20
Betė
– Manęs tai nestebina, – purkštelėjo Nana. – Už tavo velionį vyrą neduočiau nė sudilusio skatiko.
– Nana, jis gyvas.
Nana atsiduso.
– Viltis miršta paskutinė.
Betė gurkštelėjo kavos. Buvo sekmadienis, jos ką tik grįžo iš bažnyčios. Pirmą kartą po insulto Nana bažnyčios chore giedojo trumputį solo ir Betė nenorėjo anksčiau jos trikdyti. Ji žinojo, kiek daug Nanai reiškia choras.
– Tu man nepadedi, – papriekaištavo Betė.
– O kaip padėti?
– Aš tik sakau...
Nana pasilenkė per stalą.
– Suprantu, ką tu kalbi. Jau sakei man, pameni? O jeigu klausi, ar aš galvoju, kad Keitas tikrai įsilaužė į Tibo namus, paprasčiausiai sakau, kad tai manęs nestebina. Tas bičas man niekada nepatiko.
– Tai bent, tikrai?
– Ir nėra ko nuolat leistis į tokius svarstymus.
– Aš nesileidžiu nuolat.
Nana, regis, jos negirdėjo.
– Atrodai pavargusi. Gal nori dar kavos? Arba skrebučio su cinamonu?
Betė papurtė galvą.
– Aš nealkana.
– Net jei ir taip, valgyti privalai. Nesveika sėdėti tuščiu skrandžiu, o aš žinau, kad tu nevalgei pusryčių, – ji atsikėlė nuo stalo. – Paruošiu skrebučių.
Betė žinojo, kad ginčytis beprasmiška. Jei jau Nanai šovė kas į galvą, tai niekaip jos neperkalbėsi.
– O kaip visa kita? Tai, kad Keitas turi kažką bendra su... – Betė nutilo.
Dėdama dvi riekeles duonos į skrudintuvą Nana truktelėjo pečiais.
– Apie kitų vyrų nuvaikymą? Niekas, ko tas bičas pridirbtų, manęs nenustebintų. Tai tarsi šį tą paaiškintų, tiesa?
– Tačiau nesuprantama. Galiu išvardyti bent pusę tuzino moterų, su kuriomis jis susitikinėjo; jis nė karto nė neužsiminė, kad norėtų vėl būti drauge. Kodėl jam turėtų rūpėti, aš susitikinėju ar ne?
– Todėl, kad jis nė kiek ne geresnis už išpaikintą vaikiščią, – pareiškė Nana. Į keptuvę ji krestelėjo porą gabalėlių sviesto ir įjungė degiklį; ūžtelėjo mėlyna liepsnelė. – Tu buvai jo žaisliukas ir, nors jis turi naujų, tai nereiškia, jog leis bet kam žaisti su senaisiais.
Betė pasimuistė kėdėje.
– Nesu tikra, ar man patinka šitas palyginimas.
– Nesvarbu, patinka tau ar ne. Svarbiausia, kad tai tiesa.
– Tu manai, kad taip ir yra?
– Aš ne taip pasakiau. Pasakiau, kad nenustebčiau. Ir nesakyk, kad pati nustebai. Mačiau, kaip jis vis dar tave nužiūrinėja. Šiurpas mane ima ir vos galiu susilaikyt nepritalžiusi jo šunų išmatų kastuvėliu.
Betė nusišypsojo, tačiau tik akimirkai. Nana suguldė į lėkštę iš skrudintuvo iššokusias riekeles, pašlakstė lydytu sviestu, pabarstė cukrumi ir cinamonu. Paėmusi lėkštę padėjo priešais Betę.
– Štai. Suvalgyk nors truputį. Per šias dienas visai pavirtai į skeletą.
– Sveriu tiek pat kaip visada.
– Vadinasi, nepakankamai. Niekada normaliai nesvėrei. Jei nepasisaugosi, stipresnis gūsis tave nuneš. – Linktelėjusi lango pusėn Nana atsisėdo. – Tikriausiai stipri audra užgrius. Gerai. Taip reikia lietaus. Tikiuosi, šunidėje nėra staugikų.
Staugikais vadinosi šunys, bijantys audros, dėl jų kitų keturkojų gyvenimas tapdavo apgailėtinas. Pokalbio posūkį Betė suprato kaip bandymą pakeisti temą. Nana paprastai pasiūlydavo išeitį, tačiau atsikandusi kąsnelį skrebučio Betė suvokė, kad nori dar šį tą aptarti.
– Man atrodo, jie jau buvo susitikę, – galų gale tarė ji.
– Kas? Tibo ir tas nevykėlis?
Betė pakėlė rankas.
