3

Betė

Betė padėjo į šalį dietinės kolos skardinę laiminga, kad Benas puikiai leidžia laiką bičiulio Zako gimtadienio šventėje. Ji kaip tik panorėjo, kad jam nereikėtų važiuoti pas tėvą, kai atėjusi Melodė atsisėdo ant gretimos kėdės.

– Gerai sumanyta, tiesa? Vandens šautuvai baisiai populiarūs, – nusišypsojo Melodė kiek per daug nubalintais dantimis, vienu tonu per tamsia oda, tarsi būtų ką tik grįžusi iš soliariumo. Tikriausiai ten ji ir buvo. Melodė puikavosi savo išvaizda nuo vidurinės, o vėliau tai tapo, regis, dar didesniu apsėdimu.

– Reikia tik tikėtis, kad jie neatgręš šitų supersrovių į mus.

– Tegu nė nebando, – susiraukė Melodė. – Sakiau Zakui, kad jei išdrįs, visus išsiųsiu namo, – ji atsišliejo, įsitaisė patogiau. – Ką tu pati veikei šią vasarą? Niekur tavęs nemačiau, į mano skambučius neatsakei.

– Žinau. Atsiprašau. Šiai vasarai tapau atsiskyrėle. Iš visų jėgų bandžiau palaikyti ryšius su Nana, su šunide, visu dresavimu. Neturiu supratimo, kaip Nana sugeba visa tai išlaikyti.

– Kaip ji šiuo metu jaučiasi?

Nana buvo Betės močiutė. Ji augino Betę nuo trejų metukų, kai mergytės tėvai žuvo automobilio avarijoje. Betė linktelėjo.

– Dabar geriau, tačiau insultas jai gerokai pakenkė. Kairioji pusė vis dar gana silpna. Ji susitvarko su dresūra, tačiau ir tvarkytis šunidėje, ir dresuoti tikrai nepajėgtų. Pati žinai, kaip ji save spaudžia. Visada bijojau, kad ji tikriausiai persidirba.

– Šią savaitę pastebėjau, kad ji vėl dainuoja chore.

Nana jau per trisdešimt metų buvo pirmosios baptistų bažnyčios choristė ir Betė žinojo, kad tai viena jos aistrų.

– Ji tik praėjusią savaitę sugrįžo, tačiau nesu tikra, kiek ji iš tikrųjų dainuoja. Po to ji porą valandų nusnūdo.

Melodė linktelėjo.

– O kas bus, kai mokykloje prasidės pamokos?

– Nežinau.

– Juk ketini mokytojauti, tiesa?

– Tikiuosi.

– Tikiesi? Argi ne kitą savaitę mokytojų susirinkimas?

Betė nenorėjo apie tai nė galvoti, jau nekalbant apie diskusiją, tačiau žinojo, kad Melodė nori gero.

– Taip, bet tai nereiškia, kad aš ten būsiu. Suprantu, kad mokyklos direktoriui kiltų rūpesčių, tačiau negaliu visai dienai palikti Nanos vienos. Šiaip ar taip, dar ne... O kas padės jai tvarkyti šunidę? Ji jokiu būdu negali visą dieną dresuoti šunų.

– Ar negalėtum ko nors pasamdyti? – pasiūlė Melodė.

– Mėginau. Nejau nepasakojau, kas nutiko vasaros pradžioje? Įdarbinau vyruką, tas pasirodė dukart, o po savaitgalio iškart išėjo. Panašiai nutiko ir su kitu darbuotoju. Po to niekas daugiau nė nepasivargino ateiti. „Reikalinga pagalba“ ženklas tapo nuolatiniu lango atributu.

– Deividas nuolat skundžiasi, kad stinga gerų darbuotojų.

– Pasakyk jam, kad pasiūlytų minimalų atlyginimą. Tada tikrai galės skųstis. Netgi vidurinės moksleiviai nebenori valyti narvų. Jie sako, kad tai šlykštu.

– Tai ir yra šlykštu.

Betė nusijuokė.

– Na, taip, – nesiginčijo ji, – tačiau man tikrai stinga laiko. Abejoju, ar iki kitos savaitės kas nors pasikeis, o jei nepasikeis, bus labai blogai. Man tikrai patinka dresuoti šunis. Dažnai su jais lengviau nei su mokiniais.

– Kaip su maniškiu?

– Su taviškiu buvo vienas juokas. Patikėk manim.

Melodė mostelėjo link Beno.

– Jis paaugo nuo to laiko, kai mačiau pastarąjį kartą.

– Beveik colį, – patvirtino Betė galvodama, jog malonu, kad Melodė pastebėjo. Benas visada buvo žemas pagal amžių, klasės nuotraukoje vaikas visada stovėdavo kairėje pusėje pirmoje eilėje, puse galvos žemesnis už greta sėdintį bendraklasį. Zakas, Melodės sūnus, priešingai – dešinėje pusėje, gale, visada aukščiausias klasėje.

– Girdėjau gandus, kad Benas šį rudenį nežais futbolo, – pastebėjo Melodė.

– Jis nori išbandyti šį tą naujo.

– Pavyzdžiui?

– Jis nori išmokti griežti smuiku. Ketina mokytis pas ponią Hastings.

– Ar ji dar moko? Jai turėtų būti arti devyniasdešimties.

