11

Tibo

Du tūkstančiai septintųjų rudenį, praėjus metams, kai atsistatydino iš jūrų pėstininkų korpuso, Tibo susitarė susitikti su Viktoru Minesotoje, vietoje, kur nė vienas jų anksčiau nesilankė. Abiem negalėjo būti tinkamesnio laiko. Viktoras jau pusmetį buvo vedęs, per vestuves Tibo buvo jo vyriausiuoju pabroliu, ir tai buvo vienintelis kartas, kai abudu matėsi po demobilizacijos. Kai Tibo paskambino pasiūlyti dėl kelionės, įtarė, kad pabūti vienam yra būtent tai, ko Viktorui reikia.

Pirmąją dieną, sėdint mažoje irklinėje valtelėje ežere, tylą pralaužė Viktoras.

– Ar tau sapnuojasi košmarai? – paklausė jis draugo.

Tibo papurtė galvą.

– Ne. O tau?

– Sapnuojasi, – tarstelėjo Viktoras.

Oras buvo rudeniškai gaivus, virš vandens sklaidėsi lengva rytmečio miglelė. Tačiau danguje nesimatė nė debesėlio, ir Tibo žinojo, kad netrukus sušils, o popietė bus tiesiog nuostabi.

– Tokie patys, kaip ir anksčiau? – pasmalsavo Tibo.

– Blogiau, – atsakė Viktoras. Jis suvyniojo valą ir vėl užmetė. – Sapnuoju lavonus. – Jis ironiškai vyptelėjo, o nuovargis buvo tiesiog įrašytas veido raukšlėse. – Kaip tame filme su Briusu Vilisu. „Šeštasis pojūtis“?

Tibo linktelėjo.

– Kažkas panašaus, – dabar jau liūdnai patylėjo Viktoras. – Sapnuose man atgyja viskas, ką mudu išgyvenom, tik šis tas būna pasikeitę. Dažniausiai mane pašauna, aš šaukiuosi pagalbos, tačiau niekas neateina, ir suvokiu, kad visi kiti taip pat nušauti. Jaučiu, kaip iš lėto merdėju. – Prieš tęsdamas jis pasitrynė akis. – Naktimis sunku, tačiau dar blogiau, kai matau juos dienos metu – mirštančiuosius, noriu pasakyt. Stoviu parduotuvėje, o jie visi ten, susigrūdę prie perėjimo. Arba guli ant žemės kraujuodami, o medikai prie jų pluša. Tačiau jie niekada neištaria nė garso. Tik spokso į mane, tarsi aš būčiau kaltas, kad juos sužeidė, lyg būčiau kaltas, kad jie miršta. Tada sumirksiu, giliai atsikvepiu, ir jie pradingsta. – Viktoras nutilo. – Kartais galvoju, kad kraustausi iš proto.

– Ar su kuo nors apie tai kalbėjai? – paklausė Tibo.

– Su niekuo. Išskyrus, žinoma, žmoną, tačiau kai jai tokius dalykus pasakoju, ji išsigąsta ir pradeda verkti. Todėl daugiau jai nebesipasakoju.

Tibo nutylėjo.

– Supranti, ji laukiasi, – tęsė Viktoras.

Tibo nusišypsojo ir griebėsi šio vilties spindulėlio.

– Sveikinu.

– Ačiū. Bus berniukas. Ketinam pavadinti jį Loganu.

Tibo atsisėdo tiesiau ir linktelėjo Viktorui.

– Jaučiuosi pagerbtas.

– Kartais tai mane gąsdina – mintis, kad turėsiu sūnų. Nerimauju, ar būsiu geras tėvas, – jis žiūrėjo virš vandens.

– Būsi puikus tėtis, – patikino jį Tibo.

– Galbūt.

Tibo luktelėjo.

– Nebeturiu kantrybės. Daugybė dalykų mane siutina. Smulkmenos, tai, kas turėtų nieko nereikšti, tačiau dėl kažkokios priežasties pykdo. Ir nors bandau nustumti pyktį tolyn, kartais jis vis tiek prasiveržia. Kol kas dar nekilo problemų, tačiau smalsu, kiek ilgai sugebėsiu slopinti tuos proveržius, – jis meškere pareguliavo valą. – Ar tau taip nebūna?

– Kartais, – pripažino Tibo.

– Tačiau nepernelyg dažnai?

– Ne.

– Aš taip nemanau. Pamiršau, kad tau viskas kitaip. Noriu pasakyt, dėl nuotraukos.

Tibo papurtė galvą.

– Netiesa. Man taip pat nėra lengva. Negaliu eiti gatve nesigręžiodamas per petį ar neperžvelgęs langų viršuje, kad įsitikinčiau, jog niekas į mane nesitaiko. Dažnai tiesiog užmirštu, kaip paprasčiausiai kalbėtis su žmonėmis. Negaliu suprasti daugumos jų rūpesčių. Kas kur dirba ir kiek uždirba, ką rodo per teliką, kas su kuo susitikinėja. Jaučiuosi, lyg visą laiką klausčiau – o kam tai rūpi?

