33

Tibo

Tibo susikrovė į kuprinę tą nedaugelį namuose buvusių produktų. Šėlo gūsingas vėjas, vis dar pliaupė lietus, tačiau jis yra ėjęs ir blogesnėmis oro sąlygomis. Bet dabar, regis, nesugebėjo sukaupti jėgų, kurių reikia nueiti iki durų.

Viena buvo čia eiti; visiškai kas kita – išeiti. Jis pasikeitė. Iš Kolorado išėjo jausdamasis vienišesnis nei bet kada; čia jo gyvenimas atrodė sklidinas ir išbaigtas. Bent jau iki vakar dienos.

Dzeusas galiausiai susirangė kamputyje. Jis visą dieną neramiai mindžikavo, nes Tibo neišvedė jo pasivaikščioti. Kaskart, kai šeimininkas nueidavo įsipilti stiklinės vandens, Dzeusas šokdavo ant kojų nekantraudamas, ar dar ne laikas eiti.

Įpusėjo popietė, tačiau, debesims aptraukus dangų, lyjant atrodė tamsiau. Audra be perstojo plakė namą, tačiau Tibo jautė, jog tai paskutiniai jos pasispardymai; kaip neseniai sugauta žuvis, pliaukšinti doke, audra neketino užgesti ramiai.

Didžiąją dienos dalį jis praleido stengdamasis negalvoti apie tai, kas nutiko ar kaip to buvo galima išvengti; tai būtų beprasmiška. Jis viską sugadino, štai taip paprastai, o praeities nepakeisi. Jis visą laiką stengėsi gyventi per daug nemąstydamas apie tai, ko negalima pakeisti, tačiau šįkart buvo kitaip. Tibo nežinojo, ar apskritai kada nors atsikvošės.

Tuo pat metu jis niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, jog niekas dar nebaigta, kad kažkas liko nepadaryta. Ar paprasčiausios pabaigos jis pasigedo? Ne, kažko daugiau; karo metų patirtis išmokė vaikiną pasitikėti instinktais, nors niekada nebuvo tikras, iš kur jie kyla. Nors žinojo, kad turėtų išvykti iš Hamptono, net jei tik todėl, kad atsidurtų kuo toliau nuo Keito Kleitono – Tibo neturėjo iliuzijų, kad Kleitonas atleis ir pamirš, – negalėjo prisiversti nueiti iki durų.

Rato centre buvo Kleitonas. Kleitonas – ir Elizabeta su Benu – buvo ta priežastis, kodėl jis čia atėjo. Jis tik niekaip negalėjo suvokti, kodėl ar ką turėtų daryti.

Dzeusas kamputyje atsistojo ir nuėjo prie lango. Tibo atsisuko ir tą pat akimirką išgirdo beldimą į duris. Jis instinktyviai įsitempė, tačiau pro langelį dirstelėjęs Dzeusas pradėjo vizginti uodegą.

Atidaręs duris Tibo pamatė priešais stovinčią Elizabetą. Jis sustingo. Akimirką abu paprasčiausiai žiūrėjo vienas į kitą.

– Labas, Loganai, – galų gale pasisveikino ji.

– Sveika, Elizabeta.

Jos veidą nutvieskė nedrąsi šypsena, tokia staigi, tarsi ir nebuvusi. Tibo net pasvarstė, kad tą šypseną jis galbūt tik įsivaizdavo.

– Ar galiu užeiti?

Tibo žengtelėjo į šoną. Stebėjo, kaip ji nusivelka neperšlampamą apsiaustą, kaip iš gobtuvo pasipila šviesūs plaukai. Ji nedrąsiai laikė drabužį, kol Tibo jį paėmė, pakabino ant durų rankenos ir atsigręžė į viešnią.

– Džiaugiuosi, kad atvažiavai, – pratarė.

Ji linktelėjo. Dzeusas pabaksnojo snukiu jos ranką, Elizabeta paglostė jam tarpuausį ir vėl sutelkė dėmesį į Tibo.

– Ar galime pasikalbėti? – pasiteiravo.

– Jei tik nori, – jis mostelėjo sofutės link, ir Elizabeta atsisėdo kamputyje. Tibo įsitaisė kitame kampe.

– Kodėl atidavei nuotrauką Benui? – be įžangų paklausė ji.

Tibo stebėjo tolimąją sieną mėgindamas sugalvoti, kaip pasiaiškinti visko dar nepabloginant. Nuo ko pradėti?

– Pasakyk keliais žodžiais, – pasiūlė ji, jausdama jo abejones. – Paskui tęsime nuo tos vietos.

Tibo pasitrynė kaktą ranka, atsiduso ir nukreipė akis į Elizabetą.

– Nes pamaniau, kad nuotrauka jį apsaugos.

– Apsaugos?

– Medžio namelyje. Audra susilpnino visą statinį, taip pat ir tiltelį. Jis neturėtų daugiau ten eiti. Viskas tuoj tuoj subyrės.

Ji žvelgė įdėmiai, nemirksėdama.

– Kodėl pats jos nepasilikai?

– Pajutau, kad Benui jos reikia labiau nei man.

– Nes ji jį apsaugos?

Tibo linktelėjo

– Taip.

Elizabeta čiupinėjo lovos užtiesalą, paskui vėl atsisuko į Tibo.

– Vadinasi, tu nuoširdžiai tiki tuo, ką sakai? Kad nuotrauka yra sėkmės talismanas?

Dzeusas priėjo prie Tibo ir atsigulė prie kojų.

– Galbūt, – atsakė Tibo.

Ji palinko pirmyn.

– Kodėl tau nepapasakojus visos istorijos?

Tibo nudūrė akis į grindis, pasirėmė alkūnėmis į kelius ir nenoriai pradėjo sekti visą nuotraukos sagą. Pradėjo nuo pokerio lošimų Kuveite, paskui perėjo prie prieštankinės granatos, kuri parbloškė jį be sąmonės, ir susišaudymo al Faludžoje. Smulkiai papasakojo apie automobilinių bombų ir savadarbių užtaisų sprogimus, kuriuos išgyveno ar Ramadi, taip pat ir tą atvejį, kai Viktoras pareiškė, kad nuotrauka išgelbėjo juos abu. Jis papasakojo apie kitų jūrų pėstininkų reakciją ir kilusį jų nepasitikėjimą.

Patylėjęs pakėlė į ją akis.

– Tačiau net po viso šito aš vis dar netikėjau. Tikėjo Viktoras. Jis tikėjo visą laiką. Apskritai domėjosi visokiais panašiais niekais, dar šaipiausi, kad jam tai svarbu. Tačiau niekada netikėjau, bent jau sąmoningai. – Tibo sudėjo rankas ir prabilo tyliau. – Paskutinį mūsų savaitgalį Viktoras man pasakė, kad aš skolingas moteriai iš nuotraukos, nes nuotrauka mane apsaugojo – kad kitaip nebus pusiausvyros. Kad man skirta ją surasti. Po kelių minučių Viktoras jau buvo negyvas, o aš išsigelbėjau nė nesužalotas. Netgi paskui netikėjau. Tačiau vėliau pradėjau regėti jo vaiduoklį.

Trūkčiojančiu balsu jis papasakojo jai regėjimus, nenorėdamas pažvelgti jai į akis, nes bijojo pamatyti ten visišką netikėjimą. Galiausiai papurtė galvą ir atsiduso.

– O toliau viskas būtent taip, kaip tau pasakojau. Buvau sutrikęs, todėl ėmiau ir išėjau. Taip, ėjau tavęs ieškoti, tačiau ne todėl, kad buvau apsėstas. Ne todėl, kad mylėjau tave ar norėjau, kad tu mane pamiltum. Taip elgiausi todėl, kad Viktoras sakė, jog tai mano likimas, o aš vis regėjau jo vaiduoklį. Kai čia atėjau, nežinojau, ko tikėtis. O paskui, kažkur pakeliui, tai tapo iššūkiu – ar sugebėsiu tave rasti, kiek tai užtruks. Kai galų gale atsidūriau prie šunidės ir pamačiau, kad reikia darbuotojų, tikriausiai pagalvojau, kad tai ir bus skolos grąžinimas. Įsidarbinti atrodė teisinga. Lygiai taip pat kaip ir sėdint medyje su Benu atiduoti jam nuotrauką atrodė teisinga. Tačiau nemanau, kad galiu paaiškinti tuos dalykus, nors ir stengiuosi.

– Davei Benui nuotrauką tam, kad ji jį apsaugotų, – pakartojo Elizabeta.

– Kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų. Taip.

Ji svarstė tylėdama. Paskui tarė:

– Kodėl nepapasakojai man iš pat pradžių?

– Turėjau, – pripažino jis, – tačiau tegaliu sugalvoti vienintelį pasiteisinimą: nešiojausi nuotrauką penkerius metus ir nenorėjau atiduoti, kol nesuprasiu, kodėl.

– Ar manai, kad dabar jau supranti?

Prieš atsakydamas jis pasilenkė paglostyti Dzeuso. Tada pažvelgė tiesiai jai į akis.

– Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai, kas nutiko tarp mūsų, prasidėjo ne tada, kai suradau nuotrauką. Tai prasidėjo tada, kai įžengiau į šunidę. Tada, kai tu pirmą kartą tapai man reali, ir kuo labiau tave pažinojau, tuo tikresnis jaučiausi. Linksmesnis ir gyvesnis nei jau seniai, seniai nesijaučiau. Tarsi mudviem būtų lemta nesiskirti.

– Tavo lemtis? – ji pakėlė antakius.

– Ne... ne tai. Tai neturi nieko bendra su nuotrauka, su kelione ar Viktoro žodžiais. Tiesiog niekada nebuvau sutikęs panašios į tave ir, esu tikras, niekada nebesutiksiu. Myliu tave, Elizabeta... ir dar daugiau, tu man patinki. Man gera būti su tavimi.

Ji tyrė jį neįskaitomu veidu, o kai prabilo, balsas buvo sausas, dalykiškas.

– Tu suvoki, kad visa šita istorija – beprotiška ir skamba kaip apsėsto pakvaišėlio paistalai?

– Žinau, – nesiteisino Tibo. – Patikėk, ir pats sau atrodau nenormalus.

– O kas, jei aš liepsiu tau dingti iš Hamptono ir niekada su manimi nebesusisiekti? – tyrė Elizabeta.

– Tada išeičiau ir tu daugiau apie mane neišgirstum.

Daugiaprasmis komentaras pakibo ore. Ji pasimuistė ant sofutės, nusisuko akivaizdžiai pasibjaurėjusi ir vėl greitai atsisuko į jį.

– Ir net nepaskambintum? Po visko, ką drauge patyrėme? – paniekinamai prunkštelėjo. – Negaliu patikėti.

Kaip jam palengvėjo, kai suprato, kad ji tik erzina. Jis iškvėpė supratęs, kaip ilgai buvo sulaikęs kvėpavimą, ir išsišiepė.

– Jei to reikėtų, kad tu patikėtum, jog aš ne psichas.

– Aš manau, kad tu beviltiškas. Vaikinas turėtų bent jau paskambinti.

Jis nepastebimai pasislinko arčiau.

– Turėsiu tai omenyje.

– Ar suvoki, kad šios istorijos negalėsi pasakoti, jei ketini čia apsigyventi?

Jis pasislinko dar arčiau, šį kartą pastebimai.

– Išgyvensiu.

– Ir, jei tikiesi paaukštinimo tik dėl to, kad susitikinėji su bosės dukraite, šitai taip pat pamiršk.

– Susidorosiu.

– Net nežinau. Tu nė automobilio neturi.

Tuo metu jis nedrąsiai prisigretino, ji atsisuko, jos plaukai brūkštelėjo jam per pečius. Jis pasilenkė ir pabučiavo jos kaklą.

– Ką nors sugalvosiu, – sušnibždėjo, o paskui prisispaudė lūpomis prie jos lūpų.

Jie ilgai bučiavosi ant sofos. Kai jis galiausiai nusinešė ją į miegamąjį, jie ilgai mylėjosi, kūnams virtus vienu. Jų susiliejimas buvo aistringas, piktas ir atleidžiantis, toks nepagražintas ir gležnas, kaip ir jų jausmai. Paskui Tibo tysojo ant šono ir žiūrėjo į Elizabetą. Perbraukė pirštu jai per skruostą, ji apdovanojo jį bučiniu ir sušnibždėjo:

– Manau, gali pasilikti.