– Tačiau ji turi kantrybės mokyti pradedančiuosius. Ar bent jau taip man sakė. O Benas labai ją mėgsta. Tai yra svarbiausia.

– Na, ir puiku, – tarstelėjo Melodi. – Lažinuosi, jam puikiai seksis. O Zakas ketina dykinėti.

– Jie nebebus toje pačioje komandoje. Zakas žais už rinktinę, tiesa?

– Jei pavyks.

– Pavyks.

Visada pavykdavo. Zakas buvo vienas tų natūraliai pasitikinčių, konkuruoti linkusių vaikų, kurie anksti subręsta ir aikštelėje nuolat nušluosto nosį kitiems, mažiau talentingiems žaidėjams. Tokiems, kaip Benas. Netgi dabar, lakstant po kiemą su vandens šautuvu, Benas kartu nespėjo. Geraširdis ir dailus Benas nelabai panėšėjo į sportininką, o šitas faktas be galo siutino buvusį Betės vyrą. Praėjusiais metais jos buvusysis prie šoninės linijos stovėdavo toks susiraukęs, kad Benui visiškai praėjo noras žaisti futbolą.

– Ar Deividas ir toliau ketina būti trenerio padėjėju?

Deividas buvo Melodės vyras, vienas iš dviejų miestelio pediatrų.

– Dar nenusprendė. Kadangi Hoskinsas išėjo, jį gerokai dažniau iškviečia. Jam tai nepatinka, tačiau nieko nepadarysi. Jie bando užverbuoti dar vieną gydytoją, tačiau tai sunku. Ne visi nori dirbti mažame miestelyje, ypač kai iki artimiausios ligoninės Vilmingtone reikia važiuoti keturiasdešimt penkias minutes. Darbo diena labai užsitęsia. Dažnai jis grįžta namo apie aštuntą. O kartais ir dar vėliau.

Betė girdėjo nerimą Melodės balse ir suvokė, kad draugė galvoja apie romaną, kurį Deividas buvo užmezgęs praėjusią žiemą. Betė buvo pakankamai supratinga, kad nieko nekomentuotų. Dar tik gandus išgirdusi ji nusprendė, kad apie tai kalbės tik tada, jei Melodė panorės. O jei ne? Irgi gerai. Tai ne jos reikalas.

– O kaip tu pati? Ar su kuo nors susitikinėji?

Betė nutaisė grimasą.

– Ne. Po Adamo – ničnieko.

– O kas tada nutiko?

– Neturiu supratimo.

Melodė papurtė galvą.

– Negaliu pasakyti, kad tau pavydžiu. Niekada nemėgau vaikščioti į pasimatymus.

– Taip, bet tau bent jau puikiai sekėsi. O aš apgailėtina.

– Perdedi.

– Tikrai ne. Tačiau tai visai nesvarbu. Nesu tikra, ar netgi turėčiau pakankamai energijos. Segtis korsetą, skustis kojas, flirtuoti, apsimetinėti, kad patinka jo bičiuliai. Regis, tam reikia begalės pastangų.

Melodė suraukė nosį.

– Tu nesiskuti kojų?

– Žinoma, kad skutuosi, – atkirto Betė, paskui tylesniu balsu pridūrė: – Bent jau dažniausiai. – Tada atsisėdo tiesiau. – Tačiau suprask esmę – susitikinėti sunku. Ypač kai sulauki mano metų.

– Oi, nereikia. Tau nėra ir trisdešimties, be to, tu tikra gražuolė.

Betė girdėdavo tai kiek gali prisiminti ir nebuvo atspari faktui, kad vyrai – netgi vedę vyriškiai – dažnai atsigręždavo, kai ji praeidavo pro šalį. Pirmus trejus mokytojavimo metus tik kartą į pokalbį su mokytoja atėjo vienas tėtis. Visais kitais atvejais susirinkimus lankė motinos. Prisimena, kaip prieš kelerius metus garsiai tuo nusistebėjo, o Nana atkirto: „Nė viena nenori palikti tavęs vienumoje su savo vyreliais, nes tu daili kaip linksmas moliūgėlis.“

Nana pasižymėjo sugebėjimu savitai išdėstyti faktus.

– Pamiršti, kur mes gyvename, – priminė Betė. – Čia nėra gausu vienišų mano amžiaus vyrų. O jei jie iki šiol vieniši, tam yra priežastis.

– Tai netiesa.

– Galbūt – mieste. Tačiau čia? Šiame miestelyje? Patikėk manimi. Praleidau čia visą gyvenimą, net į koledžą važinėjau iš namų. Tais retais atvejais, kai mane pakviesdavo, nueidavom į du–tris pasimatymus, ir jie liaudavosi skambinę. Neklausk manęs kodėl, – ji ramiai numojo ranka. – Nereikia šito išpūsti. Turiu Beną ir Naną. Juk negyvenu viena, apsupta tuzino kačių.

– Ne. Tave supa šunys.

– Ne mano šunys. Kitų žmonių šunys. Yra skirtumas.

– O, taip, – prunkštelėjo Melodė. – Didelis skirtumas.

Kitoje kiemo pusėje Benas su savo vandens šautuvu iš visų jėgų stengėsi neatsilikti nuo kitų vaikų, tačiau staiga slystelėjo ir pargriuvo. Jo akiniai nukrito į žolę. Betė buvo pakankamai supratinga, kad nepašoktų ir neimtų klausinėti, ar jam viskas gerai: paskutinį kartą, kai ji mėgino padėti, berniukas akivaizdžiai sutriko. Vaikas apčiuopomis susirado akinius, atsistojo ir vėl nubėgo.

