24

Kleitonas

Kleitonas nenorėjo patikėti, tačiau Senelis tikrai pagyrė Taiboltą po pamaldų. Spaudė jam ranką, elgėsi kaip su kokiu didvyriu, o Benas spoksojo į prakeiktą hipį didelėmis ištikimo šunyčio akimis.

Jis iš paskutiniųjų valdėsi, kad per vėlyvuosius pusryčius neatsikimštų alaus, o nuvežęs Beną pas motiną jau ištuštino keturis butelius. Nė kiek neabejojo, kad prieš eidamas gulti išmauks visą dvylikos butelių pakuotę. Pastarąsias dvi savaites jis gėrė daug. Suprato, kad piktnaudžiauja, tačiau tik svaigalai sulaikė nuo minčių apie susidūrimą su Taiboltu.

Už nugaros suskambėjo telefonas. Vėl. Jau ketvirtą kartą per pastarąsias porą valandų, tačiau jis neturėjo nuotaikos atsiliepti.

Gerai, pripažino, nepakankamai įvertino tą tipą. Taiboltas nuo pat pradžių vienu žingsniu jį lenkė. Anksčiau Kleitonas galvojo, kad Benas žino, kurį jo mygtuką, kada paspausti, tačiau šitas tipas svaidė bombas. Ne, staiga pagalvojo Kleitonas, ne bombas jis mėto. Jis nukreipia sparnuotąsias raketas su fiksuotu taikiniu, visas skirtas tam, kad sugriautų Kleitonui gyvenimą. Dar blogiau, Kleitonas nematė jų artėjant. Nė vienos.

Tai pernelyg gniuždė, ypač todėl, kad padėtis iš pažiūros vis blogėjo. Dabar Taiboltas aiškino jam, ką daryti. Nurodinėjo tarsi kokiam liokajui, o Kleitonas pirmą kartą gyvenime negalėjo sugalvoti išeities. Jis norėjo patikėti, kad Taiboltas blefuoja apie vaizdajuostę ir įsilaužimą. Turėtų blefuoti – niekas nėra toks sumanus. Turėtų. Tačiau kas, jei neblefuoja?

Kleitonas nuėjo prie šaldytuvo ir atsidarė dar vieną alaus žinodamas, kad rizikuoti negalima. Kas žino, ką tas vyrukas planuoja toliau? Jis godžiai gurkštelėjo melsdamasis, kad greitai prasidėtų nuskausminamasis poveikis.

Tai sutvarkyti turėtų būti lengviau. Jis yra šerifo pavaduotojas, o tas vyrukas – naujokas mieste. Kleitonas turėtų mėgautis galia, tačiau sėdi prišnerkštoj virtuvėj, nes nedrįso prašyti Beno sutvarkyti bijodamas, kad vaikis nepasipasakotų Taiboltui, o tas sužinojęs gerokai nepatrumpintų Kleitonui gyvenimo.

Ką tas tipas turi prieš jį? Šitai Kleitonas norėtų žinoti. Ne Kleitonas kėlė problemas, tai Taiboltas viską painiojo – ir, užsiberkim druskos ant žaizdos, dar ir miega su Bete.

Jis nugurkė dar alaus stebėdamasis, kaip greitai gyvenimas gali virsti apgailėtinu. Paniręs į savigailą jis vos išgirdo beldimą į priekines duris. Atsistūmęs nuo stalo nušlepsėjo per svetainę, atidarė duris ir pamatė verandoje stovintį Tonį, panašų į permirkusią žiurkę. Tarsi jau viskas ir taip nebūtų blogai, dar šitas kirminas prisistatė.

Tonis atsargiai žengtelėjo atgal.

– Oho, berneli, tau viskas gerai? Iš kvapo panašu, kad gėrei.

– Ko nori, Toni? – juokams Kleitonas nebuvo nusiteikęs.

– Skambinau, bet tu nekėlei.

– Eik prie reikalo.

– Jau senokai tavęs nemačiau.

– Buvau užsiėmęs. Ir dabar užsiėmęs, todėl nešdinkis, – jis ėmė verti duris, tačiau Tonis pakėlė ranką.

– Palauk! Noriu tau šį tą pasakyti, – suinkštė. – Tai svarbu.

– Kas yra?

– Ar prisimeni, kai aš tau skambinau? Nežinau, gal prieš porą mėnesių?

– Ne.

– Prisimink. Skambinau iš Dekerio dėl tokio tipo, kuris visiems kaišiojo Betės nuotrauką.

– Ir?

– Tą ir norėjau tau pasakyt, – Tonis nusibraukė nuo akių riebaluotų plaukų sruogą. – Šiandien jį vėl mačiau. Ir mačiau jį kalbantį su Bete.

– Apie ką tu kalbi?

– Po pamaldų. Jis kalbėjosi su Bete ir tavo Seneliu. Jis – tas vyriokas, kur šiandien sėdėjo prie pianino.

Nepaisant girtumo Kleitonas pajuto, kad galvoje pradeda aiškėti. Iš pradžių prisiminė labai blankiai, paskui ryškiau. Tai nutiko tą savaitgalį, kai Taiboltas paėmė fotoaparatą ir kortelę.

– Tu įsitikinęs?

– Taip, visiškai. Bet kur tą bičą atpažinčiau.

– Jis turėjo Betės nuotrauką?

– Aš jau tau sakiau. Mačiau ją. Dar pagalvojau, kad tai keista, supranti? O šiandien pamačiau juos kartu. Pamaniau, norėsi žinoti.

Kleitonas svarstė Tonio naujieną.

– Noriu, kad papasakotum man apie tą nuotrauką viską, ką tik prisimeni.

Kirminas Tonis turėjo stebėtinai gerą atmintį ir ilgai neužtruko, kol Kleitonas suprato visą istoriją. Kad nuotrauka buvo daryta prieš kelerius metus, fotografuota mugėje. Kad Taiboltas nežinojo moters vardo. Kad jis jos ieškojo.

Kai Tonis išėjo, Kleitonas apsvarstė tai, ką sužinojo.

Nieku gyvu Taiboltas nebuvo čia prieš penkerius metus ir vardo visai nepamiršo. Tik iš kur jis gavo nuotrauką? Ar perėjo pusę žemyno, kad ją surastų? O jei taip, tai ką visa tai reiškia?

Kad Taiboltas persekiojo Betę?

Jis dar nebuvo įsitikinęs, tačiau kažkas čia negerai. O Betė, naivi kaip visada, įsileido jį ne tik į lovą, tačiau ir į Beno gyvenimą.

Kleitonas susiraukė. Jam tai nepatinka. Jam tai visai nepatinka ir jis puikiai žino, kad Betei šitai taip pat nepatiks.