14

Kleitonas

Kodėl iš visų pasaulio vietų tą tipą turėjo rasti būtent pas Betę? Kokia buvo tikimybė? Velniai rautų, tikrai maža.

Kleitonas nekenčia Taibolto. Ne, šitai išbraukim. Jis trokšta tą tipą sunaikinti. Ne tik dėl nugvelbto fotoaparato ir prakiurdytų padangų, nors už tai tikrai vertėtų kuriam laikui užrakinti cypėje kartu su porele įtūžusių į metamfetaminą įjunkusių narkomanų. Ir ne todėl, kad tas Taiboltas prirėmė jį prie sienos su fotoaparato atminties korta. Tai dėl to, kad tipelis, tas pats tipelis, kuris jau kartą su juo pažaidė, ką tik Betės akivaizdoje privertė Kleitoną atrodyti kaip virpanti medūza.

Tavo vietoje paleisčiau jos ranką – jau pakankamai blogai. Tačiau paskui? Štai kada tipelis rimtai suklydo. Tučtuojau... Manau, tau geriau važiuoti... Ir viskas pasakyta tuo rimtu, ramiu nenervink manęs tonu, kuriuo pats Kleitonas kalbasi su nusikaltėliais. Ir jis iš tikrųjų taip padarė, išsliūkino kaip koks valkataujantis šuo pabrukęs uodegą, o tai viską dar pablogino.

Paprastai su tokiu elgesiu Kleitonas nė sekundės nebūtų taikstęsis, net netoliese esant Betei su Benu. Niekas jam nenurodinės ir neišbris sausas. Ir jis būtų labai aiškiai parodęs, kad tas Taiboltas ką tik padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. Tačiau negalėjo! Štai kur esmė. Tik ne tam Kudžui nužiūrinėjant jo gerklę tarsi užkandį ant sekmadieninio bufeto. Tamsoje padaras tikrai panėšėjo į pasiutusį vilką, o Kleitono galvoje sukosi Kenio Mūro pasakojimai apie Panterą.

Tačiau, šiaip ar taip, ką, po paraliais, jis darė pas Betę? Kaip čia nutiko? Tarsi kas būtų sugalvojęs velnišką kosminį planą, kad visiškai suknistų ir taip netikusią dieną – pradedant nuo prislėgto, paniurusio Beno pasirodymo vidudienį. Vaikas iš karto pradėjo skųstis, kad turi išnešti šiukšles.

Kleitonas yra kantrus žmogus, tačiau pavargo nuo to vaikėzo įžūlumo. Tikrai pavargo, štai kodėl neleido Benui apsiriboti vien tik šiukšlėmis. Jis taip pat liepė jam sutvarkyti virtuvę ir vonios kambarius, manydamas, kad šitaip sūnui parodys, kaip veikia tikras pasaulis, kur elgtis bent jau pusėtinai iš tikrųjų būtina. Pozityvaus mąstymo galia ir panašiai. Be to, visi žino, jog mamos tik paikina ir būtent tėčiai turėtų išmokyti vaikus, kad nieko gyvenime negausi veltui, tiesa? Tas vaikas tikrai puikiai pasitvarkė, kaip visada, vadinasi, Kleitonas viską atliko tinkamai. Buvo laikas atsipūsti, todėl išsivedė Beną į lauką pažaisti kečo. Koks vaikas nenorėtų pažaisti kečą su tėvu tokią gražią šeštadienio popietę?

Benas. Štai kas nenorėjo.

Aš pavargau. Labai karšta, tėti. Ar būtinai turime žaisti? Vienas kvailas nusiskundimas po kito, kol jie pagaliau išėjo į lauką, o tada vaikas užsičiaupė kaip moliuskas ir neištarė nė žodžio. Dar blogiau, kad ir kiek kartų Kleitonas liepė jam sekti tą prakeiktą kamuolį, Benas vis jį pražiopsodavo, todėl, kad net nebandė. Ir elgėsi šitaip specialiai, be abejonių. Tačiau ar bėgdavo prie kamuolio jo nepagavęs? Žinoma, ne. Tik ne šitas vaikas. Šitas vaikas per daug užsiėmęs skundais apie nesąžiningumą, nors kečą žaidžia kaip aklas.

Galų gale Kleitonas supyko. Jis stengėsi smagiai pasibūti su sūnumi, tačiau tas priešinosi, ir taip, gerai jau, galbūt tą kartą jis smūgiavo kamuolį kiek stipriau. Tačiau tai, kas nutiko paskui – ne jo kaltė. Jei vaikas būtų kreipęs dėmesį, kamuolys nebūtų rikošetu atšokęs nuo pirštinės, ir Benui nebūtų reikėję spiegti kaip kūdikiui, tarsi mirštančiam ar panašiai. Tarsi jis būtų vienintelis vaikas pasaulyje, kuris žaisdamas kamuoliu užsidirba mėlynę paaky.

Tačiau visa tai – šalutiniai dalykai. Vaikis susižeidė. Nieko rimta, mėlynė per porą savaičių pradings. Bėgant laikui Benas arba visiškai tai pamirš, arba girsis bičiuliams apie tai, kaip žaisdamas kamuoliu užsidirbo mėlynę.

Kita vertus, Betė niekada nepamirš. Ji grieš ant jo dantį ir nešiosis pagiežą viduje ilgai, labai ilgai, net jei tai buvo daugiau Beno, o ne Kleitono kaltė. Ji nesupranta paprastos tiesos: visi berniukai sporto paliktus randus prisimena su pasididžiavimu.

Kleitonas žinojo, kad šįvakar Betė persistengė, tačiau nebūtinai ją už tai kaltina. Šitaip sureaguotų visos motinos, ir jis buvo tam pasiruošęs. Manė, kad viską sutvarkė gana gerai, nuo pradžios iki galo, kol pamatė verandoje sėdintį tipelį su šunimi taip, tarsi jis būtų čia šeimininkas.

Loganas Taiboltas.

Žinoma, kad jis prisiminė pavardę neteisingai. Nesėkmingai ieškojo to tipo kelias dienas ir turėjo nemažai išsakyti, kai nusprendė, kad tas išvyko iš miesto. Juk kažkoks valkata su šunimi būtinai turėjo būti pastebėtas, tiesa? Štai kodėl jis kartkartėmis sustodavo ir paklausinėdavo žmonių, ar jo nematė.

Kvaila.

Tačiau ką daryti dabar? Ką jis darys su šituo... nauju įvykių posūkiu?

Jis turi susitvarkyti su Loganu Taiboltu, šitiek tai jau aišku, ir tikrai neketino dar kartą leistis užklumpamas. Vadinasi, prieš ko nors imantis reikia informacijos. Kur jis gyvena, kur dirba, kur mėgsta slampinėti. Kur jis galėtų užklupti tą tipą vieną.

Tai gali būti sunkiau nei atrodo, ypač turint omenyje šunį. Jam kirbėjo keista nuojauta, kad Taiboltas su šunimi retai, jei apskritai kada, išsiskiria. Tačiau Kleitonas sugalvos, kaip tai išspręsti.

Akivaizdu, kad reikia išsiaiškinti, kas vyksta tarp Taibolto ir Betės. Kleitonas negirdėjo, kad po to mulkio Adamo ji su kuo nors susitikinėtų. Sunku patikėti, kad Betė galėtų susitikinėti su Taiboltu, nes jis visada nugirsta, ką Betė ruošiasi daryti. Jei atvirai, pirmiausia jis negalėjo įsivaizduoti, ką ji įžiūrėtų tokiame kaip Taiboltas. Betė baigė koledžą; paskutinis dalykas, ko ji savo gyvenime norėtų, tai kažkokio į miestą atsigrūdusio valkatos. Tas tipas netgi automobilio neturi.

Tačiau šeštadienio vakarą Taiboltas buvo su ja ir akivaizdžiai kažko tikėjosi. Kažkur kažkas nesuprantama. Staiga Kleitonui toptelėjo, gal vyrukas ten dirba... Šiaip ar taip, jis viską išsiaiškins, o kai išsiaiškins, viską sutvarkys, ir ponas Loganas Taiboltas ims nekęsti dienos, kada apskritai pasirodė Kleitono mieste.