– Meldžiu, nevadink jo šitaip. Žinau, kad tau jis nepatinka, tačiau Keitas vis dar Beno tėvas, o aš nenoriu, kad įprastum jį taip vadinti Benui girdint. Žinau, kad dabar jo čia nėra...
Nana liūdnai nusišypsojo.
– Tu teisi, – nesiginčijo, – atsiprašau. Daugiau taip nesakysiu. Tačiau apie ką kalbi?
– Ar pameni, pasakojau tau apie tą vakarą, kai Keitas parvežė Beną namo su pamėlusia akimi? Tu buvai pas seserį... – ji matė, kaip Nana linkteli. – Praėjusią naktį vis galvojau apie tai. Tada neatkreipiau dėmesio, tačiau pamatęs Loganą Keitas nepaklausė, kas jis toks. Tarsi koks mygtukas būtų įsijungęs, jis iš karto supyko. Ir mestelėjo kažką panašaus į: „Ką tu čia veiki?“
– Taigi? – Nanos išraiška buvo bereikšmė.
– Būtent šitaip jis pasakė. Keitas ne tiek nustebo, kad mano namuose yra vyriškis, tačiau tiesiog nustėro, kad yra būtent Loganas. Tarsi būtent Loganą jis mažiausiai norėtų matyti.
– O ką sakė Tibo?
– Jis nieko nesakė. Tačiau suprantama, argi ne? Kad jų keliai anksčiau susidūrė. Jei Loganas mano, kad į jo namus įsilaužė Keitas?
– Galbūt, – tarstelėjo Nana, o paskui papurtė galvą. – Nežinau. Ar Tibo neminėjo, ko, jo manymu, tavo buvusysis galėjo ieškoti?
– Ne, – atsakė Betė, – nesakė. Tik tiek, kad ne daug ką galėjo surasti.
– Šitaip atsakoma į klausimą, kai iš tikrųjų nenorima atsakyti.
– Mmmm, – pritarė Betė. Ji dar atsikando skrebučio galvodama, kad nieku gyvu nepajėgs visko įveikti.
Nana pasilenkė pirmyn.
– Ir šitai tave taip pat neramina?
– Truputį, – vos vos linktelėjo Betė.
– Nes jautiesi taip, lyg jis kažką nuo tavęs slėptų?
Kai Betė neatsakė, Nana siektelėjo per stalą ir paėmė jos ranką.
– Man regis, tu nerimauji ne dėl tų dalykų. Gal tavo buvusysis įsilaužė į Tibo namus, o gal ir ne. Gal jie yra susidūrę anksčiau, o gal ir ne. Tačiau nė vienas šių dalykų nėra toks svarbus, kaip tai, ar tavo buvęs vyras darbavosi tau už nugaros. Tavim dėta, šituo labiausiai rūpinčiausi, nes būtent šita dalis labiausiai liečia tave, – senoji patylėjo, leisdama žodžiams susigerti. – Taip kalbu, nes mačiau judu su Tibo kartu, akivaizdu, kaip stipriai tu jam rūpi. Tikriausiai apie savo įtarimus jis tau papasakojo labiausiai todėl, kad nenorėtų, jog jam nutiktų taip pat kaip ir kitiems vyrams, su kuriais susitikinėjai.
– Vadinasi, tu manai, kad Loganas neklysta?
– Taip, – užtikrino Nana. – O tu?
Ilgokai užtruko, kol Betė atsakė.
– Aš irgi taip manau.
Viena yra galvoti, visai kas kita – įsitikinti. Po pokalbio Betė persimovė džinsus, užsimetė lietpaltį ir išvažiavo į miestą. Prieš porą valandų įsilijo visu smarkumu. Gūsingą lietų atginė atogrąžų audra, per Pietų Karoliną atslinkusi iš Džordžijos. Per žinias pranašavo, kad per artimiausias dvidešimt keturias valandas iškris nuo šešių iki aštuonių colių lietaus, vėliau – dar daugiau. Pastarosiomis dienomis atūžusios iš Meksikos įlankos pakrantę užgriuvo dar dvi audros, ir buvo tikimasi, kad jos galų gale atslinks ir iki Šiaurės Karolinos, atnešdamos dar daugiau lietaus. Karšta, sausa vasara oficialiai baigėsi.
Net visu greičiu įjungusi valytuvus Betė pro priekinį lango stiklą vos įžiūrėjo kelią. Nutekamieji grioviai buvo pradėję tvinti, važiuodama į miestelį ji matė link upės besiveržiančius kunkuliuojančius vandens verpetus. Upė dar nebuvo pakilusi, tačiau neilgai teks laukti: penkiasdešimties mylių spinduliu į ją liejosi galybė intakų. Betė įtarė, kad netrukus upė pasieks potvynio lygį. Miestelis pratęs tvarkytis su potvyniais; tokios kaip ši audros – gyvenimo šiame šalies regione kasdienybė. Dauguma verslovių yra pakankamai toli nuo upės, kad išvengtų pavojaus, nebent audra būtų tikrai išskirtinė. Kelias į šunidę – kadangi ėjo lygiagrečiai upei – jau kita istorija. Per smarkias audras, ypač per uraganus, upė kartkartėmis išsiliedavo skersai kelio ir pravažiuoti tapdavo pavojinga. Šiandien tai dar ne bėda, tačiau Betė įtarė, kad vėliau, savaitės pabaigoje, reikalai gali pablogėti.