– Jie taip greitai auga, tiesa? – pastebėjo Melodė, pertraukdama Betės mintis. – Žinau, kad tai nuvalkiota frazė, tačiau tai tiesa. Prisimenu, kaip mano mama taip pasakė, o aš pagalvojau, kad ji nesuvokia, ką kalba. Negalėjau sulaukti, kol Zakas nors truputėlį paaugs. Žinoma, tuo metu jam diegliai varstė pilvuką ir visą mėnesį naktį miegojau ne daugiau kaip po porą valandų. O dabar, taip paprastai, jie jau eis į vidurinę.

– Dar ne dabar. Dar vieni metai.

– Žinau. Tačiau vis tiek jaudinuosi.

– Kodėl?

– Supranti... Sunkus amžius. Vaikai yra tos stadijos, kai pradeda suprasti suaugusiųjų pasaulį, tačiau neturi suaugėliškos brandos, kad susidorotų su viskuo, kas vyksta aplink. Pridėjus visas pagundas, tą faktą, kad jie liaujasi tavęs klausę, ir paauglystės nuotaikas, aš pirmoji pripažinsiu, kad šito nelaukiu. Tu mokytoja. Juk supranti.

– Todėl ir mokau antrokus.

– Puikus pasirinkimas. – Melodė pritildė balsą: – Ar girdėjai apie Eliotą Spenserį?

– Apskritai nedaug ką girdėjau. Pamiršai, kad gyvenau kaip atsiskyrėlė?

– Jis buvo sučiuptas pardavinėjantis narkotikus.

– Jis vos porą metų vyresnis už Beną!

– Ir tebesimoko vidurinėje.

– Dabar jau privertei ir mane sunerimti.

Melodė pavartė akis.

– Tik nereikia. Jei mano sūnus būtų nors kiek panašesnis į Beną, neturėčiau pagrindo nervintis. Benas turi suaugusiojo sielą. Jis visada mandagus, visada malonus, visada pirmas skuba į pagalbą jaunesniems. Jis jautrus. Kita vertus, aš turiu Zaką.

– Zakas taip pat šaunus vaikis.

– Žinau. Tačiau jis visada buvo daug problematiškesnis. Ir jis visada labiau linkęs pasekti kitais nei Benas.

– Ar matai juos žaidžiant? Bent jau man atrodo, kad būtent Benas nieko daugiau nedaro, tik sekioja iš paskos.

– Supranti, ką noriu pasakyti.

Tiesą sakant, Betė suprato. Jau nuo mažumės Benas ketino tvirtai žengti savo keliu. Jai teko pripažinti, kad tai šaunu, nes tai buvo gana geras kelias. Nors jis neturėjo daug draugų, pats vienas domėjosi daugybe sričių. Taip pat tinkamų. Jis ne itin domėjosi vaizdo žaidimais ar naršymu internete, o jei retkarčiais įsitaisydavo prie televizoriaus, tai po pusvalandžio dažniausiai išjungdavo. Tačiau jis skaitė, žaidė šachmatais (šį žaidimą, regis, suvokė kažkaip intuityviai) elektroninėje žaidimo lentoje, kurią gavo Kalėdoms. Jis mėgo skaityti ir rašyti; būtų mielai žaidęs ir su šunidės keturkojais, tačiau dauguma jų ilgas valandas praleidę narvuose tapdavo irzlūs ir beveik nekreipdavo dėmesio į berniuką. Jis ištisas popietes svaidydavo teniso kamuoliukus, iš kurių tik nedaugelį, jeigu apskritai, atgavo.

– Viskas bus gerai.

– Tikiuosi, – Melodė pastatė gėrimą. – Tikriausiai jau atnešiu tortą. Zakui penktą treniruotė.

– Bus karšta.

Melodė stabtelėjo.

– Nė neabejoju, jis norės pasiimti vandens šautuvą. Tikriausiai aplies trenerį.

– Tau padėt?

– Nereikia, ačiū. Geriau pasėdėk čia ir atsipalaiduok. Tuoj grįšiu.

Betė stebėjo nueinančią Melodę ir staiga suvokė, kaip baisiai draugė sulyso. Palengvėjo gal dešimčia, o gal ir penkiolika svarų nuo tada, kai Betė ją matė pastarąjį kartą. Tikriausiai nuo įtampos, galvojo ji. Deivido romanas ją visai sugniuždė, tačiau, kitaip nei Betė, Melodė nusprendė išsaugoti santuoką. Ką gi, jų santuokos visiškai skyrėsi. Deividas smarkiai suklydo ir Melodę tai užgavo, tačiau apskritai Betei atrodė, kad jie – laiminga pora. Kita vertus, Betės santuoka nuo pat pradžių buvo nevykusi. Kaip Nana ir pranašavo. Nana sugebėdavo akimirksniu įvertinti žmones ir turėjo savotišką būdą gūžtelėti pečiais, kai jai kas nors nepatikdavo. Kai Betė paskelbė, kad laukiasi ir užuot ėjusi į koledžą ketina ištekėti, Nana pradėjo taip dažnai gūžčioti, kad tai jau priminė nervinį tiką. Betė, žinoma, tuo metu nieko nepaisė galvodama: „Ji nesuteikia jam progos. Ji iš tikrųjų jo nepažįsta. Mums pavyks.“ Nieko panašaus. Nepavyko. Nana visada buvo mandagi, visada nuoširdi, kai jis būdavo šalia, tačiau nenustojo gūžčioti, kol Betė prieš dešimtmetį persikraustė namo. Santuoka truko trumpiau nei devynis mėnesius; Benas buvo penkių savaičių. Nana nuo pat pradžių neklydo.

