22
Tibo
– Tikriausiai noriu būti astronautas, – pareiškė Benas.
Juodu galinėje verandoje žaidė šachmatais, Tibo bandė apgalvoti, kaip stumtelti kitą figūrą. Jis dar nelaimėjo nė partijos, tad, nors nebuvo visiškai tikras, Beno kalba jam pasirodė kaip blogas ženklas. Pastaruoju metu jie dažnai žaisdavo šachmatais; nuo spalio pradžios jau devynias dienas kasdien nuolat smarkiai lijo. Rytinė sklypo dalis jau buvo užtvindyta, o upės lygis vis kilo.
– Skamba neblogai.
– Arba astronautas, arba gaisrininkas.
Tibo linktelėjo.
– Pažįstu porą gaisrininkų.
– Arba gydytojas.
– Hmmm, – tarstelėjo Tibo ir ištiesė ranką prie rikio.
– Aš šito nedaryčiau, – pareiškė Benas.
Tibo pakėlė akis.
– Suprantu, ką tu sugalvojai, – pridūrė Benas. – Nieko neišeis.
– Ką turėčiau daryti?
– Tik ne tai.
Tibo atitraukė ranką atgal. Viena buvo pralaimėti, visiškai kas kita – pralaimėti nuolat. Dar blogiau, neatrodė, kad praraja tarp jųdviejų mažėtų. Regis, Benas tobulėjo daug sparčiau negu Tibo. Ankstesnė partija buvo baigta paėjus dvidešimt vieną kartą.
– Gal norėtum apžiūrėti mano medžio namelį? – pasiteiravo Benas. – Jis tikrai šaunus. Ten įrengta didelė platforma, kuri kabo virš upelio, yra ir judantis tiltukas.
– Mielai pasižiūrėčiau.
– Ne dabar. Noriu pasakyt, kada kitą kartą.
– Skamba puikiai, – tarė Tibo ir siektelėjo bokšto.
– Ir šitaip neičiau.
Kai Benas atsilošė, Tibo pakėlė antakius.
– Aš tik sakau, – pridūrė berniukas.
– Tad ką turėčiau daryti?
Vaikas truktelėjo pečiais nesistengdamas atrodyti vyresnis.
– Ką tik nori.
– Išskyrus eiti rikiu ir bokštu?
Benas parodė į dar vieną figūrą.
– Ir kitu rikiu. Kiek tave pažįstu, dabar pamėgintum eiti šitaip, nes nori sustiprinti žirgą. Tačiau tau vis tiek nepavyks, nes aš paaukosiu savo rikį, o karaliene štai čia nukirsiu pėstininką. Šitaip tavo karalienė nebegalės pajudėti, o po rokiruotės paeisiu žirgu štai čia. Paskui teliks paeiti tik du kartus, ir tau šachas ir matas.
Tibo pasirėmė smakrą ranka.
– Ar šioje partijoje turiu dar kokių šansų?
– Ne.
– Kiek kartų suklydau?
– Visus nuo trečio iki septinto.
– Tad gal vertėtų pradėti iš naujo?
Benas pasitaisė akinius ant nosies.
– Tikriausiai.
– Turėjai anksčiau man pasakyti.
– Tu atrodei toks įsijautęs. Nenorėjau trukdyti.
Kita partija sekėsi ne ką geriau. Sakytum, dar blogiau, nes nusprendė prisijungti Elizabeta, o pokalbis klostėsi panašiai. Tibo pastebėjo, kad Elizabeta stengiasi užgniaužti kikenimą.