Automobilyje ji vis svarstė apie pokalbį su Nana. Vakar ryte viskas atrodė daug paprasčiau, tačiau dabar ji negalėjo atsikratyti galvoje knibždančių klausimų. Ne tik apie Keitą, bet ir apie Loganą. Jei tiesa, kad Loganas su Keitu anksčiau buvo susitikę, kodėl Loganas nieko nepasakė? O ko Keitas ieškojo Logano namuose? Kaip šerifo pavaduotojas, Keitas gali prieiti prie įvairiausių rūšių asmeninės informacijos, todėl galėtų būti kažkas susiję. Jei taip, tai kas? Kad ir kiek galvojo, niekaip nepajėgė išmąstyti.
O Keitas...
Kas, jeigu Nana ir Loganas teisūs? Tarus, kad jie teisūs – nes kiek pamąsčius ji instinktyviai jautė, kad abejoti neverta – kaip ji to nepastebėjo?
Buvo sunku pripažinti, kad ji galėjo šitaip neteisingai įvertinti Keitą. Jau daugiau nei dešimt metų turėjo reikalų su tuo žmogumi ir, nors niekada nelaikė jo gerumo etalonu, niekada nė nesvarstė apie tai, kad jis sabotuotų jos asmeninį gyvenimą. Koks žmogus šitaip elgtųsi? Ir kodėl? Tai, ką sakė Nana – kad jis laiko ją žaislu, kuriuo neketina dalytis – panašu į tiesą. Nuo tokios minties ji pajuto įtampą kakle.
Labiausiai ją nustebino tai, kad šiame mažame miestelyje, kur paslapčių beveik neįmanoma išsaugoti, ji nieko nė neįtarė. Ją glumino draugai ir kaimynai, tačiau labiausiai stebino vyriškiai, kurie kvietė į pasimatymus. Kodėl nė vienas paprasčiausiai neliepė Keitui rūpintis savo reikalais?
Todėl, priminė sau Betė, kad jis Kleitonas. Tie vyriškiai nesiginčijo dėl tos pačios priežasties, dėl ko ji nespaudžia Keito dėl Beno. Kartais paprasčiau tiesiog nusileisti.
Ji tikrai nekentė tos šeimos.
Žinoma, ji gerokai užbėga įvykiams už akių. Vien dėl to, kad Nana su Loganu įtaria Keitą su kažkuo susijus, nebūtinai tai virsta tiesa, priminė ji sau. Štai kodėl leidosi į šią kelionę.
Pagrindinėje sankryžoje pasuko į kairę ir nuvažiavo link senesnio rajono, kur vyravo amatininkų stiliaus namai su didelėmis, erdviomis verandomis. Gatvės buvo apsodintos dideliais medžiais, dauguma jų sulaukę mažiausiai šimto metų. Betė prisiminė, kad vaikystėje tai buvo jos mėgstamiausias rajonas. Čia vyravo tradicija per šventes gausiai išpuošti namų išorę, todėl gatvėse būdavo labai vaizdinga ir gyva.
Jo namas buvo gatvės viduryje, ji iš karto pastebėjo pastogėje prie namo pastatytą jo automobilį. Tolėliau buvo pastatytas kitas automobilis. Vadinasi, jis turi svečių, ji nepagalvojo, kad derėtų užsukti vėliau. Sustojusi priešais namą užsimaukšlino lietpalčio gobtuvą ir žengė į audrą.
Nuteškėjo per seklias balutes, jau pradėjusias kauptis ant šaligatvio, ir užlipo verandos laipteliais. Pro langus matė svetainės kampe šviečiančią lempą; televizorius greta transliavo paskutines NASCAR lenktynes. Tikriausiai šito pageidavo svečias, negali būti, kad televizorių įsijungė šeimininkas. Betė žinojo, kad žmogus nekenčia NASCAR.
Ji paspaudė skambutį prie durų ir žengtelėjo žingsnį atgal. Kai tarpduryje pasirodė jo veidas, truko vos akimirką, kol jis ją atpažino. Jo išraiškoje Betė pastebėjo nuostabos ir smalsumo mišinį kartu su pėdsaku to, ko ji nesitikėjo – baimės.