– Tu niekada nebuvai linkęs taukšti niekų, – purkštelėjo Viktoras.

– Dėkui.

– O dirsčioti per petį normalu. Aš irgi taip darau.

– Tikrai?

– Tačiau iki šiol jokių ginklų nepastebėjau.

Tibo nusijuokė po nosimi.

– Neblogai, tiesa. – Paskui norėdamas pakeisti temą pasiteiravo: – Kaip tau patinka dengti stogus?

– Vasarą būna karštoka.

– Kaip Irake?

– Ne. Niekur nėra taip karšta kaip Irake. Tačiau pakankamai karšta, – Viktoras nusišypsojo. – Mane paaukštino. Dabar aš brigadininkas.

– Sveikinu. Kaip laikosi Marija?

– Storėja, tačiau laiminga. Ji – visas mano gyvenimas. Aš toks patenkintas, kad ją vedžiau. – Jis papurtė galvą, tarsi stebėdamasis.

– Džiaugiuosi.

– Nėra nieko geriau už meilę. Turėtum pabandyti.

Tibo truktelėjo pečiais.

– Galbūt kada nors.

Elizabeta.

Jis pastebėjo, kad kažkas perbėgo jos veidu, kai pavadino ją šitaip, kažkokia emocija, kurios jis nesugebėjo atpažinti. Visas vardas atskleidė jos esmę kur kas labiau nei trumpas ir paprastas „Betė“. Jame buvo elegancijos, kuri tiko prie grakščių moters judesių. Nors Tibo neplanavo jos taip pavadinti, skiemenys patys nusirito nuo liežuvio ir jam nebeliko pasirinkimo.

Eidamas namo jis pričiupo save atkartojantį jų pokalbį ir prisimenantį, kaip natūraliai jautėsi sėdėdamas greta jos. Elizabeta buvo labiau atsipalaidavusi, nei jis tikėjosi, tačiau jis jautė, kad, kaip ir Nana, moteris nežino, ką apie jį manyti. Vėliau, jau gulėdamas lovoje naktį ir spoksodamas į lubas, ėmė spėlioti, ką ji apie jį galvoja.

Penktadienio rytą Tibo pasirūpino, kad prieš vežant Naną į Grinsborą Elizabetos automobiliu viskas būtų sutvarkyta. Dzeusas važiavo galinėje sėdynėje beveik visą kelią iškišęs galvą pro langą, vėjui bloškiant jo ausis atgal, sudomintas nuolat besikeičiančių kvapų ir kraštovaizdžio. Tibo nesitikėjo, kad Nana leis Dzeusui važiuoti, tačiau ji mostu pakvietė šunį į automobilį.

– Betė neprieštaraus. O mano krepšys, šiaip ar taip, telpa bagažinėje.

Į Hamptoną, regis, parvažiavo greičiau, o kai įsuko į kiemą, apsidžiaugė prie namo pamatęs Beną, svaidantį kamuolį į orą. Kaip ir reikėjo tikėtis, Dzeusas šoko prie jo, o Benas nusviedė kamuolį tolyn. Dzeusas nukūrė iš paskos atkraginęs ausis, iškoręs liežuvį. Besiartindamas Tibo pamatė, kaip į priekinę verandą išeina Elizabeta, ir tvirtai įsitikino, kad ji viena gražiausių jo kada matytų moterų. Apsivilkusi vasarine palaidinuke ir šortais, atidengiančiais dailiai nutekintas kojas, juos pastebėjusi ji draugiškai mostelėjo, o Tibo iš paskutiniųjų stengėsi nespoksoti.

– Labas, Tibo! – per kiemą suriko Benas. Jis vaikėsi Dzeusą, kuris spruko su kamuoliu dantyse, besididžiuodamas, kad sugeba nors keliais žingsniais aplenkti Beną, kad ir kaip greitai berniukas bėgiotų.

– Sveikas, Benai! Kaip sekėsi mokykloje?

– Nuobodu! – atsišaukė tas. – Kaip sekėsi darbas?!

– Įdomiai!

Benas nesustojo.

– Aha, tikrai!

Nuo tada, kai Benas pradėjo eiti į mokyklą, jie panašiai apsižodžiuodavo kone kiekvieną dieną. Tibo linksmai papurtė galvą, o Elizabeta nulipo nuo verandos.

– Sveikas, Loganai.

– Labas, Elizabeta.

Ji atsišliejo į turėklus, švelniai šypsodamasi.

– Kaip sekėsi kelionė?

– Normaliai.

– Tačiau turėjo būti keistoka.

– Kodėl?

– Kada pastarąjį kartą vairavai penkias valandas?

Tibo pasitrynė sprandą.

– Neprisimenu, tikrai seniai.

– Nana sakė, kad tu visą kelią muisteisi, tarsi negalėdamas patogiai įsitaisyti, – ji mostelėjo per petį. – Ką tik kalbėjausi su ja telefonu. Nana jau dukart skambino.

– Atsibodo?

– Ne, pirmą kartą – norėjo pasikalbėti su Benu. Paklausti, kaip sekėsi mokykloje.

– Ir?

– Jis jai pasakė, kad buvo nuobodu.

– Jis bent jau sąžiningas.

– Tiesa, tačiau norėčiau, kad kartais atsakytų ką kita. Tarkim, „daug išmokau ir nuveikiau daug įdomaus“, – ji nusišypsojo. – Kiekvienos mamos svajonė, tiesa?

– Tu sakai, tu žinai.

– Gal ištroškai? – paklausė ji. – Nana ąsotyje paliko kiek limonado. Pagamino iš ryto prieš išvažiuodama.

– Norėčiau. Tačiau tikriausiai pirma patikrinsiu, ar šunims pakanka vandens.

– Jau padaryta. – Elizabeta apsisuko ir nuėjo link durų. Palaikė atidariusi. – Užeik. Luktelk minutėlę, gerai?

Jis palypėjo laiptais, užtruko, kol nusivalė kojas, paskui žengė į vidų. Apsidairęs kambaryje pastebėjo senovinius baldus ir originalius paveikslus ant sienų. Kaip užmiesčio svetainė, pagalvojo, o įsivaizdavo visiškai ne taip.

– Gražūs namai, – šūktelėjo.

– Ačiū, – Elizabeta kyštelėjo galvą iš virtuvės. – Nebuvai užėjęs?

– Ne.

– Kažkodėl pagalvojau, kad buvai. Gali apsidairyti.

Ji pradingo virtuvėje, o Tibo vaikštinėdamas po kambarį pastebėjo indaujos lentynose išrikiuotą porceliano figūrėlių kolekciją. Nusišypsojo. Jam visada patiko tokie daikčiukai. Paskui nuėjo patyrinėti nuotraukų kolekcijos ant židinio atbrailos. Dvi ar trys buvo Beno, tarp jų ir tokia, kur jam trūksta poros priekinių dantukų. Greta buvo dailus Elizabetos su kepuraite ir apsiaustu, stovinčios greta senelių, kadras bei Nanos su vyru portretas. Kampe jis pastebėjo jauno jūrų pėstininko su žydra uniforma, stovinčio laisvai, fotografiją.

Jūrų pėstininkas, kuris pametė nuotrauką Irake?

– Čia Dreikas, – pasigirdo Elizabetos balsas iš už nugaros. – Mano brolis.

Tibo atsisuko.

– Jaunesnis ar vyresnis?

– Metais jaunesnis.

Daugiau neaiškindama ji ištiesė stiklinę limonado ir Tibo pajuto, kad tema išsemta. Elizabeta žengė žingsnį link priekinių durų.

– Eime, pasėdėsim verandoj. Visą dieną tupėjau viduj, be to, noriu dirstelti, ką veikia Benas. Jis kartais mėgsta nuklysti.

Moteris atsisėdo ant priekinių laiptelių. Saulė prasigręžė pro debesis, tačiau juos dengė nusidriekęs verandos šešėlis. Elizabeta užsikišo už ausies plaukų sruogą.

– Atsiprašau. Tai geriausia, ką galiu pasiūlyti. Mėginau Naną įkalbėti įsitaisyti verandos sūpuokles, tačiau ji sako, kad tai per daug kaimiška.

Tolumoje po žolę lakstė Benas su Dzeusu, Benas kvatodamasis bandė atimti iš šuns nasrų lazdelę. Elizabeta nusišypsojo.

– Džiaugiuosi matydama, kaip jis išlieja energiją. Šiandien buvo pirmoji smuiko pamoka, todėl po pamokų dar neturėjo progos.

– Ar jam patiko?

– Patiko. Bent jau taip sakė. – Elizabeta atsisuko į Tibo. – Ar tau vaikystėje patiko?

– Dažniausiai. Šiaip ar taip, kol paaugau.

– Leisk man spėti. Susidomėjai merginomis ir sportu?

– Nepamiršk automobilių.

– Kaip visada, – suaimanavo ji. – Tačiau normalu. Aš tik džiaugiuosi, nes tai paties Beno pasirinkimas. Jis visada domėjosi muzika, o smuiko mokytoja – tikras brangakmenis. Ji turi šventosios kantrybę.

– Tai gerai. Ir Benui bus gerai.

Elizabeta apsimetė, kad atidžiai jį apžiūrinėja.

– Nežinau kodėl, tačiau tave labiau įsivaizduoju grojantį elektrine gitara nei smuiku.

– Todėl, kad pėsčias atėjau iš Kolorado?

– Nepamiršk šukuosenos.

– Iki tol kirpausi ežiuku.

– O paskui tavo kirpėjas paskelbė streiką?

– Galima ir taip pasakyt.

Ji nusišypsojo ir paėmė stiklinę. Stojusioje tyloje Tibo aprėpė žvilgsniu reginį. Kitapus kiemo nuo medžio purptelėjo varnėnų būrelis, o paskui visi kaip vienas sutūpė kitoje pusėje. Pūkiniai debesys, genami popietės vėjo, ritosi kaitaliodami formas, o Tibo jautė, kad Elizabeta jį stebi.