Per pastarąsias pusantros savaitės nusistovėjo savotiška rutina. Po darbo, nuolat pliaupiant stipriam lietui, jis ateidavo į namus sulošti su Benu kelių šachmatų partijų ir pasilikdavo vakarienės, tada visi keturi susėdę prie stalo draugiškai šnekučiuodavosi. Paskui Benas lipdavo į viršų praustis, o Nana išsiųsdavo Elizabetą su Tibo į verandą. Pati likdavo tvarkytis virtuvėje, leptelėjusi ką nors tokio: „Man tvarkytis – kaip beždžionei vaipytis.“
Tibo suprato, kad senoji norėdavo padovanoti jiems laiko pabūti vieniems. Jį vis dar stulbindavo, kaip vos darbo dienai pasibaigus ji liaudavosi būti jo bosė ir kaip lengvai pavirsdavo močiute moters, su kuria jis susitikinėja. Jis nemanė, kad daugumai žmonių šitai taip šauniai sektųsi.
Tačiau darėsi vėlu, Tibo žinojo, kad metas namo. Nana kalbėjo telefonu, Elizabeta nuėjo į vidų apkamšyti Beno. Sėdėdamas verandoje Tibo jautė pečiuose nuovargį. Po susidūrimo su Kleitonu jis nedaug miegojo. Tą vakarą, nežinodamas, kaip Kleitonas reaguos, jis grįžo namo ir pasistengė, kad atrodytų, jog planuoja normaliai praleisti vakarą namuose. Tačiau vos išjungęs šviesas jis išsiropštė pro galinį miegamojo langą ir kartu su Dzeusu nubėgo į mišką. Nepaisydamas lietaus ten prabuvo didžiąją nakties dalį dairydamasis Kleitono. Kitą naktį jis stebėjo Elizabetos namus; trečią naktį jis mynė tarp savo ir Elizabetos namų. Nesibaigiantis lietus ir jam, ir Dzeusui buvo nė motais. Sausose vietelėse jis susirentė porą užmaskuotų pašiūrių. Sunkiausia būdavo dirbti pamiegojus tik kelias valandas prieš auštant. Nuo tada jis kaitaliojo naktis, tačiau miego vis tiek nepakako, kad atsigriebtų.
Tačiau liautis nevalia. Tas žmogus nenuspėjamas, tad Tibo ieškodavo Kleitono buvimo ženklų dirbdamas ar su pavedimais lankydamasis mieste. Vakarais namo eidavo skirtingais maršrutais bėgte perbėgdamas miškingus plotus, o paskui stebėdavo kelią norėdamas įsitikinti, ar Kleitonas neseka. To žmogaus jis nebijojo, tačiau ir kvailas nebuvo. Kleitonas ne tik buvo garsiausios Hamptono apygardoje šeimos narys, tačiau ir teisėsaugininkas, ir šitai Tibo neramino labiausiai. Ar sunku būtų ką nors pakišti – narkotikų, vogtų daiktų, netgi nusikaltime panaudotą ginklą – Tibo namuose? Arba teigti, kad Tibo juos turėjo, ir suvaidinti, kaip tie įkalčiai atrandami? Nesunku. Tibo buvo įsitikinęs, kad bet kuris apygardos teisėjas stotų įrodymų, pateiktų teisėsaugininko, pusėn, o ne pašaliečio, kad ir kokie nepagrįsti įrodymai būtų, kad ir kokį tvirtą alibi pastarasis turėtų. Pridėjus gilias Kleitonų šeimos kišenes ir įtaką nebūtų sunku išrikiuoti liudytojus, „mačiusius“, kaip Tibo įvykdė tą ar kitą nusikaltimą.
Baisiausia buvo tai, kad, Tibo manymu, nė vienas išvardytų dalykų Kleitono neatbaidytų, štai kodėl pirmiausia nuėjo ir išdrožė jam viską apie atminties kortelę ir vaizdajuostę. Nors neturėjo nei vieno, nei kito – kortelę sulaužė ir išmetė iš karto vos paėmęs fotoaparatą, o nuo judesio daviklio įsijungiantis įrašymo prietaisas buvo išgalvotas – blefavimas buvo vienintelis pasirinkimas, leidžiantis laimėti pakankamai laiko, kol apgalvos kitą žingsnį. Priešiškumas, kurį jam jautė Kleitonas, buvo pavojingas, galėjo turėti nenuspėjamų pasekmių. Jei įsilaužė į Tibo namus, jei manipuliavo asmeniniu Elizabetos gyvenimu, toks žmogus tikriausiai padarys viską, ką mano esant būtina, kad atsikratytų Tibo.
Kiti grasinimai – dėl laikraščio ir dėl šerifo, užuomina, kad pateiks informaciją šeimos galvai, paprasčiausiai sustiprino blefavimą. Jis žinojo, kad Kleitonas ieškojo kortelės, nes manė, jog Tibo galėtų ją panaudoti prieš jį. Taip buvo arba dėl darbo, arba dėl šeimos, o kelias valandas patyrinėjęs garsios šeimos istoriją bibliotekoje sekmadienio popietę Tibo pakankamai įsitikino, kad tikriausiai dėl abiejų po truputį.
Tačiau blefavimo bėda ta, kad jis neveikia ilgai. Kiek užtruks, kol Kleitonas atsakys? Dar pora savaičių? Mėnuo? Ilgiau? Ir ką Kleitonas darys? Kas pasakys? Šiuo metu Kleitonas galvoja, kad geresnes kortas turi Tibo, ir Tibo neabejojo, kad tai Kleitoną tik dar labiau įkiršins. Laikui bėgant pyktis jam pasitarnaus ir jis sureaguos: prieš jį, prieš Elizabetą arba prieš Beną. Jei tada Tibo nepasirodys su atminties kortele, Kleitonas laisvai galės elgtis kaip panorės.
Tibo vis dar nenumanė, ką reikia daryti. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad palieka Elizabetą... arba Beną, arba Naną, tiesą sakant. Kuo ilgiau jis gyveno Hamptone, tuo labiau juto, lyg čia būtų jam skirta vieta, o tai reiškė, kad jis turi ne tik atidžiai stebėti Kleitoną, bet ir kaip įmanoma to žmogaus vengti. Jis spėjo ir vylėsi, kad prabėgus pakankamai laiko Kleitonas paprasčiausiai pripažins faktus ir nusiramins. Mažai tikėtina, suprato, tačiau šiuo metu turėjo tik tiek.
– Tu vėl atrodai išsiblaškęs, – pastebėjo Elizabeta, atidarydama tinklines duris už nugaros.
Tibo papurtė galvą.
– Tiktai pavargau per savaitę. Maniau, kad kaitra vargina, tačiau nuo jos bent jau įmanoma išsisukti. Nuo lietaus nepabėgsi.
Ji atsisėdo greta ant verandos sūpuoklių.
– Tau nepatinka kiaurai permirkti?
– Tiesiog sakykim, kad tai ne tas pats, kas atostogauti.
– Apgailestauju.
– Viskas gerai, aš nesiskundžiu. Dažniausiai man tikrai nesvarbu, geriau jau permirksiu aš nei Nana. O rytoj penktadienis, tiesa?
Ji nusišypsojo.
– Šiandien aš parvešiu tave namo. Ir šįkart jokių ginčų.
– Gerai, – tarstelėjo jis.
Elizabeta dirstelėjo į langą, paskui vėl nukreipė dėmesį į Tibo.
– Tu nemelavai, kai sakei, kad moki skambinti pianinu, tiesa?
– Moku skambinti.
– O kada grojai pastarąjį kartą?
Jis truktelėjo pečiais, kiek pagalvojo.
– Prieš dvejus ar trejus metus.
– Irake?
Tibo linktelėjo.
– Vienas karininkų šventė gimtadienį. Jis mėgo Vilį Smitą, vieną geriausių penktojo ir šeštojo dešimtmečių džiazo pianistų. Kai pasklido gandas, kad aš moku groti, mane įkalbėjo pasirodyti.
– Irake, – pakartojo ji, neslėpdama abejonės.
– Net jūrų pėstininkams reikia pertraukėlių.
Elizabeta užsikišo už ausies plaukų sruogą.
– Kaip suprantu, moki skaityti natas.