Jis žvilgsniu greitai permetė gatvę į abi puses ir vėl susitelkė į viešnią.
– Bete, – tarė jis, – ką tu čia darai?
– Sveikas, Adamai, – nusišypsojo Betė. – Gal turi porą minučių? Man būtinai reikia su tavim pasikalbėti.
– Turiu svečių, – tyliai pratarė jis. – Tu ne laiku.
Tarsi davus ženklą kažkur už Adamo nuskambėjo moters balsas:
– Kas ten?
– Prašau... – meldė Betė.
Regis, Adamas svarsto, ar uždaryti duris jai prieš nosį, paskui atsiduso.
– Draugė, – šūktelėjo ir atsigręžė: – Duok man minutę, gerai?
Už jo pečių pasirodė moteris su buteliu alaus, mūvinti džinsus, vilkinti kiek per daug aptemptais trumparankoviais marškinėliais. Betė atpažino Adamo įstaigos sekretorę. Vardu Noelė ar kažkas panašaus.
– Ko jai prireikė? – pasiteiravo Noelė. Buvo akivaizdu, kad ji taip pat atpažino viešnią.
– Nežinau, – atsakė Adamas, – ji tik užsuko, gerai?
– Tačiau aš noriu žiūrėti varžybas, – papūtė lūpas Noelė ir savininkiškai apsikabino Adamo liemenį.
– Žinau, – tarė jis, – ilgai neužtruksiu. – Pamatęs draugės išraišką dar kartą patikino: – Pažadu.
Betė susidomėjo, ar tas netyčia nugirstas unkštimas jo tone visada buvo, o jei taip, kodėl anksčiau to nepastebėjo. Arba jis mėgino nuslėpti, arba ji norėjo ignoruoti. Ji įtarė pastarąjį atvejį, ir nuo tos minties pasijuto truputį pažeminta.
Adamas išėjo į lauką ir uždarė duris. Kai atsistojo priešais, ji negalėjo suprasti, piktas jis ar išsigandęs. O gal ir viena, ir kita.
– Kas tokio svarbaus? – pasiteiravo jis spigiu kaip paauglio balsu.
– Nieko svarbaus, – atsakė ji, – atvažiavau tavęs šio to paklausti.
– Apie ką?
Betė troško, kad jis nenusuktų žvilgsnio.
– Norėjau sužinoti, kodėl taip ir nepaskambinai po paskutinio pasimatymo.
– Ką? – jis mindžikavo, primindamas baikštų žirgą. – Tu turbūt juokauji.
– Nejuokauju.
– Paprasčiausiai nepaskambinau, gerai? Nieko neišėjo. Apgailestauju. Ar šito atvažiavai? Atsiprašymo?
Nuskambėjo kaip verkšlenimas ir jai tapo smalsu, kodėl apskritai su juo susitikinėjo.
– Ne, aš čia ne atsiprašymo.
– Tada ko? Klausyk, turiu svečių, – jis mostelėjo nykščiu sau per petį. – Turiu eit.
Klausimui pakibus ore jis vėl į vieną ir į kitą pusę peržvelgė gatvę ir ji suvokė, kas vyksta.
– Tu jo bijai, tiesa? – tarstelėjo.
Nors Adamas mėgino nuslėpti, ji suprato, kad užgavo jautrią vietą.
– Ko? Apie ką tu kalbi?
– Apie Keitą Kleitoną. Mano buvusįjį.
Adamas išsižiojo tarsi norėdamas kažką pasakyti, bet taip nieko ir nepratarė. Paskui nurijo seiles ir vėl pamėgino paneigti:
– Nesuprantu, apie ką kalbi.
Betė žengė žingsnį arčiau.
– Ką jis darė? Jis tau grasino? Gąsdino?
– Ne! Nenoriu apie tai kalbėti, – išrėžė Adamas, nusisuko į duris ir griebė rankeną. Betė čiupo jį už rankos, sustabdė ir prikišo veidą visai arti. Jo raumenys įsitempė, paskui atsileido.
– Vis dėlto grasino, tiesa? – mygo.
– Negaliu apie tai kalbėti, – dvejojo Adamas. – Jis...
Nors Betė įtarė, kad Loganas ir Nana neklysta, nors jos pačios intuicija mygo čia važiuoti pirmiausia, pajuto, kaip kažkas nutrūko viduje, kai Adamas tai patvirtino.
– Ką jis padarė?
– Negaliu tau sakyt. Turėtum tai suprast labiau nei bet kas kitas. Juk žinai, koks jis. Jis...
Adamas užsikirto, tarsi staiga suvokęs, jog per daug prasitarė.
– Jis – ką?
Adamas papurtė galvą.
