30

Betė

Ką tik išsimaudžiusi po dušu Betė stovėjo savo miegamajame su per dideliais marškinėliais. Vidun kyštelėjo galvą Nana.

– Ar nori apie tai pasikalbėti? – pasiteiravo ir krustelėjo nykščiu lango link. – Paskambino iš mokyklos ir pasakė, kad išvažiavai namo. Direktorius atrodė kiek sunerimęs, o paskui pamačiau, kad pasukai link kontoros. Man pasirodė, kad judu susikivirčijote.

– Tai rimčiau negu kivirčas, Nana, – pavargusiu balsu ištarė Betė.

– Šitai supratau iš to, kad jis išėjo. O paskui tu ilgai stypsojai verandoje.

Betė linktelėjo.

– Ar tai dėl Beno? Gal Tibo jį įskaudino? Ar tave?

– Ne, nieko panašaus, – atsakė Betė.

– Gerai, nes tai vienintelis dalykas, kurio negalima sutvarkyti.

– Nežinau, ar šitą irgi galima.

Nana spoksojo pro langą, paskui giliai atsiduso.

– Kaip suprantu, šįvakar šunis šerti teks man?

Betė nuvėrė ją apmaudžiu žvilgsniu.

– Ačiū, kad esi tokia supratinga.

– Kačiukėliai ir klevai... – tarstelėjo senoji ir mostelėjo ranka.

Prieš visiškai panirdama į neviltį Betė truputėlį apie tai pagalvojo.

– Ką tai reiškia?

– Tai nieko nereiškia, tačiau, antra, tu per daug susierzinusi, kad gailėtumeisi savęs.

– Tu nesuprasi...

– Pamėgink, – nenusileido Nana.

Betė pakėlė akis.

– Jis persekiojo mane, Nana. Penkerius metus, o paskui atsekė per pusę žemyno manęs ieškoti. Jis apsėstas.

Nana neįprastai tylėjo.

– Kodėl tau nepradėjus nuo pradžių, – pasiūlė ji ir atsisėdo ant Betės lovos. Betė nebuvo įsitikinusi, kad nori apie tai kalbėti, tačiau įsivaizdavo, kad bus geriau viską iškart baigti. Ji pradėjo pasakojimu apie Keito viešnagę klasėje ir per kitas dvidešimt minučių išpasakojo Nanai, kaip staiga išvažiavo iš mokyklos, kaip ją kankino abejonės ir kaip ginčijosi su Loganu. Kai ji baigė, Nana sterblėje sunėrė rankas.

– Tad Tibo pripažino, kad turėjo nuotrauką? Ir, tavo žodžiais tariant, vapaliojo kažką apie sėkmės talismaną ir tvirtino, kad ėjo čionai todėl, kad jautėsi tau kažką skolingas?

Betė linktelėjo.

– Maždaug taip.

– Ką jis turėjo omenyje sakydamas „sėkmės talismanas“?

– Nežinau.

– Ir nepaklausei?

– Tai nesvarbu, Nana. Visas šitas reikalas... keistas ir nesveikas. Kas galėtų panašiai elgtis?

Nana suraukė antakius.

– Pripažįstu, skamba keistai, tačiau tikriausiai norėčiau žinoti, kodėl jis patikėjo, kad tavo nuotrauka – sėkmės talismanas.

– Kodėl tai turi reikšmės?

– Todėl, kad tu ten nebuvai, – pabrėžė senoji. – Tu neišgyvenai tų dalykų, kaip jis. Galbūt jis sakė tiesą.

Betė susiraukė.

– Nuotrauka negali būti sėkmės talismanas. Tai nesąmonė.

– Galbūt, – atsakė Nana, – tačiau aš jau pakankamai sena, kad žinočiau, jog kare nutinka keistų dalykų. Kareiviai pradeda tikėti įvairiausiais ženklais, taigi, jei jie galvoja, kad kažkas juos saugo, tai kas čia bloga?

Betė iškvėpė.

– Viena yra tikėti. Visiškai kas kita – būti apsėstam nuotraukos ir persekioti subjektą.

Nana uždėjo ranką Betei ant kelio.

– Kartais visi elgiamės kaip pamišėliai.

– Tik ne šitaip, – nepasidavė Betė. – Šitoks elgesys gąsdina.

Nana ilgokai patylėjo, paskui atsiduso.

– Gal tu ir teisi, – gūžtelėjo ji.

Betė tyrė Nanos veidą ir staiga pasijuto visiškai išsekusi.

– Ar padarysi man paslaugą?

– Kokią?

– Gal galėtum paskambinti direktoriui ir paprašyti, kad po pamokų parvežtų Beną namo? Nenoriu, kad vairuotum tokiu oru, tačiau tikrai negaliu jo parsivežti pati.