– Tau neatrodo, kad reikia be perstojo kalbėti, tiesa? – tarstelėjo ji.

Tibo nusišypsojo.

– Ne.

– Dažniausiai žmonės nežino, kaip vertinti tylą. Jie negali susilaikyti netauziję.

– Nesu tylenis. Tiktai pirmiausia privalau turėti ką pasakyti.

– Hamptone tau bus nelengva. Dauguma aplinkui tauškia arba apie savo šeimas, kaimynus ir orą, arba apie vidurinės futbolo komandos perspektyvas čempionate.

– Tikrai?

– Žiauriai nuobodu.

Jis linktelėjo.

– Suprantu. – Vienu gurkšniu ištuštinęs stiklinę, Tibo pridūrė: – Tad kaip futbolo komanda atrodo šiais metais?

Elizabeta nusijuokė.

– Būtent. Nori dar? – pasiteiravo, paėmusi jo stiklinę.

– Ne, ačiū, pakaks. Labai atgaivino.

Ji pastatė jo stiklinę greta savosios.

– Naminis. Nana pati spaudžia citrinų sultis.

Tibo linktelėjo.

– Pastebėjau, kad jos dilbiai kaip jūreivio Popajaus.

Elizabeta pirštu apvedė stiklinės kraštelį slapčia sau prisipažindama, kad jai patinka Logano sąmojai.

– Taigi, spėju, šį savaitgalį liksime dviese.

– O kaipgi Benas?

– Rytoj jis svečiuosis pas tėvą. Važiuoja kas antrą savaitgalį.

– Mat kaip?

Ji atsiduso.

– Tačiau jis nenori. Niekada nenori.

Tibo linktelėjo, iš tolo tyrinėdamas Beną.

– Nėra ką pasakyti? – bakštino ji.

– Nesu tikras, ką turėčiau pasakyti.

– Bet jei privalėtum ką nors pasakyti...

– Tada pasakyčiau, kad Benas tikriausiai turi rimtą priežastį.

– O aš atsakyčiau, kad neklysti.

– Judu nesutariat? – atsargiai pasiteiravo Tibo.

– Tiesą sakant, mudu sutarėme neblogai. Na, gal ne puikiai, tačiau gerai. Tai Benas nesutaria su tėvu. Mano buvusiajam kyla problemų dėl sūnaus, – paaiškino Elizabeta. – Man atrodo, jis norėjo kitokio vaiko.

– Kodėl tada leidi Benui važiuoti? – stebėtinai įdėmiai žvelgdamas Elizabetai į akis pasiteiravo Tibo.

– Todėl, kad neturiu pasirinkimo.

– Pasirinkimas visada yra.

– Tik ne šiuo atveju, – Elizabeta pasilenkė ir nuskynė greta laiptelių pražydusią medetką. – Tėvas turi bendrą globą, o jei aš bandyčiau ją atsikovoti, tiesiog sakykim, kad teismas nuspręstų jo naudai. Jei ką, Benas tikriausiai turėtų važinėti netgi dažniau nei dabar.

– Skamba nesąžiningai.

– Taip ir yra. Šiuo metu nedaug ką galiu padaryti, tik patarti Benui pamėginti iš bendravimo išpešti kuo daugiau naudos.

– Nujaučiu, kad galėtum nemažai papasakoti.

Elizabeta nusijuokė.

– Nė nenutuoki.

– Nori apie tai pasikalbėti?

– Nelabai.

Kad ir kaip Tibo būtų norėjęs toliau raginti, turėjo susitvardyti, nes pastebėjo link verandos einantį Beną. Vaikas buvo permirkęs prakaitu, visas išraudęs, akiniai kiek sulinkę. Dzeusas vilkosi iš paskos sunkiai šnopuodamas.

– Ei, mamyte!

– Sveikas, brangusis. Smagu buvo?

Dzeusas lyžtelėjo Tibo ranką, paskui sudribo jam prie kojų.

– Dzeusas nepakartojamas! Ar matei, kaip žaidėm čiurikus?

– Žinoma, – tarė ji. Prisitraukusi Beną arčiau, perbraukė pirštais jam plaukus. – Atrodai sukaitęs. Nueik atsigert.

– Atsigersiu. Ar Tibo su Dzeusu pasiliks vakarienės?

– Apie tai mes nekalbėjome.

Benas pasitaisė akinius ant nosies nė kiek nepaisydamas, kad jie išsiklaipę.

– Valgysim kukurūzų paplotėlius su mėsos įdaru, – pranešė jis Tibo, – pasakiškai skanu. Mamytė pati gamina aitrųjį padažą ir visa kita.

– Esu tikras, kad pasakiškai skanu, – neutraliu tonu pritarė Tibo.

– Mes pasitarsim, gerai? – pažadėjo Elizabeta, nubraukdama žolę jam nuo marškinėlių. – O dabar bėk, atsigerk. Ir nepamiršk nusiprausti.

– Noriu su Dzeusu pažaisti slėpynių, – suinkštė Benas. – Tibo sakė, kad galėsiu.

– Kaip jau sakiau, mes pasitarsim, – neatlyžo Elizabeta.

– Ar gali Dzeusas eiti su manimi vidun? Jis irgi ištroškęs.

– Tegu lieka čia, gerai? Mes jam įpilsim vandens. Kas nutiko tavo akiniams? – Nekreipdama dėmesio į sūnaus protestus, Elizabeta nuėmė akinius. – Pakentėk sekundėlę. – Ji palenkė rėmelį, apžiūrėjo savo darbą, dar kiek palenkė ir padavė sūnui. – Dabar pabandyk.

Užsidėjęs akinius Benas įsmeigė akis į Tibo. Šis apsimetė nematąs, tik glostė greta ramiai tysantį šunį. Elizabeta atsilošė, kad geriau matytų.

– Puiku, – pastebėjo.

– Gerai, – pasidavė berniukas.

Jis pasileido laiptais, truktelėjo tinklines duris ir garsiai jas užtrenkė įkandin. Jam nuėjus, Elizabeta atsisuko į Tibo.

– Aš jį sutrikdžiau.

– Toks mamų darbas.

– Ačiū, – tarė ji neslėpdama sarkazmo. – Tai kaip ten dėl Dzeuso ir slėpynių?

– O, užsiminiau, kai sėdėjom prie upelio. Benas pasiteiravo, ką Dzeusas dar moka, ir aš pasakiau. Tačiau nebūtinai žaisti šįvakar.

– Kodėl, būtų puiku, – tarė ji, siekdama savos stiklinės limonado. Pabarškino ledukus, pasvarstė ir galų gale atsisuko į Tibo. – Ar norėtum pasilikti vakarienės?

Jų akys susitiko.

– Taip, – tarė jis, – labai norėčiau.

– Tiktai kukurūzų paplotėlių su mėsos įdaru, – patikslino Elizabeta.

– Girdėjau. Ačiū. Tai skamba puikiai, – Tibo nusišypsojo ir atsistojo, – tačiau kol kas leisk atnešti vandens šiam vyrukui. Jis tikriausiai irgi alkanas. Ar nieko, jei duočiau jam kiek ėdalo iš šunidės?

– Žinoma, duok. Ten jo daugybė. Kažkas vakar iškrovė visą krūvą paketų.

– Įdomu, kas toks?

– Nežinau. Regis, kažkoks ilgaplaukis bastūnas.

– Maniau, ten buvo koledžą baigęs karo veteranas.

– Vienas ir tas pats, – pastvėrusi stiklines Elizabeta irgi atsistojo. – Eisiu, pažiūrėsiu, ar Benas nusiprausė. Jis linkęs tai pamiršti. Susitiksim po kelių minučių.

Šunidėje Tibo pripylė Dzeuso dubenėlius vandens ir ėdalo, tada atsisėdo ant vieno iš tuščių narvų. Dzeusas neskubėjo, truputį palakė, paskui paknibinėjo ėdalą, kartkartėmis pašnairuodamas į Tibo, tarsi klaustų: „Kodėl tu mane stebi?“ Tibo nieko nesakė. Žinojo, kad bet kokie komentarai sugaišintų Dzeusą dar labiau.

Jis patikrino kitus narvus, nors Elizabeta ir sakėsi tai jau padariusi, įsitikino, kad nė vienam šuniui netrūksta vandens. Netrūko. Jie per daug ir nesidomėjo. Gerai. Prieš grįždamas į namą jis išjungė kontoroje šviesą ir užrakino duris. Dzeusas sekė iš paskos nudūręs nosį į žemę.

Prie durų jis mostelėjo Dzeusui gultis, tada atidarė tinklines duris.

– Yra kas nors?

– Įeik. Aš virtuvėje.

Tibo žengė vidun ir nuėjo į virtuvę. Prisijuosusi prijuostę Elizabeta stovėjo prie viryklės ir kepino maltą jautieną. Ant bufeto gretimais stovėjo atidarytas Michelob Light alaus buteliukas.

– Kur Benas? – pasiteiravo Tibo.

– Duše. Po poros minučių turėtų pasirodyti. – Elizabeta įbėrė truputį prieskonių iš pakelio, kliūstelėjo vandens į keptuvę su jautiena, tada nusiplovė rankas. Nusišluosčiusi jas į prijuostės priešakį pasiėmė alaus. – Ar norėtum? Per tokius vakarėlius visada geriu alų.

– Mielai.

Iš šaldytuvo ji ištraukė alaus butelį ir padavė Tibo.

– Lengvas. Tokį teturiu.

– Dėkui.

Tibo atsišliejo į bufetą ir apžvelgė virtuvę. Tam tikra prasme ši virtuvė priminė jam nuomojamo namo virtuvę. Spintelės įrengtos kartu su namu, nerūdijančio plieno kriauklė, seni prietaisai ir nedidelis valgomojo komplektas, pristumtas prie lango, bet viskas kur kas geresnės būklės, nes tai vienur, tai kitur justi moters prisilietimas. Vazelėje pamerkta gėlių, stovi dubuo su vaisiais, langai su užuolaidėlėmis. Jauku.

