15

Betė

Sekmadienį vis dar buvo karšta ir drėgna, o termometras rodė triženklius skaičius. Pidmonte ėmė džiūti ežerai, Rolio gyventojams buvo normuojamas vanduo, o rytinėje valstijos dalyje be saiko kepinami pradėjo džiūti pasėliai. Per pastarąsias tris savaites miškai taip išdžiūvo, kad galėjo įsiplieksti nuo nerūpestingai numestos cigaretės ar žaibo blyksnio – ir viena, ir kita atrodė neišvengiama. Liko vienintelis klausimas: kur ir kada tiksliai gaisras prasidės.

Jei nelindėdavo šunidėje, šunys jautėsi apgailėtinai ir netgi Loganas pradėjo jausti karščio poveikį. Jis sutrumpino dresūros pamokas penkiomis minutėmis, o vedžiodamas šunis visada eidavo prie upelio, kur keturkojai galėtų įbristi į vandenį ir atsivėsinti. Dzeusas šokdavo į vandenį mažiausiai tuziną kartų. Nors grįžęs iš bažnyčios Benas pamėgino pamėtyti lazdelę, Dzeusas entuziazmo neparodė. Todėl berniukas verandoje pastatė ventiliatorių, nukreipė vėjelį į Dzeusą ir atsisėdo greta paskaityti „Rodžerio Ekroido nužudymo“, vieno iš nedaugelio dar neperskaitytų Agatos Kristi detektyvų. Trumpam atsitraukęs persimetė keliais žodžiais su Loganu ir vėl įniko į knygą.

Buvo viena tų tingių sekmadienio popiečių, kuriomis Betė paprastai mėgavosi, išskyrus tai, kad kaskart pamačius mėlynę ant Beno veido ir negrabiai sutaisytus akinius užplūsdavo pyktis dėl to, ką padarė Keitas. Pirmadienį reikės vesti Beną pas optiką, kad sutaisytų akinius. Kad ir ką sakytų, Keitas kur kas per stipriai sviedė kamuolį, ir jai buvo įdomu, koks tėvas šitaip elgtųsi su dešimtmečiu.

Akivaizdu, kad Keitas Kleitonas.

Viena buvo suklysti ir už jo ištekėti, visiškai kas kita – leisti, kad toji klaida nuolat sunkintų visą jos gyvenimą. Beno santykiai su tėvu, regis, tik blogėjo, ne gerėjo. Net jeigu Benui reikia, kad jo gyvenime figūruotų suaugęs vyriškis, o Keitas yra jo tėvas, vis tiek...

Betė papurtė galvą. Viena jos dalis norėjo paprasčiausiai pasiimti Beną ir kur nors išsikraustyti. Persikelti į kitą šalies dalį ir pradėti iš naujo. Buvo lengva įsivaizduoti, kad jei jai paprasčiausiai pakaktų stiprybės, visi rūpesčiai baigtųsi. Tačiau tikrovė ne tokia. Stiprybės jai pakaktų. Visai kiti dalykai jos scenarijų darė neįmanomą. Netgi jei Nana būtų pakankamai sveika, kad susitvarkytų viena – o tokia ji nebuvo – Keitas Betę surastų, kad ir kur ji išvažiuotų. To reikalautų Senelis, įsikištų teismas su teisėju Kleitonu priešakyje. Labiausiai tikėtina, kad jai nesant Keitas gautų visą globą. Keito dėdė tuo pasirūpintų. Tokia buvo numanoma grėsmė nuo skyrybų, o į grėsmę šioje valstijoje vertėjo rimtai atsižvelgti. Galbūt galima būtų pabandyti ir paduoti apeliaciją, tačiau kiek tai užtruktų? Dvylika mėnesių? Pusantrų metų? Ji neketino rizikuoti prarasti Beną netgi neilgam. Ir mažiausiai norėjo, kad Benas dar daugiau laiko praleistų su Keitu.