– Nieko. Keitas niekuo dėtas, – vyras atsistojo tiesiau. – Mums paprasčiausiai nieko neišėjo. Taip ir palikim.
Jis atidarė duris. Patylėjo, giliai įkvėpė, ir Betė susidomėjo, ar jis apsigalvos.
– Meldžiu, daugiau čia nevažiuok, – tepratarė Adamas.
Vis dar šlapiais drabužiais, Betė sėdėjo verandos sūpuoklėse stebėdama krintančius vandens šuorus. Nana paliko ją vieną su mintimis, tik padavė puodelį karštos arbatos ir šiltų naminių sausainių su riešutų sviestu, tačiau net tuo metu buvo nebūdingai tyli.
Betė gurkštelėjo arbatos, tačiau suvokė, kad nenori. Jai nebuvo šalta; nepaisant nepaliaujamos liūties buvo šilta, ji matė, kaip po sklypą šliaužioja miglos liežuviai. Iš toliau atrodė, kad įvažiavimo keliukas pranyksta pilkšvame mirgėjime.
Netrukus jos buvęs sutuoktinis bus čia. Keitas Kleitonas. Kartkartėmis ji tarsi nešvankybę vis ištardavo šį vardą.
Betė negalėjo tuo patikėti. Ne, išbraukim. Galėjo – ir tiki. Nors ir norėjo užvožti Adamui, kad buvo toks ištižėlis, suprato, kad iš tikrųjų negali jo kaltinti. Jis šaunus, tačiau nėra ir niekada nebuvo iš tų vyrukų, kurie pirmi per krepšinio ar beisbolo rungtynes bėga prie kamuolio. Nėra jokių galimybių, kad jis būtų pasipriešinęs jos buvusiajam.
Ji tik apgailestavo, kad Adamas neatskleidė, kaip Keitui tai pavyko. Įsivaizduoti buvo nesunku; ji neabejojo, kad savo kontorą Adamas nuomojosi iš Kleitonų šeimos. Kaip ir kone visi verslininkai centre. Ar Keitas sužaidė nuomos korta? O gal „mes galime pasunkinti tau gyvenimą“ korta? O gal teisėsaugininko korta? Kaip toli tas žmogus gali nueiti?
Įsitaisiusi ant verandos sūpuoklių Betė pabandė suskaičiuoti, kiek kartų tiksliai tai nutiko. Ne tiek ir daug, gal penkis ar šešis kartus, dingojosi jai, santykiai pasibaigė beveik taip pat nepaaiškinamai staigiai kaip ir su Adamu. Jei skaičiuotum nuo Frenko, tai buvo kada? Prieš septynerius metus? Nejaugi Keitas ją sekioja, ją šnipinėja taip ilgai? Tai suvokus Betei staiga pasidarė bloga.
Iki Adamo...
Ką galima pasakyti apie jos pasirinktus vyrus, kurie vos įsikišus Keitui krisdavo ant žemės ir apsimesdavo negyvi? Taip, Kleitonų šeima galinga, taip, Keitas Kleitonas – šerifo pavaduotojas, tačiau kas nutiktų, jei pasielgtum kaip vyras? Lieptum Keitui žiūrėti savo reikalų? Kodėl nė vienas bent jau neatėjo ir nieko nepapasakojo Betei? Tik nusliūkino pabrukę uodegas. Galvojant apie tokius tipus ir patį Keitą, jai tikrai ne itin sekasi su vyrais. Kaip ten sakoma? Apkvailina kartą, gėdykis. Apsikvailinai antrą, pati kalta. Ar tai pačios kaltė, kad išsirenka tokius beviltiškus egzempliorius?
Galbūt, pripažino sau. Tačiau esmė ne čia. Esmė ta, kad Keitas darbavosi jai už nugaros, siekė, jog viskas klostytųsi taip, kaip nori jis. Tarsi Betė būtų jo nuosavybė.
Nuo tos minties jos skrandis dar kartą persivertė, ir ji panorėjo, kad šalia būtų Loganas. Ne dėl to, kad netrukus Keitas atveš Beną. Tam Logano nereikia. Betė nebijojo Keito. Ji niekada jo nebijojo, nes žinojo, kad iš tikrųjų jis peštukas, o tokie greitai atsitraukia, jeigu kas nors jiems pasipriešina. Dėl tos pačios priežasties Keito nebijojo ir Nana. Tą patį jautė ir Dreikas. Betė žinojo, kad Dreikas visada versdavo Keitą nervintis.
Ne, Logano jai trūko todėl, kad jis geras klausytojas. Žinojo, kad jis nepertrauktų jos tirados, nemėgintų išspręsti jos problemų ar pasibodėtų, jei ji pasakytų: „Negaliu patikėti, kad jis tikrai taip elgėsi“ nors ir šimtą kartų. Jis leistų jai išsilieti.