Iš šaldytuvo Elizabeta išėmė salotų ir pomidorų, taip pat gabalą čederio sūrio ir pasidėjo viską ant bufeto. Paskui pasiėmė žalias paprikas ir svogūnus, viską nusinešė prie pjaustymo lentelės, iš stalčiaus išsitraukė peilį ir sūrio trintuvę, tada greitais ir sklandžiais judesiais pradėjo raikyti ir smulkinti svogūnus.

– Reikia padėti?

Ji skeptiškai jį nužvelgė.

– Tik nesakyk, kad, be šunų dresūros, automobilių remonto ir muzikavimo, tu dar ir virtuvės šefas.

– Šitaip drąsiai neteigčiau. Tačiau žinau, ką reikia daryti virtuvėje. Kas vakarą gaminuosi vakarienę.

– Tikrai? Ir ką gi valgei praėjusį vakarą?

– Sumuštinį su kalakutiena ir kvietine duona. Su marinuotomis daržovėmis.

– O užvakar?

– Sumuštinį su kalakutiena ir kvietine duona. Be daržovių.

Elizabeta sukikeno.

– O kada gaminaisi kokio karšto maisto?

Tibo apsimetė, kad suka galvą.

– Uf... Pupelių su rūkytomis dešrelėmis. Pirmadienį.

Ji apsimetė apstulbusi.

– Prisipažįstu klydusi. O kaip jums sekasi tarkuoti sūrį?

– Laikau save tikru šito darbo ekspertu.

– Gerai, – tarė Elizabeta. – Spintelėje, štai ten, po plaktuvu, yra dubuo. Viso gabalo netarkuok. Benas paprastai suvalgo du paplotėlius, o aš tik vieną. Kiti bus tau.

Tibo ant bufeto pasidėjo alų ir iš spintelės išėmė dubenį. Paskui nuėjo prie kriauklės, nusiplovė rankas ir išvyniojo sūrį. Dirbdamas vogčiomis vis žvilgčiojo į Elizabetą. Baigusi svogūną ji pradėjo pjaustyti žalias paprikas. Paskui ėmėsi pomidorų. Peilis šoko tolygiais, tiksliais judesiais.

– Tu taip greitai pjaustai.

Ji atsakė nepertraukdama ritmingų judesių.

– Buvo toks laikotarpis, kai svajojau atidaryti savo restoraną.

– Kada?

– Kai buvau penkiolikos. Gimtadieniui netgi paprašiau Ginsu peilio.

– Turi omenyje tą, kurį reklamuodavo vėlai vakare per televiziją? Tą, kuriuo vyrukas reklamoje supjausto ir skardinę?

Elizabeta linktelėjo.

– Tą patį.

– Padovanojo?

– Tai tas peilis, kuriuo pjaustau dabar.

Tibo nusišypsojo.

– Nepažinojau nė vieno, kuris tikrai prisipažino jį nusipirkęs.

– Dabar pažįsti, – pertarė ji, paskui paskubomis dirstelėjo. – Svajojau atidaryti puikią vietelę Čarlstone arba Savanoje, rašyti kulinarijos knygas ir vesti kulinarijos šou per televiziją. Žinau, beprotiška. Tačiau, šiaip ar taip, vasarą praleidau tobulindama pjaustymo įgūdžius. Pjausčiau viską, ką galėjau, taip greitai, kaip tik sugebėjau, kol tapau tokia pat greita, kaip tas vyrukas reklamoje. Visi Tupperware dubenys buvo pilni pjaustytų cukinijų, morkų ir moliūgų, kurių prisirinkdavau darže. Nana ėjo iš proto, nes tai reiškė, kad kiekvieną mielą dieną mes turėjome valgyti vasaros troškinį.

– Kas yra vasaros troškinys?

– Bet kas sumaišyta, ką galima patiekti su makaronais ar ryžiais.

Tibo nusišypsojo ir pastūmė tarkuoto sūrio krūvelę į šoną.

– O kas nutiko paskui?

– Pasibaigė vasara ir nebeliko daržovių.

– Štai kaip, – tarstelėjo jis stebėdamasis, kad galima taip gražiai atrodyti su prijuoste.

– Gerai, – tarė Elizabeta, traukdama iš po viryklės dar vieną puodą, – dabar ruošiu aitrųjį padažą.

Ji suvertė į puodą didelę skardinę pomidorų padažo, tada subėrė svogūnus, žalias paprikas, šlakelį aštriojo pipirų padažo, pasūdė ir papipirino. Tada viską išmaišė ir paliko kaitinti ant vidutinės ugnies.

– Receptas tavo?

– Nanos. Benui nepatinka labai aštriai, tad ji ir sugalvojo šitą.

Baigęs tarkuoti sūrį Tibo suvyniojo likutį.

– Ką dar padaryt?

– Kad nedaug beliko. Dar paplėšysiu salotų, ir viskas. Tiesa, dar reikia pašildyti lakštus orkaitėje. Mėsai ir padažui leisiu truputį pavirti.