– Žinoma, – nesiginčijo jis. – Kodėl klausi? Nori, kad pamokyčiau Beną?
Regis, ji neišgirdo.
– O kaip bažnyčia? Ar tu kada nors vaikščiojai?
Pagaliau jis pakėlė į Elizabetą akis.
– Pradedu numanyti, kad šitas pokalbis – kažkas daugiau nei paprasčiausias bandymas geriau kits kitą pažinti.
– Būdama viduje nugirdau, kaip Nana kalbėjo telefonu. Juk žinai, kaip Nana mėgsta savo chorą, tiesa? Ir kad ji ką tik vėl pradėjo dainuoti solo.
Tibo pasvarstė, ką atsakyti įtardamas, kur link viskas suka, ir nesivargindamas to slėpti.
– Taip.
– Šį sekmadienį jos solo dar ilgesnis. Ji taip džiaugėsi.
– O tu nesidžiaugi?
– Tam tikra prasme, – Elizabeta atsiduso su skausminga išraiška veide. – Paaiškėjo, kad Abigailė vakar parkrito ir susilaužė riešą. Štai apie ką Nana kalbėjo telefonu.
– Kas ta Abigailė?
– Bažnyčios pianistė. Ji kiekvieną sekmadienį akompanuoja chorui, – Elizabeta pradėjo sūpuotis pirmyn atgal stebeilydamasi į audrą. – Šiaip ar taip, Nana sakė, kad suras, kas ją pakeis. Tiesą sakant, pažadėjo.
– Tikrai? – tarstelėjo Tibo.
– Ji taip pat sakė, kad kažką jau turi nusižiūrėjusi.
– Suprantu.
Elizabeta truktelėjo pečiais.
– Tik pamaniau, kad tu norėtum žinoti. Esu visiškai tikra, kad po kelių minučių Nana norės su tavimi pasikalbėti, tačiau nenorėjau, kad užkluptų tave netikėtai. Pagalvojau, bus geriau, jei tai padarysiu aš.
– Vertinu tavo pastangas.
Ilgokai Tibo nieko nesakė. Tyloje Elizabeta uždėjo ranką jam ant kelio.
– Apie ką tu galvoji?
– Pradedu jausti, kad iš tikrųjų neturiu pasirinkimo.
– Žinoma, kad pasirinkimas visada yra. Nana tikrai tavęs nevers to daryti.
– Net jei ji pažadėjo?
– Ji tikriausiai supras. Paskui, galų gale, – Elizabeta pridėjo ranką prie širdies, – kai jos sudaužyta širdis sugis, esu tikra, ji netgi tau atleis.
– Štai kaip, – tarstelėjo Tibo.
– Labai tikėtina, kad dėl to jos sveikata nė kiek nepablogės. Prisiminus insultą ir turint omenyje visus nusivylimus, kuriuos ji patiria. Esu tikra, ji galiausiai neatguls į patalą.
Tibo kreivai nusišypsojo.
– Ar nemanai, kad kiek perdedi?
Elizabetos akys šelmiškai žybtelėjo.
– Galbūt. Tačiau lieka klausimas, ar tu to imsiesi.
– Tikriausiai.
– Gerai. Ir žinai, kad rytoj turėsi būti repeticijoje.
– Tvarka.
– Repeticija gali trukti ilgai. Penktadienio repeticijos visada užsitęsia. Supranti, jie iš tikrųjų myli muziką.
– Nuostabu, – tarė Tibo ir atsiduso.
– Pažvelk kitu kampu – nereikės visą dieną dirbti lietuje.
– Nuostabu, – pakartojo jis.
Elizabeta pakštelėjo jam į skruostą.
– Tu nuostabus. Sėdėdama klaupte tyliai džiūgausiu.
– Dėkui tau.
– Tiesa, kai Nana ateis, nesakyk jai, kad viską išplepėjau.
– Neišduosiu.
– Ir pasistenk, kad atrodytų, jog labiau džiaugiesi. Netgi jauskis pagerbtas. Tarsi nė negalėjai įsivaizduoti, kad tau kada pasiūlys tokią nuostabią galimybę.
– O negalima paprasčiausiai pasakyti „gerai“?
– Ne. Nana norėtų, kad tu susijaudintum. Kaip jau sakiau, jai tai daug reiškia.
– Štai kaip, – vėl tarstelėjo Tibo ir suėmė Elizabetos rankas. – Ar supranti, kad galėjai paprasčiausiai manęs paprašyti? Nereikėjo visos kaltę ugdančios istorijos.
– Žinau, – tarė ji, – tačiau šitaip prašyti buvo kur kas smagiau.
Tarsi davus ženklą į lauką išėjo Nana. Ji švystelėjo šypsena pamačius juodu, o paskui nuėjo prie turėklų ir atsisuko.
– Ar tu dar kada groji pianinu? – pasiteiravo.
Tibo iš visų jėgų stengėsi nepratrūkti juokais.
Su muzikos vadove Tibo susitiko kitą popietę. Iš pradžių moteris nusiminė pamačiusi jo džinsus, trumparankovius marškinėlius ir ilgus plaukus, tačiau ilgai neužtruko, kol ji suvokė, kad Tibo ne tik moka skambinti, bet yra puikus pianistas. Apšilęs jis padarė vos kelias klaidas, gal padėjo ir tai, kad pasirinkti muzikos kūriniai nekėlė grandiozinių iššūkių. Po repeticijos pasirodė pastorius, jie peržvelgė visą mišių eigą, kad Tibo žinotų, ko tikėtis.
Tuo metu Nana tai džiugiai šypsojosi Tibo, tai čiauškėjo su draugėmis aiškindama, kad vyrukas dirba jos šunidėje ir leidžia laiką su Bete. Tibo jautė nuolat svaidomus labiau nei paprasčiausiai susidomėjusių moterų žvilgsnius ir dažniausiai jie būdavo palankūs.
Išeinant pro duris Nana įsikibo jam į parankę.
– Pasirodei geriau nei antis ant pagaliuko, – pagyrė ji.
– Ačiū, – suglumęs padėkojo Tibo.
– Ar nusiteikęs truputį pasivažinėti?
– Kur?
– Į Vilmingtoną. Jei išvažiuosim dabar, tikriausiai parsirasim kaip tik laiku, kad nusivežtum Betę vakarienės, o aš pabūsiu su Benu.
– Ką man reikės nusipirkti?
– Sportinį švarką ir medvilnines kelnes. Puošnesnius marškinius. Neturiu nieko prieš tavo džinsus, tačiau jei ketini skambinti per sekmadienio mišias, tau reikia persirengti.
– Štai kaip, – tarstelėjo jis iš karto sumojęs, kad šiuo kausimu pasirinkimo neturi.
Tą vakarą vakarieniaujant „Pas Kantiną“, vieninteliame meksikietiškame restoranėlyje centre, Elizabeta pro savo „Margaritą“ žiūrėjo į Tibo.
– Žinai, tu dabar madingas kaip Flynas, – tarė.
– Nana?
– Ji nenustojo taukšti apie tai, koks puikus tu buvai, koks mandagus su jos draugėmis, kaip pagarbiai kalbėjai su pastoriumi.
– Kalbi taip, lyg ji būtų tikėjusis, kad aš koks urvinis.
Elizabeta nusijuokė.
– Gal ji taip ir manė. Girdėjau, prieš išeidamas buvai purvinas iki ausų.
– Aš nusiprausiau po dušu ir persirengiau.
– Žinau. Šitai ji man taip pat papasakojo.
– O ko ji tau nepapasakojo?
– Kad kitos choristės alpte alpo tave matydamos.
– Ji taip sakė?
– Ne. Nereikėjo, perskaičiau tai iš jos veido. Nieko keista. Ne kiekvieną dieną jaunas dailus nepažįstamasis užeina į jų bažnyčią ir stulbinamai skambina pianinu. Ko gi nealpėti?