Melodė dingo namo viduje, o po kelių minučių vėl pasirodė. Deividas sekė iš paskos, popierinėmis lėkštelėmis ir šakutėmis nešinas, akivaizdžiai susirūpinęs. Betė pastebėjo kuokštus žilų plaukų paausiuose ir gilias raukšles kaktoje. Kai pastarąjį kartą buvo susitikę, raukšlės tikrai nebuvo tokios pastebimos. Betė spėjo, kad tai dar vienas patirtos įtampos įrodymas.

Kartais Betė spėliodavo, koks būtų jos gyvenimas, jei būtų ištekėjusi. Ne už savo buvusiojo, žinoma. Vien nuo tokios minties krūpčiodavo. Turėti su juo reikalų kas antrą savaitgalį buvo daugiau nei pakankamai, labai dėkui. Tačiau už ko nors kito. Ko nors... geresnio. Atrodė, jog tai visai nebloga mintis, bent jau abstrakčiai. Per dešimtį metų ji priprato prie savo gyvenimo, ir nors gal būtų smagu vakarus po darbo leisti su kuo nors drauge ar jei kartkartėmis kas pamasažuotų nugarą, tačiau savotiško žavesio turėjo šeštadieniai, praleisti su pižama vien iš įgeidžio. Kartais ji taip darydavo. Benas irgi. Jie vadindavo tai tingiosiomis dienomis. Tai būdavo pačios geriausios dienos. Kartais jie visą dieną absoliučiai nieko neveikdavo, tik užsisakydavo picą ir žiūrėdavo filmus. Tiesiog dieviška.

Be to, nors tarpusavio santykiai sunkūs savaime, santuoka dar sunkesnė. Ne tik Melodė ir Deividas stengėsi iš visų jėgų: kamavosi, regis, dauguma porų. Tai buvo neišvengiama. Kaip Nana visada sakydavo? Apgyvendink du skirtingus žmones su skirtingais lūkesčiais po vienu stogu, ir Velykoms valgysi krevetes su koše.

Būtent. Net jei ji nebūdavo visiškai tikra, ką reiškia Nanos metaforos.

Dirstelėjusi į laikrodį suprato, kad vos šventei pasibaigus turės grįžti pažiūrėti Nanos. Be abejonės, ras ją šunidėje. Arba už rašomojo stalo, arba apžiūrinčią šunis. Nana užsispyrusiai tai mėgo. Argi svarbu, kad vargiai gali remtis kairiąja koja? Mano koja netobula, tačiau ir ne vaškinė. O jei nukristų ir susižeistų? Aš ne vazelė iš plono porceliano. O kad jos kairioji ranka beveik neklauso? Kol galiu pavalgyti sriubos, man jos vis tiek nereikia.

Nana nepakartojama, telaimina ją Dievas. Visada buvo.

– Ei, mamyte?

Paskendusi mintyse ji nepastebėjo, kaip prisiartino Benas. Jo strazdanotas veidelis visas blizgėjo nuo prakaito. Vanduo varvėjo nuo drabužių, ant marškinėlių buvo matyti žolės dėmės, kurių tikriausiai taip ir nebeišskalbsi.

– Ką, vaikeli?

– Gal galėčiau šiąnakt nakvoti pas Zaką?

– Man atrodo, jam futbolo treniruotė.

– Po treniruotės. Liks krūva žmonių, o mama jam padovanojo gimtadieniui guitar hero.

Betė žinojo tikrąją prašymo priežastį.

– Ne šįvakar. Šįvakar negalima. Penktą valandą tavęs pasiimti atvažiuos tėtis.

– Gal gali jam paskambint ir paprašyti?

– Galiu pamėginti. Tačiau žinai...

Benas linktelėjo ir, kaip paprastai, kai šitaip nutikdavo, jam truputį sugėlė širdelę.

– Taip, suprantu.

Pro priekinį stiklą saulė kaitino automobilį kaip orkaitę ir Betė panorėjo, kad oro kondicionierius nebūtų sugedęs. Nuleidus langą plaukai skaudžiai plakė veidą. Ji vėl sau priminė, kad reikia normaliai apsikirpti. Jau įsivaizdavo, kaip sako kirpėjai: „Nurėžkit viską, Tere. Padarykit taip, kad atrodyčiau kaip berniokas!“, tačiau žinojo, kad, atėjus metui, paprašys tik kaip visada patvarkyti. Kartais ji būdavo bailė.

– Atrodo, kad jums, vyručiai, buvo linksma.

– Buvo.

– Tai viskas, ką gali pasakyti?

– Aš tiesiog pavargau, mama.

Ji linktelėjo link tolumoje esančios Dairy Queen.

– Norėtum užsukti ledų?

– Man nelabai galima.

