26

Betė

Trečiadienį per priešpiečius Betė žiūrėjo pro klasės langą. Ji nebuvo mačiusi nieko panašaus – uraganai ir šiaurės rytų vėjai buvo niekis palyginus su šia serija audrų, kurios pastaruoju metu užgriuvo Hamptono apygardą, kaip ir visas apygardas nuo Rolio iki pakrantės. Bėda ta, kad, kitaip nei dauguma atogrąžų audrų, ši neišsivadėjo jūroje. Atvirkščiai, diena po dienos trankėsi perkūnija, o kone visos upės rytinėje valstijos dalyje pasiekė potvynio lygį. Mažuose miestukuose palei Pamliko, Niuso ir Baimės kyšulio upes jau teko braidyti iki kelių, netrukus taip galėjo nutikti ir Hamptone. Dar viena kita diena lietaus, ir daugumą centro parduotuvių bus galima pasiekti tik su kanoja.

Apygardos valdžia jau nusprendė likusiai savaitės daliai uždaryti mokyklas, nes mokyklų autobusiukai nebegalėjo kursuoti įprastais maršrutais ir vos daugiau nei pusė mokytojų sugebėdavo pasiekti mokyklas. Benas, žinoma, apsidžiaugė sužinojęs, kad galės likti namie ir dūkti balose su Dzeusu, tačiau Betė buvo skeptiškiau nusiteikusi. Ir laikraščiai, ir vietinės žinių tarnybos pranešė, kad Pietų upė jau pasiekė pavojingą lygį, o toliau reikalai tik blogės, nes upę maitina daugybė intakų. Du upeliai, kurie supo šunidę, paprastai esantys už ketvirčio mylios, dabar buvo matomi pro namo langus, o Loganas dėl tvano suneštų nuolaužų netgi neleido prie jų Dzeuso.

Vaikams buvo sunku tverti įkalintiems viduje, tai buvo viena priežasčių, kodėl Betė pasiliko klasėje. Po priešpiečių jie turės grįžti į savo klases, kur teoriškai linksmai spalvins, pieš ar ramiai skaitys užuot spardę kamuolį, mėtę į krepšį arba žaidę liestynių lauke. Vaikams reikia išlieti energiją. Betė puikiai tai žinojo. Jau seniausiai prašė, kad tokiomis kaip ši dienomis valgykloje būtų sulankstomi stalai ir vaikams leidžiama bent dvidešimt minučių palakstyti bei pažaisti, kad po priešpiečių grįžę į klases jie galėtų susikaupti. Buvo atsakyta, jog tai visiškai neįmanoma, nes prieštarauja vaikų priežiūros taisyklėms, atsakomybės taisyklėms, prižiūrėtojų sąjungos nuostatoms bei sveikatos ir saugumo instrukcijoms. Paklausus, ką tai reiškia, Betei buvo pateiktas išsamus atsakymas, tačiau jai pasirodė, kad visa esmė slypi skrudintose bulvytėse. Tarkim, neturėtume leisti vaikams paslysti ant skrudintų bulvyčių arba jei koks vaikas paslys ant skrudintų bulvyčių, mokykla sulauks ieškinio, arba prižiūrėtojams tektų peržiūrėti savo sutartis, jei jiems tektų ne pagal tvarkaraštį grandyti skrudintas bulvytes nuo valgyklos grindų, ir, galų gale, jei koks vaikas įsimestų į burną nukritusią ant grindų skrudintą bulvytę, jis nukentėtų nuo kenksmingų bakterijų.

Sveiki atvykę į teisininkų pasaulį, galvojo Betė. Teisininkams, beje, nereikia mokyti vaikų, visą dieną be jokios pertraukos uždarytų klasėje.

Paprastai per priešpiečius ji eidavo į mokytojų kambarį, tačiau kai liko tiek mažai laiko paruošti klasę kokiai nors veiklai, ji nusprendė pasilikti ir imtis darbo. Kamputyje ji planavo svaidymosi pagalvėlėmis žaidimą – saugojo inventorių spintoje kaip tik tokiems nenumatytiems atvejams, kai pastebėjo siluetą tarpduryje. Pasisukusi ilgokai negalėjo atpažinti svečio. Uniformos pečiai buvo šlapi, vandens lašeliai krito nuo diržo, prie kurio buvo prisegtas ginklas. Rankoje Keitas laikė dokumentų aplanką.