Kita vertus, Betė pagalvojo, kad mažiausiai norėtų išlieti visą pyktį žodžiais. Geriau lai jis lėtai kunkuliuoja. Pyktis pravers susidūrus su Keitu – sugebės išlikti kandi, tačiau tuo pat metu ji nenorėtų prarasti kontrolės. Jei ji pradėtų rėkti, Keitas paprasčiausiai viską paneigtų, o paskui supykęs išlėktų. O Betė norėjo, kad Keitas dingtų iš jos asmeninio gyvenimo – ypač dabar, kai jame atsirado Loganas – nepavertęs Beno savaitgalių su tėvu dar blogesnių nei yra.
Ne, geriau, kad Logano čia nėra. Keitas galėtų pernelyg jautriai sureaguoti vėl pamatęs vaikiną, galbūt netgi išprovokuotų pastarąjį kokiems nors veiksmams, o tada jau kiltų problemų. Jei Loganas nors pirštu paliestų jos buvusįjį, ilgam, oi ilgam atsidurtų kalėjime. Vėliau reikės su Loganu apie tai pasikalbėti ir įsitikinti, kad jis suprato, kokia Hamptone nusistovėjusi tvarka. Tačiau kol kas ji turi sutvarkyti savo mažą problemėlę.
Tolumoje pasirodė šviesos, o paskui tarsi iš vandenų prie namo pamažu išniro automobilis. Betė pastebėjo, kaip dirstelėjusi pro užuolaidas nuo lango atsitraukė Nana. Kai atsidarė keleivio durelės, Betė pakilo nuo sūpuoklių ir žengė prie verandos krašto. Benas išsikepurnėjo įsitvėręs kuprinės ir atsistojo tiesiai į balą. Batai permirko kiaurai, tačiau tipendamas link verandos berniukas, regis, nieko nė nepastebėjo.
– Labas, mamyte, – tarė užlipęs laipteliais. Juodu apsikabino, o tada sūnus pakėlė galvą: – Ar vakarienei galėsim valgyti spagečių?
– Žinoma, branguti. Kaip savaitgalis?
Jis truktelėjo pečiais.
– Pati žinai.
– Taip, – tarė ji. – Žinau. Kodėl tau nenuėjus į vidų ir nepersirengus? Man regis, Nana iškepė sausainių. Ir nusiauk batus, gerai?
– O tu ateisi?
– Po kelių minučių. Dar noriu pasikalbėti su tavo tėčiu.
– Apie ką?
– Nesijaudink. Ne apie tave.
Berniukas pabandė ką nors išskaityti iš jos išraiškos, tačiau ji uždėjo ranką jam ant peties.
– Eik gi, Nana laukia.
Benas nuėjo į vidų, o Keitas porą colių nuleido lango stiklą.
– Puikiai praleidome šį savaitgalį! Tegu nė nemėgina tvirtinti kitaip.
Jis kalbėjo atsainiai, pasitikėdamas savimi. Tikriausiai, pagalvojo Betė, todėl, kad šalia nėra Logano.
Ji žengė dar žingsnį pirmyn.
– Gal turi minutėlę?
Jis dėbtelėjo pro plyšį, tada tvarkingiau pastatė mašiną ir užgesino variklį. Atidaręs dureles išlipo ir bėgte pasileido link laiptelių. Jau verandoje pakratė galvą nusipurtydamas kelis lietaus lašus ir išsišiepęs atsisuko. Tikriausiai galvojo, kad atrodo seksualiai.
– Kas nutiko? – pasiteiravo. – Kaip jau sakiau, mudu su Benu puikiai praleidome šį savaitgalį.
– Ar vėl liepei jam tvarkyti virtuvę?
Šypsena išblėso.
– Ko tu nori, Bete?
– Nepyk. Aš tik paklausiau.
Jis toliau spoksojo į ją, mėgindamas perprasti.
– Neaiškinu tau, ką veikti su Benu, kai jis būna su tavimi, ir tikiuosi analogiško mandagumo. Taigi, apie ką norėjai pasikalbėti?
– Tiesą sakant, apie kelis dalykus, – nepaisydama juntamo pasibjaurėjimo Betė išspaudė šypseną ir mostelėjo link verandos sūpuoklių. – Gal norėtum prisėsti?
Jis atrodė nustebęs.
– Žinoma, – neprieštaravo, – tačiau ilgai pasilikti negaliu. Šiam vakarui turiu planų.
Žinoma, turi, pagalvojo ji. Arba nori, kad taip manyčiau. Savotiška užuomina, tipiška po skyrybų.
Juodu įsitaisė ant sūpuoklių. Atsisėdęs Keitas pakrutino jas pirmyn atgal, o paskui atsilošė ir ištiesė rankas.
– Puikios sūpuoklės. Pati pastatei?
Betė stengėsi išlaikyti kuo didesnį atstumą.
– Loganas.
– Loganas?
– Loganas Tibo. Jis dirba pas Naną šunidėje. Prisimeni? Kartą jį matei.
Keitas pasikasė smakrą.
– Tas vyrukas, kur buvo čia aną vakarą?
Tarsi nežinotum.
– Taip, jis.
– Ir jis su malonumu tvarko narvus ir kuopia mėšlą? – pasiteiravo Keitas.
Betė nekreipė dėmesio į akivaizdų įžeidimą.
– Aha.
Jis iškvėpė ir papurtė galvą.
– Geriau jau jis nei aš, – gūžtelėjęs atsisuko į Betę. – Na, tai kas nutiko?
Ji atsargiai rinko žodžius.
– Man labai sunku pradėti... – ji nutilo žinodama, kad šitaip jis labiau susidomės.
– Kas yra?
Betė atsisėdo tiesiau.
– Aną dieną kalbėjau su viena bičiule, ir ji man pasakė šį tą, su kuo aš niekaip negaliu apsiprasti.
– Ką ji pasakė? – sunerimęs Keitas palinko jos link.
– Na, prieš pasakydama tau, aš tik noriu pabrėžti, kad šitaip veikia paskalų malūnas. Draugės draugo draugė kažką nugirdo, ir galų gale gandai pasiekė mane. Tai apie tave.
Iš Keito minos buvo aišku, kad jam smalsu.
– Įdėmiai tavęs klausau.
– Ji pasakė, kad... – Betė dvejojo, – ji sakė, kad anksčiau sekei mane per pasimatymus. Neva kai kuriems vyrukams pasakei, kad nenori, jog jie susitikinėtų su manim.
Ji užsibrėžė nežiūrėti tiesiai į Keitą, tačiau akies kampučiu matė, kaip jo veidas sustingsta. Ne tik sukrėstas. Kaltas. Ji stipriai suspaudė lūpas, kad neužsipliekstų.
Jo veidas atsipalaidavo.
– Negaliu patikėt, – jis barbeno pirštais į koją. – Kas tau taip sakė?
– Nesvarbu, – numojo ranka Betė, – tu jos nepažįsti.
– Man smalsu, – mygo jis.
– Nesvarbu, – pakartojo ji. – Tai netiesa, ar ne?
– Žinoma, ne. Kaip tu galėjai net pagalvoti ką nors panašaus?
Melagis! – spiegė ji viduje, trokšdama, kad tik ko neprasitartų. Tyloje jis papurtė galvą.
– Man atrodo, tau metas pradėti atidžiau rinktis draugus. Jei atvirai, tai man truputį skaudu, kad mudu apskritai apie tai kalbėjomės.
Ji prisivertė nusišypsoti.
– Aš jai ir sakiau, kad tai netiesa.
– Tačiau norėjai įsitikinti, paklausti manęs asmeniškai.
Betė girdėjo pykčio prieskonį Keito balse ir priminė sau būti atsargiai.
– Vis tiek turėjai netrukus atvažiuot, – tarė ji stengdamasi, kad skambėtų kasdieniškai. – Be to, mes vienas kitą pakankamai seniai pažįstame, kad galėtume kalbėtis kaip suaugę, – ji žiūrėjo į jį išplėtusi akis – nekaltos klaidos auka. – Labai pyksti, kad paklausiau?
– Ne, bet vis tiek, net galvoti apie tai... – Keitas švystelėjo rankas į viršų.
– Aš negalvojau. Tačiau norėjau tau papasakoti, nes pamaniau, gal norėsi žinoti, ką kiti žmonės gali šnekėti tau už akių. Man nepatinka, kai jie šitaip kalba apie Beno tėvą. Tai draugei aš šitaip ir pasakiau.
Jos žodžiai turėjo lauktą poveikį: Keitas išsipūtė nuo teisuoliško pasididžiavimo.
– Ačiū, kad mane gynei.
– Nebuvo nuo ko. Juk žinai, kokios tos paskalos. Lyg toksinės mažų miestelių atliekos, – Betė papurtė galvą. – O kaip apskritai gyveni? Kaip einasi darbe?
– Kaip visada. Kokią klasę gavai šiemet?
– Visai neblogas būrelis vaikų. Bent jau iki šiol.
– Gerai,– tarė jis ir mostelėjo kiemo link, – nieko sau audra, ar ne? Aš vos įžiūrėjau kelią.
– Tą patį galvojau, kai mačiau tave važiuojant. Nesąmonė. Vakar paplūdimyje buvo taip nuostabu.
– Buvai paplūdimyje?
Betė linktelėjo.