– Klausyk, mama esu aš. Šitaip aš turėčiau sakyti. Tik pagalvojau, kad jei tau karšta, gal nori ledų.

– Aš nealkanas. Ką tik valgiau torto.

– Puiku. Kaip nori. Tačiau kai grįšim namo ir būsi pražiopsojęs progą, manęs nekaltink.

– Nekaltinsiu.

Jis nusisuko į langą.

– Ei, drauguži. Ar viskas gerai?

Kai jis prabilo, balsas vos girdėjosi per vėjo ūžimą.

– Kodėl būtinai reikia važiuot pas tėtį? Juk neveiksim nieko smagaus. Jis devintą valandą nuvarys mane miegot, tarsi būčiau koks antraklasis. O rytoj visą dieną krapštysimės po namus.

– Maniau, kad po bažnyčios važiuosit pas senelį vėlyvų pusryčių.

– Vis tiek nenoriu.

„Aš irgi nenoriu, kad tu važiuotum“, – pagalvojo ji. Tačiau ką ji galėjo padaryti?

– Kodėl tau nenusivežus knygos? – pasiūlė. – Šįvakar galėsi skaityti savo kambaryje, o jeigu rytoj imsi nuobodžiauti pas senelį, irgi galėsi paskaityti.

– Tu visada sakai tą patį.

„Todėl, kad nežinau, ką dar pasakyti“, – pagalvojo Betė.

– Nori užsukti į knygyną? – garsiai paklausė.

– Ne, – atsakė vaikas, tačiau Betė suprato, kad jis ne tai turi omenyje.

– Na, vis tiek užvažiuokim. Noriu nusipirkti knygą sau.

– Gerai.

– Aš apgailestauju dėl šito, juk žinai.

– Taip, žinau.

Kelionė į knygyną ne itin pakėlė Benui nuotaiką. Nors jis galų gale išsirinko porą detektyvų apie brolius Hardžius, Betė matė, koks susikūprinęs vaikas stovi eilėje prie kasos. Pakeliui namo jis atsivertė vieną knygų ir apsimetė, kad skaito. Betė buvo tikra, jog jis taip elgiasi tam, kad ji neužverstų jo klausimais ar mėginimais su priverstiniu džiugesiu pasijusti jį geriau dėl nakvynės pas tėvą. Dešimtmetis Benas jau buvo stipriai patyręs numatyti jos elgesį.

Betė nekentė fakto, kad jam nepatinka viešnagės pas tėvą. Ji stebėjo, kaip sūnus eina į namus, žinodama, kad jis trauks į savo kambarį krautis daiktų. Užuot sekusi iš paskos ji atsisėdo ant verandos laiptelių ir tūkstantąjį kartą panorėjo, kad viskas pasikeistų. Vis dar buvo karšta, ir iš unkštimo kitapus kiemo buvo aišku, kad gyvūnai šunidėje taip pat kenčia nuo karščio. Įdėmiai pasiklausė, ar Nanos negirdėti viduje. Jei Benui praeinant močiutė būtų buvusi virtuvėje, Betė, be abejonės, būtų tai išgirdusi. Nana buvo vaikščiojanti kakofonija. Ne dėl insulto, o todėl, kad tai buvo jos asmenybės neatsiejama dalis. Septyniasdešimt šešerių, tarsi šešiolikmetė ji garsiai kvatojosi, gamindama daužė šaukštais į puodus. Dievino beisbolą ir atsukdavo radiją iki kurtinančio garso, kai NPR, nacionalinis visuomeninis radijas, transliuodavo „Bigbendo erą“. „Tokia muzika neauga kaip bananai, juk supranti.“ Iki insulto įsiavusi į guminius batus, apsivilkusi kombinezoną ir užsimaukšlinusi per didelę šiaudinę skrybėlę kone kasdien duodavosi po kiemą mokydama šunis eiti greta, ateiti ar pasilikti.

Seniau kartu su vyru Nana mokydavo keturkojus beveik visko. Kartu jie veisė ir dresavo medžioklinius šunis, vedlius akliesiems, narkotikų paieškos šunis policijai, sarginius šunis namams saugoti. Dabar, kai vyras mirė, šitai ji darydavo tik retkarčiais. Ne dėl to, kad nemokėjo; šiaip ar taip, jai visada atitekdavo didžioji dresūros dalis. Tačiau išmokyti šunį saugoti namus trukdavo keturiolika mėnesių, o atsižvelgus į faktą, kad Nana gali įsimylėti voverę trumpiau nei per tris sekundes, jai visada plyšdavo širdis, kai reikėdavo atiduoti gyvūną mokymams pasibaigus. Kadangi greta esantis senelis nebepasakydavo: „Jau pardavėm jį, taigi pasirinkimo neturime“, Nanai pasirodė lengviau paprasčiausiai atsisakyti šios verslo dalies.