– Sveika, Bete, – ramiai pasisveikino jis. – Ar turi minutėlę?

Ji atsistojo.

– Kas yra, Keitai?

– Atėjau atsiprašyti, – tarė jis. Sunėrė rankas priešais – tikras atgailautojas. – Žinau, kad laiko turi nedaug, tačiau norėjau pasikalbėti su tavimi, kai būsi viena. Pasinaudojau proga, kai būsi mokykloje, tačiau jei laikas netinkamas, gal galėtume susitikti kitą kartą, kai tau bus patogiau.

Betė dirstelėjo į laikrodį.

– Penkias minutes turiu.

Keitas žengė į klasę ir siekė uždaryti duris, tačiau stabtelėjo klausdamas leidimo. Betė linktelėjo norėdama kuo greičiau pokalbį užbaigti, kad ir ką jis pasakys.

– Kaip jau sakiau, atėjau pasakyti, kad labai atsiprašau.

– Dėl ko?

– Dėl tų gandų, kur girdėjai, – atsakė jis. – Nebuvau su tavimi visiškai atviras.

Betė sukryžiavo rankas.

– Kitaip tariant, melavai, – metė.

– Taip.

– Melavai man į akis.

– Taip.

– Apie ką?

– Klausei, ar aš nenubaidžiau kelių vyrukų, su kuriais susitikinėjai anksčiau. Nemanau, kad nubaidžiau, tačiau nepaminėjau, kad su kai kuriais iš jų šnektelėjau.

– Šnektelėjai?

– Taip.

Betė iš visų jėgų stengėsi suvaldyti įniršį.

– Ir... ką? Atsiprašai, kad taip elgeisi, ar atsiprašai, kad melavai?

– Ir dėl vieno, ir dėl kito. Atsiprašau, kad taip elgiausi, atsiprašau, kad melavau. Neturėčiau šitaip elgtis, – Keitas patylėjo. – Suprantu, kad po skyrybų mūsų santykiai ne per puikiausi, taip pat žinau, jog tu manai, kad tekėti už manęs buvo klaida. Tu neklysti. Mes nebuvome skirti santuokai, ir aš tai pripažįstu. Tačiau mudu – ir, būsiu sąžiningas, tu prie to prisidėjai gerokai daugiau nei aš – turime puikų sūnų. Gal ir nemanai, kad aš – geriausias tėvas pasaulyje, tačiau nė karto nesigailėjau, kad turiu Beną ar kad Benas dažniausiai gyvena su tavimi. Jis – puikus vaikis, tu šauniai jį užauginai.

Betė nežinojo, ką pasakyti. Keitas postringavo toliau.

– Tačiau aš vis tiek nerimauju ir visada nerimavau. Kaip jau tau minėjau, nerimauju dėl to, kas įžengia į Beno gyvenimą: draugai, pažįstami ar šiaip žmonės, su kuriais jį supažindini. Suprantu, kad tai nesąžininga ir kad tikriausiai tu laikysi tai kišimusi į asmeninį gyvenimą, tačiau šitaip aš jaučiuosi. Ir, būsiu atviras, nežinau, ar ketinu keistis.

– Vadinasi, tu sakai, kad amžinai mane persekiosi?

– Ne, – greitai paprieštaravo jis. – Daugiau taip nedarysiu. Aš tik paaiškinau, kodėl anksčiau taip elgiausi. Ir, patikėk manim, aš negrasinau tiems vyrukams, nemėginau jų įbauginti. Aš su jais šnektelėjau. Paaiškinau, kad Benas man daug reiškia, kad būti jo tėvu – pats svarbiausias dalykas mano gyvenime. Gal tu ne visada pritari mano tėvystės būdams, tačiau prisimink, kad prieš porą metų toks nebuvau. Anksčiau jis džiaugdavosi pas mane atvažiavęs. Dabar nebe, tačiau aš nepasikeičiau. Jis pasikeitė. Ne į blogąją pusę – augti yra normalu, o būtent tai ir vyksta. Tikriausiai man reikia suvokti ir pripažinti faktą, kad jis tampa vyresnis.