– Nuvažiavom su Loganu. Mudu kurį laiką susitikinėjam.
– Ach, – tarstelėjo jis, – atrodo, darosi rimta.
Ji dirstelėjo akies krašteliu.
– Tik nesakyk, kad ta moteris dėl tavęs neklydo.
– Ne, žinoma, ne.
Betė nutaisė žaismingą šypseną.
– Žinau. Tik erzinu. Ne, kol kas nieko rimta, bet jis šaunus vaikinas.
Keitas sudėjo rankas.
– O ką apie tai mano Nana?
– Kodėl tai svarbu?
Jis pasimuistė sėdynėje.
– Tik sakau, kad panašios situacijos gali būti sudėtingos.
– Apie ką tu kalbi?
– Jis čia dirba. O žinai, kokie šiais laikais teismai. Labai palanki proga rimtam seksualinio priekabiavimo ieškiniui.
– Jis taip nepasielgtų...
Keitas kalbėjo kantriai, tarsi pamokslautų gerokai jaunesniam pašnekovui.
– Patikėk manim. Visi šitaip sako. Tačiau pagalvok. Bendruomenėje jis ryšių neturi ir, jei dirba Nanai, abejoju, ar pinigingas. Nenoriu nieko įžeisti. Tačiau nepamiršk, kad tavo šeimai priklauso nemažai žemės, – Keitas truktelėjo pečiais. – Aš tik sakau, kad tavim dėtas būčiau labai atsargus.
Jis kalbėjo įtikinamai ir, nepaisant to, ką ji žinojo, atrodė susirūpinęs. Draugas, paprasčiausiai susirūpinęs jos gerove. Tas žmogus galėtų būti aktorius, pagalvojo ji.
– Namas ir žemė priklauso Nanai, ne man.
– Pati žinai, ką gali advokatai.
Tiksliai žinau, pagalvojo Betė. Prisimenu, kaip elgėsi tavo advokatas per svarstymus dėl globos.
– Nemanau, kad iškiltų tokių problemų. Tačiau pasikalbėsiu apie tai su Nana, – nusileido Betė.
– Tikriausiai vertėtų, – Keitas buvo patenkintas savimi.
– Aš tiesiog džiaugiuosi, kad dėl tavęs neklydau.
– Ką nori pasakyti?
– Na, supranti – kad tau vis tiek, jog susitikinėju su Loganu. Išskyrus rūpestį dėl seksualinio priekabiavimo. Man jis tikrai patinka.
Keitas atkryžiavo kojas.
– Nesakyčiau, kad man vis tiek.
– Tačiau ką tik sakei...
– Sakiau, kad man nerūpi, su kuo tu susitikinėji ir ar apskritai susitikinėji. Tačiau man rūpi, kas įžengia į mano sūnaus gyvenimą, nes man rūpi mano sūnus.
– Ir turėtų. Tačiau ką tai turi bendra? – užprotestavo Betė.
– Pati pagalvok, Bete... Tu negali visko įvertinti mano požiūriu. O aš privalau. Darbe visą laiką prisižiūriu visokių baisybių, ir, žinoma, man rūpi visi, kurie nemažai laiko praleidžia su Benu. Aš noriu žinoti, ar jis nėra smurtautojas, ar nėra koks iškrypėlis...
– Nėra, – pertraukė Betė. Nepaisant pastangų ji jautė, kaip ima rausti. – Mes patikrinome jo duomenis.
– Jie gali būti suklastoti. Nesunku gauti naują tapatybę. Iš kur tau žinoti, kad jis apskritai vardu Loganas? Juk negali kitų aplinkui pasiklausinėti. Ar kalbėjai su kokiu žmogum iš jo praeities? Arba su šeimos nariu?
– Ne...
– Matai. Aš tik patariu tau elgtis atsargiai, – Keitas truktelėjo pečiais. – Ir taip kalbu ne tik dėl Beno. Dėl tavęs taip pat. Pasaulyje pilna blogų žmonių, o jie nesukišti į kalėjimus todėl, kad išmoko tai nuslėpti.
– Kalbi taip, tarsi jis būtų koks nusikaltėlis!
– Taip išėjo. Gal jis šauniausias, pats atsakingiausias vyrukas pasaulyje. Aš tik sakau, kad tu nežinai, kas jis iš tikrųjų. O kol nežinai, geriau pasisaugot negu vėliau gailėtis. Juk laikraščius skaitai, žinias žiūri. Neatskleidžiau tau ko nors, ko pati nežinotum. Aš tik nenoriu, kad kas nors nutiktų Benui. Ir nenorėčiau pamatyti tave įskaudintą.
Betė išsižiojo norėdama kažką pasakyti, tačiau pirmą kartą sėdėdama greta savo buvusio sutuoktinio nesumojo, ką.