Taigi šiuo metu Nana vadovavo klestinčiai paklusnumo mokyklai. Žmonės užveždavo šunis porai savaičių į naujokų šunyčių mokymo stovyklą – taip ji vadino – ir Nana išmokydavo juos sėdėti, gulėti, ateiti, pasilikti ir eiti greta. Tai buvo paprastos, nesudėtingos komandos, kurias beveik visi šunys greitai perprasdavo. Paprastai kas dvi savaites pasikeisdavo nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių šunų ir kiekvienam per dieną dresūrai reikėdavo apytikriai dvidešimties minučių. Jei užtęstum ilgiau, šunys prarastų susidomėjimą. Nebuvo taip blogai, jei šunų būdavo penkiolika, tačiau priglaudus dvidešimt penkis darbo dienos užsitęsdavo: nereikia pamiršt, jog šunis dar reikia ir vedžioti. Ir tai neskaitant maitinimo, šunidės priežiūros, telefonų skambučių, sandėrių su klientais ir dokumentų tvarkymo. Beveik visą vasarą Betė plušo po dvylika–trylika valandų per parą.

Jie visą laiką buvo užsiėmę. Šiaip jau šunį išdresiruoti nesudėtinga – Betė retkarčiais padėdavo Nanai jau nuo dvylikos metų – taip pat yra daugybė knygų ta tema. Be to, veterinarijos klinikoje šeštadienio rytais buvo siūlomos pamokos šunims ir jų šeimininkams tik už dalį kainos. Betė suprato, kad dauguma žmonių porą savaičių galėtų skirti dvidešimt minučių per dieną tam, kad išdresuotų savo šunį. Tačiau jie to nedarė. Žmonės verčiau atvažiuodavo iš tokios tolybės kaip Florida ar Tenesis ir palikdavo savo šunis, kad juos išmokytų kas nors kitas. Net jei atsižvelgtum į tai, kad Nana turėjo geros trenerės reputaciją, ji iš tikrųjų mokė šunis tik sėdėti, ateiti, žengti greta ir likti. Juk ne raketų mokslas. Tačiau žmonės visada ypač dėkingi. Ir visada, visada apstulbę.

Betė pasitikrino, kiek valandų. Keitas – jos buvusysis – netrukus bus čia. Nors ji turėjo nemalonumų su šiuo žmogumi – Dievas žino, kokių rimtų nesutarimų – jiems teko bendra globa, štai kaip paprasta, ir ji stengėsi kuo geriau tai išnaudoti. Ji mėgo sau įteigti, kad Benui svarbu leisti laiką su tėvu. Berniukams reikia leisti laiką su tėčiais, ypač tada, kai jie artėja prie paaugliško amžiaus, o ji turėjo pripažinti, kad Keitas nebuvo blogas. Nesubrendęs, tas tiesa, tačiau ne blogas. Kartkartėmis išgerdavo alaus, tačiau nebuvo alkoholikas; jis nevartojo narkotikų, niekada neburnojo, neužgauliojo nė vieno jų. Kiekvieną sekmadienį ėjo į bažnyčią. Turėjo nuolatinį darbą ir laiku mokėjo alimentus. Arba, teisingiau, mokėjo jo šeima. Pinigai ėjo iš koncerno, vieno iš daugelio, kurį šeima įsteigė per daugelį metų. O visų svarbiausia, kad niekad nesibaigiančią draugužių virtinę laikė atskirai nuo tų savaitgalių, kuriuos leido su sūnumi. Esminis žodis – dažniausiai. Pastaruoju metu jis pasitaisė, tačiau ji buvo kone tikra, kad tai susiję ne su atsidavimu tėvystei, o su tikimybe, kad šiuo metu jis neturi draugužės. Ji tikrai nebūtų kreipusi tiek dėmesio, jei ne tas faktas, kad draugužės amžiumi dažniau būdavo arčiau Beno nei jo tėtušio, ir paprastai jų galvelėse smegenėlių būdavo ne daugiau nei salotų gūželėje. Ji nebuvo pagiežinga; netgi Benas tai suvokė. Prieš porą mėnesių Benas vienai tokių turėjo padėti paruošti antrą porciją Kraft makaronų su sūriu, nes pirmoji sudegė. Seka įpilti pieno, sviesto, sumaišyti ir suplakti jai akivaizdžiai buvo per sudėtinga.

Tačiau ne tai labiausiai neramino Beną. Su merginomis viskas gerai – jos buvo linkusios jį laikyti labiau jaunesniuoju broliu nei sūnumi. Jis iš tiesų nebuvo nusivylęs ir krapštinėjimusi apie namus. Jis mokėjo sugrėbti lapus, sutvarkyti virtuvę ir išnešti šiukšles, ir tikrai nebuvo taip, kad jos buvusysis elgtųsi su Benu kaip su tarnu. Ruoša namuose jam tik į naudą. Kai lieka su ja, savaitgaliais Benas taip pat tvarkosi namuose. Ne, problema buvo Keito vaikiškumas, jo nenykstantis nusivylimas Benu. Keitas norėjo sportininko, o turi sūnų, kuris nori griežti smuiku. Jis norėtų draugijos pamedžioti, o turi sūnų, kuris verčiau paskaitytų; norėjo sūnaus, kuris žaistų kečą ar svaidytų į krepšį, o apsikrovė prastai matančiu gremėzdu.