– Man regis, tu perdedi.
– Man regis, – atkirto ji, braukdama pirštu per taurės kraštelį ir laižydama druską, – tu dar daug turi sužinoti apie gyvenimą mažame pietų miestelyje. Tai didžiulė naujiena. Abigailė joms grojo penkiolika metų.
– Neketinu užimti jos vietos. Tai laikina.
– Dar geriau. Tai suteiks žmonėms galimybę pasirinkti. Jie metų metus apie tai kalbės.
– Argi žmonės čia daugiau neturi ką veikti?
– Beveik ne, – patikino ji. – Beje, nėra greitesnio būdo čia pritapti.
– Man nereikia pritapti prie nieko daugiau, tik prie tavęs.
– Kaip visada gražbyliauji, – nusišypsojo Elizabeta. – Gerai, o jeigu šitaip? Keitas išeis iš proto.
– Kodėl?
– Todėl, kad jis – bažnyčios narys. Tiesą sakant, šį sekmadienį Benas bus su juo. Jį tiesiog pribaigs, kai jis pamatys, kaip visi vertina tavo pagalbą.
– Nesu tikras, ar noriu dar labiau jį supykdyti. Jau ir dabar nerimauju dėl to, ko jis gali griebtis.
– Nieko jis negali. Žinau, koks jis.
– Nebūčiau toks įsitikinęs, – įspėjo Tibo.
– Kodėl taip kalbi?
Tibo parodė sausakimšus staliukus aplinkui. Regis, ji perskaitė jo mintis ir iš savosios kabinos pusės persėdo greta.
– Tu žinai kažką, ko man nepasakoji, – sušnibždėjo. – Kas yra?
Tibo gurkštelėjo alaus. Padėjęs butelį ant stalo papasakojo apie susidūrimus su jos buvusiuoju. Jam pasakojant Elizabetos išraiška kito nuo pasibjaurėjimo iki linksmumo, galiausiai apsistojo ties kažkuo, panašiu į susirūpinimą.
– Turėjai anksčiau man papasakoti, – pasakė susiraukusi.
– Aš nesijaudinau, kol jis neįsilaužė į mano namus.
– Ir tu tikrai manai, kad jis pajėgus tave pričiupti?
– Tu pažįsti jį geriau nei aš.
Elizabetai praėjo bet koks noras valgyti.
– Tikriausiai pažįstu.
Kadangi Benas buvo pas tėvą – situacija, atsižvelgiant į aplinkybes, abiem atrodė kažkokia siurrealistinė – šeštadienį Tibo su Elizabeta nuvažiavo į Rolį, todėl buvo lengva išvengti dvejonių, ką Keitas Kleitonas gali ir ko negali. Papietavę lauko kavinukėje senamiestyje jie aplankė Gamtos istorijos muziejų, o vakare nuvažiavo į Čapel Hilį. Šiaurės Karolina sirgo už Klemsono universiteto komandą. Nors rungtynės vyko Pietų Karolinoje, jas transliavo ESPN, o barai senamiestyje buvo sausakimši, prisigrūdę studentų, susmeigusių akis į didžiulius plokščius ekranus. Girdėdamas juos džiūgaujančius ir trypiančius, tarsi nuo rungtynių baigties priklausytų pasaulio ateitis, Tibo prisiminė Irake tarnaujančius jų amžiaus vaikius ir pagalvojo, kas bus iš šių koledžo studentų.
Jie neužsibuvo. Po valandos Elizabeta buvo nusiteikusi važiuoti namo. Jie ėjo link automobilio apsikabinę, ji glustelėjo jam prie peties.
– Juokinga, – tarė, – tačiau viduje taip triukšminga.
– Manyčiau, tu sensti.
Ji suspaudė jam liemenį mėgaudamasi tuo, kad užčiuopia tik odą ir raumenis.
– Pasisaugok, berneli, nes šiąnakt gali nieko nepešti.