Tiesa ta, kad Keitas visos globos norėjo nė kiek ne labiau, nei ji nenorėjo, kad jis ją gautų, ir bėgant metams jie pasiekė tylų susitarimą: Keitas matys Beną taip dažnai, kaip įmanoma, tačiau pakankamai, kad Senelis liktų patenkintas. Nebuvo sąžininga iš jųdviejų pusės išnaudoti Beną kaip marionetę, tačiau ką dar ji galėjo padaryti? Nenorėjo rizikuoti ir jį prarasti. Keitas turėjo elgtis kaip tikimasi, kad užsitikrintų pajamas, o Senelis norėjo, kad Benas sukiotųsi netoliese.

Žmonėms patinka įsivaizduoti, kad jie gali laisvai pasirinkti savo gyvenimus, tačiau Betė žinojo, kad pasirinkimas dažnai tik tariamas. Šiaip ar taip, bent jau Hamptone, kur Kleitonams priklauso daugiau mažiau viskas. Kai susidurdavo bažnyčioje, Senelis visada būdavo mandagus ir, nors jau seniai troško nupirkti Nanos žemes, reikalų nesunkino. Iki šiol. Tačiau pasaulyje, kur viskas balta arba juoda, nederėjo abejoti, kad Kleitonų šeima, įskaitant Senelį, yra tikri pilkos spalvos meistrai ir pasitelks savo galią tada, kai tai bus jiems naudinga. Kiekvienas jų užaugo įsitikinę, kad yra ypatingi – gal net pateptieji – todėl ji labai nustebo, kai Keitas praėjusį vakarą taip lengvai išėjo iš jos namų.

Ji džiaugėsi, kad Loganas su Dzeusu ten buvo. Loganas puikia susitvarkė, ji buvo dėkinga už tai, kad vėliau jis neslampinėjo aplink. Kad suprato, jog ji nori pabūti viena su Benu, ir reagavo taip pat lengvai, kaip ką tik išvijo Keitą.

Loganas visada lieka ramus ir nepalaužiamas, mąstė Betė. Jai pasakojant apie Dreiką, jis nepasuko kalbos apie save, nepradėjo paistyti, kaip pats jaučiasi, taip pat nesiūlė jai patarimo. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Betė juo pasitikėjo ir galų gale tiek daug išpasakojo apie save. Ji buvo kiek nesava dėl Dreiko gimtadienio, tačiau, jei atvirai, puikiai žinojo, ką daro. Visų pirma, tai ji paprašė Loganą pasilikti ir spėjo, kad giliai viduje troško pasidalyti su juo tomis savo problemomis.

– Mamyte?

Betė atsisuko į Beną. Berniuko akis vis dar atrodė baisiai, tačiau ji apsimetė nepastebinti.

– Kas yra, branguti?

– Ar turim šiukšlių maišų? O šiaudelių?

– Žinoma, turim. O kam tau?

– Tibo sakė, kad pamokys mane pasidaryti aitvarą ir kad galėsim vėliau paskraidinti.

– Skamba smagiai.

– Jis sakė, kad vaikystėje dažnai darė aitvarus ir jie puikiai skraidė.

Betė nusišypsojo.

– Tai viskas, ko tau reikia? Šiukšlių maišų ir šiaudelių?

– Valo jau susiradau. Ir lipnios juostos. Buvo senelio garaže.

Skersai kiemą ji matė ateinantį Loganą. Benas jį pastebėjo tuo pat metu.

– Sveikas, Tibo! – sušuko jis. – Ar jau galim daryt aitvarą?

– Ateinu paklausti, ar tu jau galėsi, – atsiliepė Loganas.

– Beveik. Tik paimsiu šiaudelių ir šiukšlių maišų.

Loganas mostelėjo išreikšdamas dėkingumą. Kai priėjo artėliau, Betė atkreipė dėmesį į jo pečių formą, tvirtą juosmenį. Ne pirmą kartą stebėjo jo kūną, tačiau šiandien jautėsi taip, tarsi... spoksotų. