35

Tibo

Tibo prie durų atsisveikindamas pabučiavo Elizabetą ir visiškai išsekęs, tačiau su palengvėjimu sudribo ant sofutės. Jis mėgavosi žinojimu, kad Elizabeta atleido, kad mėgino suprasti ir įsisąmoninti, jog sudėtinga kelionė, atvedusi jį iki čia, neturi nieko bendra su stebuklais. Ji priėmė jį su visomis ydomis – o tai nė neatrodė įmanoma.

Išeidama ji pakvietė jį vakarienės, jis noriai sutiko, bet prieš išeidamas planavo pailsėti. Kažkodėl abejojo, ar kitu atveju pakaks energijos pokalbiui.

Žinojo, kad prieš nusnūstant reikia išvesti Dzeusą, bent jau trumpam. Jis nuėjo į galinę verandą ir atsinešė apsiaustą nuo lietaus. Dzeusas pasekė jį į lauką ir susidomėjęs stebėjo.

– Taip taip. Einam į lauką, – tarstelėjo Tibo. – Tik leisk man apsirengti.

Dzeusas apsidžiaugęs sulojo ir ėmė liuoksėti kaip elnias, laigė nuo Tibo prie durų ir atgal.

– Skubu kaip tik įmanydamas. Nurimk.

Dzeusas vis dar suko ratus ir šokinėjo.

– Nurimk, – pakartojo Tibo.

Dzeusas įsmeigė į jį maldaujantį žvilgsnį ir nenoriai atsitūpė.

Tibo apsivilko apsiaustą nuo lietaus, apsiavė guminius batus, tada stumtelėjo tinklines duris. Dzeusas šoko laukan, į lietų, ir tučtuojau įklimpo purve. Kitaip nei Nanos sklypas, Tibo kiemas buvo nedidelėje aukštumėlėje; vanduo rinkosi už ketvirčio mylios. Dzeusas pirmas nukūrė į mišką, vėl išbėgo į atvirą vietą, tada ėmė sukti ratus žvyruotame keliuke, lakstė ir šokinėjo tyrai džiūgaudamas. Tibo nusišypsojo ir pagalvojo, kad tiksliai žino, kaip jis jaučiasi.

Jie kelias minutes praleido lauke, paklaidžiojo audroje. Dangus, apsunkęs nuo lietaus sklidinų debesų, buvo juodas kaip anglis. Vėl įsisiautėjo vėjas. Kai papūsdavo iš šono, lietaus lašai gelte gėlė veidą. Koks skirtumas; pirmą kartą po daugelio metų Tibo jautėsi iš tikrųjų laisvas.

Jis pastebėjo, kad posūkyje į keliuką Elizabetos padangų žymės jau beveik išsiplovė. Dar po kelių minučių lietus visiškai jas panaikins. Tačiau kažkas prikaustė jo dėmesį ir jis pamėgino suprasti, ką mato. Pirmiausia pagalvojo, kad padangų paliktos žymės kiek per plačios.

Pavaikščiojęs ir pasidairęs atidžiau jis nusprendė, kad ratų žymės, kurias ji paliko išvažiuodama, tikriausiai persidengia su kelio vėžėmis. Tiktai stovėdamas prie keliuko krašto suprato, kad klysta. Būta dviejų vėžių, abiejų ir įvažiuota, ir išvažiuota. Dvi transporto priemonės. Iš pradžių tai pasirodė nesuprantama.

Jo mintyse ėmė greitai dėliotis galvosūkio detalės, ir netrukus viskas stojo į vietas. Čia buvo dar kažkas. Tai nesuprantama, nebent...

Jis dirstelėjo tako, kuris vedė per mišką į šunidę, link. Tą akimirką vėjas ir lietus įsisiautėjo visu smarkumu, teko prisimerkti, o paskui pritrūko amo. Akimirksniu jis pasileido bėgti kiek įkabindamas. Skuosdamas mintyse skaičiavo, per kiek laiko nubėgs. Tikėjosi, kad spės laiku.