– Berneli? – pakartojo jis.
– Čia toks švelnus žodelis. Kartoju jį visiems, su kuriais susitikinėju.
– Visiems visiems?
– Aha. Ir nepažįstamiems. Jei kas užleidžia man vietą autobuse, galiu pasakyti: „Ačiū, berneli.“
– Tikriausiai turėčiau pasijusti ypatingas.
– Ir nepamiršk to.
Su minia studentų jie stūmėsi Franklino gatve spoksodami į vitrinas, gerte gerdami vietos energiją. Tibo suprato, kodėl Elizabeta norėjo čia atvažiuoti. Mokydamasi koledže ji augino Beną ir pražiopsojo visas linksmybes. Tačiau dar didesnį įspūdį jam darė tai, kad, nors ji akivaizdžiai mėgavosi, neatrodė, jog gailisi ar liūdi dėl to, kad kažką praleido. Regis, ji labiau panėšėjo į stebėtoją antropologą, ketinantį patyrinėti naujai atrastą kultūrą. Kai jis šitaip pasakė, ji pavartė akis.
– Nesugadink visko. Patikėk manim, taip giliai negalvoju. Paprasčiausiai norėjau išvažiuoti iš miestelio ir pasilinksminti.
Jie nuvažiavo pas Tibo. Iki vėlumos kalbėjosi, bučiavosi ir mylėjosi, kol gerokai įnaktėjo. Kai ryte Tibo pabudo, pamatė, kad Elizabeta guli greta ir žvilgsniu tyrinėja jo veidą.
– Ką tu darai? – sumurmėjo jis dar kimiu mieguistu balsu.
– Stebiu tave, – atsakė ji.
– Kodėl?
– Nes noriu.
Jis nusišypsojo ir perbraukė pirštais jos ranką jausdamas užplūstant dėkingumą už tai, kad ji yra jo gyvenime.
– Tu tokia nuostabi, Elizabeta.
– Žinau.
– Ir viskas? Tu tegali pasakyti „žinau“? – mygo jis, apsimestinai pasipiktinęs.
– Nebūk toks reiklus. Nekenčiu vyrukų, kurie vargina.
– O aš nesu įsitikinęs, ar man patinka moterys, kurios slepia jausmus.
Ji nusišypsojo ir pasilenkusi jį pabučiavo.
– Vakar puikiai praleidau laiką.
– Ir aš.
– Būtent. Šios pastarosios savaitės su tavimi buvo pačios geriausios mano gyvenimo savaitės. O vakar, paprasčiausiai būti su tavimi... Tu nė nenutuoki, į ką tai buvo panašu. Tiesiog būti... moterimi. Ne motina, ne mokytoja, ne vaikaite. Tiesiog savimi. Jau labai seniai šitaip nesijaučiau.
– Anksčiau mes irgi buvome išvažiavę.
– Žinau. Tačiau dabar viskas kitaip.
Jis suprato, kad ji kalba apie ateitį, apie ateitį, kuri įgijo aiškumo ir tapo tikslu kaip niekada anksčiau. Žiūrėdamas į ją jis aiškiai suprato, ką ji turi omenyje.
– Tad kas toliau? – paklausė jis rimtu tonu.
Elizabeta vėl jį pabučiavo, ant lūpų jis jautė drėgną ir šiltą jos alsavimą.
– Toliau reikia keltis. Po poros valandų turi būti bažnyčioje, – ji trinktelėjo jam į šlaunį.
– Dar marios laiko.
– Galbūt tau. Tačiau aš čia, o mano drabužiai namuose. Todėl tau teks keltis ir pradėti ruoštis, kad aš turėčiau laiko pasiruošti.
– Sunki bažnyčios tarnautojo dalia.
– Žinoma, – patikino ji, – tačiau neatrodo, kad turėtum pasirinkimą. Ir, beje, žinai ką? – ji paėmė jo ranką, o paskui pabaigė: – Tu taip pat be galo nuostabus, Loganai.