Betė tebetylėjo. Nenuleisdamas nuo jos akių Keitas giliai įkvėpė.

– Taip pat tiems vyrams pasakiau, kad nenoriu, jog tu būtum įskaudinta. Žinau, kad gali nuskambėti taip, lyg tave savinčiausi, tačiau taip nėra. Sakiau taip, kaip būtų pasakęs brolis. Tarsi tai būtų pasakęs Dreikas. Daviau suprasti, jei ji tau patinka, jei tu ją gerbi, tiesiog pasistenk taip ir elgtis. Štai ką jiems sakiau, – Keitas truktelėjo pečiais. – Nežinau. Galbūt kai kurie iš jų klaidingai suprato, nes aš esu šerifo pavaduotojas arba dėl mano pavardės, tačiau čia jau nieko nepadarysi. Patikėk manim, mažiausiai noriu, kad jaustumeis nelaiminga. Gal mums kartu ir nieko neišėjo, tačiau tu – mano sūnaus motina ir visada ja būsi. – Keitas nuleido akis mindžikuodamas. – Turi teisę ant manęs pykti. Elgiausi neteisingai.

– Taip, tikrai. – Betė liko kur stovėjusi, sukryžiavusi rankas.

– Kaip jau sakiau, apgailestauju, daugiau tai nepasikartos.

Ji atsakė ne iš karto.

– Gerai, – galų gale tarė: – Manysiu, kad sutarėm.

Jo veidu švystelėjo skubi, beveik gynybinė šypsena.

– Gana sąžininga.

– Ir viskas? – ji pasilenkusi ištraukė tris pagalves iš spintos apačios.

– O iš tiesų norėjau šnektelti su tavimi apie Loganą Tibo. Yra šis tas, ką privalėtum žinoti.

Betė iškėlė rankas jį stabdydama.

– Net nepradėk.

Keitas nepaklausė. Atvirkščiai, žengė į priekį, taisydamasis skrybėlės kraštus.

– Neketinu nieko jam sakyti, nebent tu panorėsi, kad su juo šnektelčiau. Noriu, kad viskas būtų aišku. Patikėk manimi, Bete. Tai rimta. Nestovėčiau čia, jei nebūtų. Aš čia, nes tu man rūpi.

Dėl šitokio akiplėšiškumo jai kone užėmė kvapą.

– Ar tu nuoširdžiai manai, kad patikėsiu, jog veiki mano labui iš širdies po to, kai prisipažinai, kad metų metus mane šnipinėjai? Ir kad tu atsakingas už tai, jog sugriovei visas progas užmegzti santykius?

– Tai neturi nieko bendra su šiais dalykais.

– Leisk, atspėsiu... Tu manai, kad jis vartoja narkotikus, teisingai?

– Neturiu supratimo. Tačiau privalau tave įspėti, kad jis nebuvo su tavimi atviras.

– Tu neturi supratimo, atviras jis su manimi ar ne, o dabar nešdinkis. Nenoriu su tavim kalbėtis, nenoriu girdėti, ką tu pasakysi...

– Tada pati jo paklausk, – pertraukė ją Kleitonas. – Pasiteirauk, ar ne tavęs ieškoti jis atėjo į Hamptoną.

– Man gana, – pareiškė Betė, eidama durų link. – Jei tu bent pirštu mane priliesi, pradėsiu šauktis pagalbos.

Ji praėjo pro šalį. Betei jau žengiant per slenkstį Keitas garsiai atsiduso.

– Paklausk jo apie nuotrauką, – pasakė.

Jo komentaras privertė ją sustoti.

– Ką?

Keito išraiška buvo tokia rimta, kokios ji dar nebuvo mačiusi.

– Apie nuotrauką, kurią jis gavo iš Dreiko.