– Lakštus galėčiau pašildyti aš.

Elizabeta padavė Tibo sausainių skardą ir įjungė orkaitę.

– Lakštus paprasčiausiai truputį paskleisk. Tris mums ir kiek tik nori sau. Tačiau dabar dar nedėk. Dar turime kelias minutes. Benui patinka, kai lakštai būna tiesiai iš orkaitės.

Tibo padarė kaip lieptas, o Elizabeta maždaug tuo pat metu baigė plėšyti salotas. Ant bufeto ji padėjo tris lėkštes. Vėl paėmusi alų, mostelėjo link durų.

– Trumpam išeikim. Noriu tau šį tą parodyti.

Tibo nusekė jai įkandin, paskui stabtelėjo ir apsidairė nuo dengtos terasos. Gyvatvorių apsupty bėgo akmenukais išgrįsti takeliai, pynėsi tarp apskritų plytinių vazonų, kuriuose augo sedulos; kiemo viduryje, kaip pagrindinis akcentas, puikavosi trijų aukštų fontanas, kuris maitino tvenkinuką su koi karpiais.

– Oho, – sumurmėjo jis, – nepaprasta.

– Nė nenutuokei, kad čia taip gali būti, tiesa? Gana įspūdinga, tačiau reikėtų šią vietą pamatyti pavasarį. Kasmet mudvi su Nana susodiname kelis tūkstančius tulpių, gelsvųjų narcizų ir lelijų, o jie pradeda žydėti iš karto po rododendrų ir sedulų. Nuo kovo iki liepos pabaigos šitas sodas būna viena nuostabiausių vietelių žemėje. O štai ten, už tos žemesnės gyvatvorės, – ji parodė į dešinę, – ten gyvena mūsų garsiosios daržovės ir veši prieskonių sodelis.

– Nana niekad neužsiminė, kad sodininkauja.

– Ir neužsimins. Tai buvo jos ir senelio bendras pomėgis, savotiška maža jų paslaptis. Kadangi šunidė yra tiesiai priešais, jie norėjo susikurti savotišką oazę, kur galėtų pabėgti nuo verslo, nuo šunų ir jų šeimininkų... Netgi nuo savo darbuotojų. Žinoma, mudu su Dreiku, o vėliau – aš su Benu padėdavom, tačiau daugiausia dirbo juodu. Tai buvo vienintelis projektas, kur senelis tikrai pasižymėjo. Po jo mirties Nana nusprendė išsaugoti sodelį seneliui atminti.

– Neįtikėtina, – tarstelėjo Tibo.

– Tikrai, tiesa? Kai buvome vaikai, neatrodė taip puiku. Žaisti čia neleisdavo, nebent svogūnėlius sodinti. Visi gimtadienių vakarėliai vykdavo ant pievelės priešais, kuri skiria namą nuo šunidės. O tai reiškė, kad prieš dvi dienas mes turėdavome iškuopti visus kakučius, kad niekas netyčiom neįmintų.

– Įsivaizduoju, koks būtų gražumėlis...

– Ei! – pasigirdo balselis iš virtuvės. – Kur jūs pradingot?

Išgirdusi Beno balsą Elizabeta apsisuko.

– Mes čia, branguti. Rodau ponui Tibo galinį kiemą.

Benas išėjo į lauką apsivilkęs juodais trumparankoviais marškinėliais ir maskuojamojo audinio kelnėmis.

– Kur Dzeusas? Aš noriu žaisti slėpynių.

– Pirma pavalgykim. Pažaisim po vakarienės.

– Mamyte...

– Kai sutems, bus dar geriau, – įsiterpė Tibo. – Tada tu iš tikrųjų galėsi pasislėpti. Ir Dzeusui bus įdomiau.

– O ką veiksim dabar?

– Nana minėjo, kad žaidi šachmatais.

Benas dirstelėjo nepatikliai.

– Tu moki žaisti šachmatais?

– Gal ir ne taip gerai kaip tu, tačiau žaisti moku.

– Gerai, – jis pasikasė ranką. – Ei, kur sakei, Dzeusas?

– Priekinėje verandoje.

– Galiu eiti su juo pažaisti?

– Pirmiausia padenk stalą, – nurodė Elizabeta, – ir turi tik kelias minutes. Vakarienė beveik paruošta.

– Gerai, – tarė Benas apsisukdamas, – ačiū.

Kai jis išbėgo, Elizabeta pasilenkė pro Tibo ir prisidengusi burną delnu šūktelėjo:

– Nepamiršk stalo!

Benas slysdamas sustojo. Atidarė stalčių, išėmė tris šakutes, sviedė jas ant stalo kaip kortų dalytojas Las Vegase, ten pat nukeliavo Elizabetos anksčiau paruoštos lėkštės. Iš viso užtrukęs mažiau nei dešimt sekundžių – tai buvo matyti ir iš stalo vaizdo – vaikas dingo iš akių. Berniukui išbėgus Elizabeta papurtė galvą.