Jis niekada to nesakė Benui ar Betei, tačiau ir nereikėjo. Viskas buvo pernelyg akivaizdu iš to, kaip susiraukęs jis stebėjo Beną, žaidžiantį futbolą, iš to, kad atsisakė įvertinti sūnų, laimėjusį pastarąjį šachmatų turnyrą, iš to, kad nuolat stūmė berniuką būti tuo, kuo jis nėra. Tai varė Betę iš proto ir kartu draskė širdį, tačiau Benui buvo dar blogiau. Jis metų metus mėgino įsiteikti savo tėčiui, tačiau pamažu tai tik išsekino vargšą vaiką. Pavyzdžiui, kečas. Nieko blogo, tiesa? Benas būtų išmokęs mėgautis žaidimu, gal net panorėjęs žaisti mažojoje lygoje. Visiškai suprantama, kai tėvas tai pasiūlė, Benas iš pradžių puolė stačia galva. Tačiau po kiek laiko berniukas ėmė nekęsti net minties apie kečą. Jei sugaudavo tris metimus iš eilės, tėtis užsimanydavo, kad sugautų ir ketvirtą. Kai ir tai pavykdavo, prireikdavo penkių. Kai Benui pasisekė dar geriau, tėvas užsigeidė, kad jis sugaudytų visus kamuolius. O paskui pagautų dar ir bėgdamas pirmyn. Gaudytų bėgdamas atbulomis. Gaudytų čiuoždamas. Gaudytų nardydamas. Gaudytų, kai Keitas sviedžia iš visų jėgų. O jei kokį praleisdavo? Galėjai pagalvoti, kad atėjo pasaulio pabaiga. Jo tėtis nebuvo iš tų vyrukų, kurie pasakytų: „Gražus mėginimas, čempione“ arba „puikiai stengeisi“. Ne, jis buvo iš tų, kurie spiegia: „Nagi, kurių galų tu vis susimauni!“

O, ji kalbėjosi su buvusiuoju apie tai. Kalbėjo iki koktumo. Žinoma, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Ta pati sena istorija. Nepaisant – o gal dėl – savo nebrandumo Keitas buvo atkaklus ir užsispyręs dėl daugelio dalykų, o auginti Beną buvo vienas tokių. Jis norėjo tam tikros rūšies sūnaus ir, dėl Dievo, ketino tokį turėti. Benas, kaip ir galima nuspėti, pradėjo reaguoti savitu pasyviai agresyviu būdu. Jis pradėjo tyčia praleidinėti tėvo metamus kamuolius, netgi lėtai mestus, kartu ignoruodamas augantį tėvo nepasitenkinimą, kol tas galų gale sviesdavo pirštinę ant žemės ir įsiutęs rėkdavo visą likusią popietę. Benas apsimesdavo, kad nepastebi, ir įsitaisydavo po išlakia pušimi paskaityti, kol po kelių valandų mama jį pasiimdavo.

Betė su buvusiuoju nesutarė ne tik dėl Beno. Juodu apskritai buvo kaip ugnis ir ledas. Šiaip jau jis buvo ugnis, ji buvo ledas. Ji vis dar atrodė jam patraukli, o tai ją be galo erzino. Kodėl, po galais, jis negali patikėti, kad ji niekuo nenori su juo užsiimti, tačiau kad ir ką ji sakydavo, neatrodė, jog tai atgrasins jį nuo mėginimų. Dažniausiai ji vargiai galėjo prisiminti priežastis, kodėl seniai seniai ją prie jo patraukė. Ji galėjo išvardyti vedybų priežastis: buvo jauna ir kvaila – tai svarbiausia, be to, dar laukėsi – tačiau tomis dienomis, kai Keitas nužvelgdavo ją nuo galvos iki kojų, viduje ji susigūždavo. Jis nebuvo jos tipas. Jei atvirai, niekada nebuvo jos tipas. Jei visas jos gyvenimas būtų įrašytas į vaizdo juostą, vestuvės būtų iš tų įvykių, kuriuos ji su džiaugsmu būtų ištrynusi. Išskyrus Beną, žinoma.

Ji norėjo, kad jaunesnysis brolis Dreikas būtų čia, ir jautė įprastą skausmą, kai pagalvodavo apie jį. Kai tik jis užvažiuodavo, Benas sekiodavo paskui jį kaip šunys sekioja paskui Naną. Kartu jie leisdavosi gaudyti drugių arba tupėdavo namelyje medyje. Namelį surentė senelis, į jį buvo galima patekti tik suklibusiu virviniu lieptu, nutiestu per vieną iš dviejų sklypo upokšnių. Kitaip nei jos buvusysis, Dreikas pripažino Beną, ir tai daugeliu atžvilgių darė jį daug labiau Beno tėvu nei jos buvusysis kada nors buvo. Benas jį nepaprastai mylėjo, o ji mylėjo Dreiką už tą ramų būdą, kuriuo jis kėlė jos sūnaus pasitikėjimą savimi. Prisimena kartą jam už tai padėkojusi, tačiau jis tik truktelėjo pečiais. „Man tiesiog patinka su juo leisti laiką“, – pasakė tarsi paaiškindamas.

Ji žinojo, kad reikia patikrinti Naną. Stodamasi pastebėjo šviesą kontoroje, tačiau abejojo, kad Nana tvarko dokumentus. Labiausiai tikėtina, kad ji aptvaruose už šunidžių, tad Betė patraukė ta kryptimi. Reikia tikėtis, Nanai nešovė į galvą išsivesti pasivaikščioti grupelę šunų. Neįmanoma, kad ji išlaikytų pusiausvyrą – ar netgi nulaikytų juos, jei jie trukteltų už pavadėlių, tačiau tai visada buvo jos mėgstamiausia veikla. Ji buvo tos nuomonės, kad dauguma šunų nepakankamai mankštinasi, o ūkis buvo puiki vieta tam ištaisyti. Kone septyniasdešimt akrų, kuriuos ribojo neliestos kietmedžių girios, aprėpė keletą atvirų laukų, išraižytų pustuzinio keliukų ir dviejų nedidelių upokšnių, tekančių į Pietų upę. Ūkis, įsigytas kone už grašius prieš penkiasdešimt metų, dabar buvo visai nemažai vertas. Bent jau taip sakė teisininkas, tas, kuris buvo atėjęs atsiklausti Nanos apie galimybę jį parduoti.

