vis mirkteldami Benui, tarsi sakytų: „Tavo mama tikrai karšta pupytė.“

Jis neketino leisti, kad taip atsitiktų. Betė buka kaip ir dauguma moterų, štai kodėl jis visus šiuos metus ją stebėjo. Ir viskas klostėsi tiesiog puikiai, kol mieste nepasirodė šitas Taiboltas.

Tas tipas – vaikščiojantis košmaras. Tarsi jo vienintelis ketinimas būtų sugriauti Kleitono gyvenimą.

Ei, tačiau šito taip pat nebus, tiesa?

Praėjusią savaitę jis gana nemažai sužinojo apie Taiboltą. Šis ne tik dirbo šunidėje – beje, kas čia keista? – tačiau gyveno aptriušusioj skylėj prie miško. O kelis kartus neva oficialiai paskambinus į Kolorado teisėsaugos įstaigas, profesinis mandagumas padarė savo. Jis sužinojo, kad Taiboltas baigė Kolorado universitetą, kad buvo jūrų pėstininkas, tarnavo Irake ir gavo porą pagyrimų. Tačiau visų įdomiausia, vienas kitas iš jo būrio kalbėjo, kad jis gyvas tik todėl, kad sudarė sandėrį su velniu.

Kleitonui buvo smalsu, ką apie tai pagalvotų Betė.

Jis tuo netiki. Pažįsta pakankamai jūrų pėstininkų, kad žinotų, jog dauguma jų – tikri proto bokštai. Tačiau aiškiai vyksta kažkas įtartina, jei net sėbrai iš to paties dalinio tuo tipu nevisiškai pasitiki.

Ir kam leistis į tokį kelią, kad apsistotum čia? Tas tipas nieko mieste nepažįsta, ir, kiek esame girdėję, niekada anksčiau čia nebuvo. Čia taip pat kažkas įtartina. Dar daugiau, Kleitono niekaip neapleidžia jausmas, kad atsakymas yra tiesiai prieš akis, tačiau jis negali jo suvokti. Privalės. Visada pavyksta.

Kleitonas nepaliovė spoksoti į namą galvodamas, kad atėjo laikas galutinai susidoroti su tuo tipu. Vis dėlto ne dabar. Ne šiąnakt. Ne kai aplink bastosi šuo. Galbūt kitą savaitę. Kai Taiboltas bus darbe.

Pažiūrėkim, kuo Kleitonas skiriasi nuo kitų žmonių. Dauguma gyvena kaip nusikaltėliai: pirmiausia prisidirba, o paskui nerimauja dėl pasekmių. Tik ne Keitas Kleitonas. Jis iš anksto rūpestingai apgalvoja. Jis planuoja. Jis numato. Štai čia ir yra pagrindinė priežastis, kodėl iki šiol nieko nesiėmė, nei kai matė juos šįvakar parvažiuojant, net tada, kai suvokė, kas vyksta viduje, net kai stebėjo išeinančią Betę, visą išraudusią, susitaršiusiais plaukais. Galų gale, aišku, kad kieno galia, to ir valia, o šiuo metu galia Taibolto pusėje. Dėl kortelės. Atminties kortelės su nuotraukomis, kuri galėtų užtvenkti Kleitono pinigų srautą.

Tačiau galia nieko nereiškia, jei ja nesinaudoji. O Taiboltas nesinaudojo. Tai galėjo reikšti, kad Taiboltas arba neišsiaiškino, ką turi, arba kortelės atsikratė, arba yra iš tų, kuriems paprastai rūpi tik jų reikalai.

O gal ir viskas iš karto.

Privalu įsitikinti. Pirmiausia kas svarbiausia, taip sakant. Tai reiškia, kad reikia paieškoti atminties kortelės. Jei vyrukas vis dar ją turi, jis suras ir sunaikins. Galia vėl sugrįš Kleitonui, o Taiboltas gaus ko nusipelnė. O jei Taiboltas atsikratė kortelės vos radęs? Dar geriau. Jis susidoros su Taiboltu, ir jo su Bete reikalai pradės grįžti į normalias vėžes. Tai yra visų svarbiausia.

Prakeikimas, kaip gerai Betė atrodė išeidama iš to namo. Gerokai kaitino žinojimas, kuo ji užsiiminėjo, net jei ir su tuo Taiboltu. Jau seniai ji nebuvo turėjusi vyro ir atrodė... kitaip. Dar daugiau, Kleitonas žinojo, kad po šio vakaro ji tikrai norės daugiau.

Sumanymas tapti Betės sekso partneriu kuo toliau, tuo labiau masino.