– Kol Dzeuso čia nebuvo, Benas po mokyklos būdavo ramus, gero būdo vaikas. Jis skaitė ir mokėsi, o dabar tenori vaikytis tavo šunį.

Tibo nutaisė kaltą miną.

– Atsiprašau.

– Nereikia. Patikėk manim, norėčiau trupučio... ramybės, kaip ir visos mamos, bet taip gera matyti jį tokį džiugų.

– Kodėl nenuperkat jam savo šuns?

– Nupirksiu, kai ateis laikas. Kai pamatysiu, kaip klostosi Nanos reikalai. – Ji gurkštelėjo alaus ir linktelėjo link namo. – Einam, pažiūrėsim, kaip vakarienė. Tikriausiai orkaitė jau įkaito.

Viduje Elizabeta įkišo skardelę į orkaitę, pamaišė mėsą ir padažą, paskui perpylė į dubenis. Kartu su krūva popierinių servetėlių nunešė viską prie stalo, o Tibo per tą laiką ištiesino sidabro įrankius ir lėkštes, atnešė sūrį, pomidorus ir salotas. Elizabetai statant ant stalo savo alų, Tibo vėl sukrėtė natūralus jos grožis.

– Gal nori pakviesti Beną, ar man nueiti?

Jis prisivertė nusisukti.

– Aš pakviesiu Beną, – pasakė.

Benas sėdėjo priekinėje verandoje ir vienu ilgu mostu glostė švokščiantį Dzeusą nuo kaktos iki uodegos.

– Nuvarginai jį, – pastebėjo Tibo.

– Aš gana greitai bėgioju, – pasigyrė berniukas.

– Pasiruošęs valgyti? Vakarienė ant stalo.

Benas atsistojo, o Dzeusas pakėlė galvą.

– Lik čia, – paliepė Tibo. Dzeusas priplojo ausis, tarsi būtų nubaustas. Tačiau vėl nuleido galvą, kai Benas su Tibo suėjo į vidų.

Elizabeta jau sėdėjo prie stalo. Vos susėdus Benas iš karto pradėjo krautis į savo paplotėlį maltą jautieną su prieskoniais.

– Norėčiau, kad daugiau papasakotum apie savo kelionę per šalį pėsčiomis, – paprašė Elizabeta.

– Taip, ir aš, – pritarė Benas, šaukštu kabindamas padažą.

Tibo išlankstė servetėlę ir pasitiesė ant kelių.

– Ką norėtumėte sužinoti?

Elizabeta mostelėjo savąja servetėle.

– Kodėl tau nepradėjus nuo pradžių?

Akimirką Tibo svarstė, kad, po teisybei, viskas prasidėjo nuo nuotraukos Kuveito dykumoje. Tačiau apie tai negalėjo jiems pasakoti. Todėl pradėjo kalbėti apie šaltą kovo rytmetį, kai ant peties užsimetęs kuprinę pajudėjo kelkraščiu. Pasakojo jiems apie tai, ką matė. Labiau Benui stengėsi pavaizduoti visą laukinę gamtą, kurią regėjo, taip pat kalbėjo apie įdomesnius žmones, su kuriais susidūrė. Elizabeta, regis, suprato, kad jis nėra įpratęs tiek daug kalbėti apie save, todėl, kai jam tarsi pristigdavo kalbos, bakštino jį klausinėdama. Paskui ji kiek daugiau pakamantinėjo Tibo apie koledžą ir pralinksmėjo, kai Benas sužinojo, kad prie stalo sėdintis vyras iš tikrųjų atkasinėjo tikrus skeletus. Benas ir pats uždavė kelis klausimus: Ar turi brolių ar seserų? Ne. Ar sportuoji? Taip, tačiau aš vidutiniškas sportininkas. Kokia mėgstamiausia tavo futbolo komanda? Denverio „Broncos“, žinoma. Beno su Tibo pokalbį Elizabeta sekė susidomėjusi ir su malonumu.

Vis labiau vakarėjant saulės šviesa, įžambiai kritusi pro langą, vis slinko, kol galiausiai pradingo, o virtuvė paskendo prieblandoje. Baigus valgyti Benas atsiprašė ir nubėgo pas Dzeusą į verandą. Tibo padėjo Elizabetai sutvarkyti stalą, suvynioti likučius, indus sukrauti į indaplovę. Sulaužydama savo pačios taisyklę Elizabeta atsidarė antrą butelį alaus, dar vieną pasiūlė Tibo, ir abu išėjo į lauką gelbėdamiesi nuo virtuvėje tvyrančios kaitros.

Verandoje buvo pastebimai šalčiau, vėjas vertė šokti medžių lapus. Benas su Dzeusu vėl žaidė, berniuko juokas tarsi sklandė ore. Atsišliejusi į turėklus Elizabeta stebėjo sūnų, o Tibo tramdė save, kad nespoksotų į jos pusę. Nė vienam nesinorėjo kalbėti. Tibo pratisai, lėtai gurkšnojo alų stebėdamasis, kurioje pasaulio dalyje tai vyksta.