Ji tiksliai žinojo, kas už viso to slypi. Žinojo ir Nana, kuri, teisininkui prabilus, apsimetė lobotomizuota. Ji žiūrėjo į jį išplėstomis tuščiomis akimis, vieną po kitos ant grindų mėtė vynuoges ir kažką nesuprantamai murmuliavo. Paskui abi su Bete kelias valandas kikeno.

Betė, dirstelėjusi pro šunidės kontoros langą, Nanos nepamatė, tačiau išgirdo močiutės balsą atsklindant iš už aptvarų.

– Sėdėk... Ateik. Šaunuolė. Gerai!

Pasukusi už kampo Betė pamatė, kad Nana liaupsina link jos tursenančią ši cu veislės kalytę. Ji priminė vieną tų prisukamų žaislinių šuniukų, kurių galima nusipirkti Walmarte.

– Ką darai, Nana? Neturėtum čia būti.

– O, sveika, Bete. – Kitaip nei prieš du mėnesius, ji dabar žodžius tarė visiškai aiškiai.

Betė įsirėmė rankomis į šlaunis.

– Neturėtum čia būti viena.

– Atsinešiau mobilųjį. Pagalvojau, jei kas nutiks, tiesiog paskambinsiu.

– Tu neturi mobiliojo.

– Turiu tavo. Šįryt nugvelbiau iš tavo rankinės.

– O kam tada būtum skambinusi?

Regis, šito Nana nebuvo svarsčiusi, ir jos kakta susiraukšlėjo, kai dirstelėjo į šunį.

– Matai, ką man tenka kęsti, Brangute? Sakiau tau, kad šita mergina įnirtingesnė už besirausiantį slieką. – Ji iškvėpė išleisdama panašų į apuoko garsą.

Betė žinojo, kad dabar ji pakeis temą.

– Kur Benas? – pasiteiravo ji.

– Viduje, ruošiasi. Važiuos pas tėvą.

– Lažinuosi, jis tiesiog virpa iš nekantrumo. Esi tikra, kad jis nepasislėps namelyje medyje?

– Nepersistenk, – perspėjo Betė. – Keitas vis dar jo tėvas.

– Tu taip manai.

– Aš žinau.

– Ar tu esi įsitikinusi, kad tuo metu nepaišdykavai su kuo nors kitu? Nebuvo jokio vienos nakties nuotykio su padavėju, sunkvežimio vairuotoju ar bendraklasiu? – balse kone girdėjosi viltis. Ji visada viltingai šito klausdavo.

– Esu tikra. Ir jau sakiau tai milijonus kartų.

Močiutė mirktelėjo.

– Sakei, bet Nana vis tikisi, kad tavo atmintis pagerės.

– Beje, kiek jau čia būni?

– O kiek dabar valandų?

– Beveik penkios.

– Aš čia jau tris valandas.

– Šitokiame karštyje?

– Aš nesulūžau, Bete. Tai tik nelaimė.

– Tave ištiko insultas.

– Tačiau ne itin stiprus.

– Tu negali judinti rankos.

– Kol galiu valgyti sriubą, man vis tiek jos nereikia. Dabar leisk man eiti pasimatyti su vaikaičiu. Noriu atsisveikinti prieš išvažiuojant.

Jos pasuko link šunidės, Brangutė turseno iš paskos, mynė sparčiai, iškėlusi uodegą. Miela šunytė.

– Manau, šiam vakarui norėčiau kiniško maisto, – tarstelėjo Nana. – Ar tu nori kinų maisto?

– Dar negalvojau.

– Na, tai pagalvok.

– Žinoma, galime užsisakyti kiniško. Tačiau nenoriu nieko sunkaus. Taip pat ir ne skrudinto. Pernelyg karšta.

– Kokia tu nuobodi.

– Užtat sveika.

– Vienas ir tas pats. Klausyk, kadangi tu jau tokia sveika, gal neprieštarautum ir nuvestum Brangutę? Dvyliktas numeris. Girdėjau naują anekdotą, noriu papasakoti Benui.

– Kurgi tu girdėjai tą anekdotą?

– Per radiją.

– Ar jis padorus?

– Žinoma, padorus. Kuo tu mane laikai?

– Puikiai žinau, kokia tu esi. Todėl ir klausiu. Man papasakok.

– Du kanibalai surijo humoristą, vienas atsisuka ir klausia: „Tau juokinga?“

Betė sukikeno.

– Jam tai patiks.

– Puiku. Vargšui vaikui reikia ko nors, kas jį pralinksmintų.

– Jam viskas gerai.

– O, taip, tikrai. Aš neiškritau iš vežimo, juk žinai.

Priėjus šunidę Nana nuėjo link namų, šlubčiojo labiau nei iš ryto. Ji sveiko, tačiau laukė dar ilgas kelias.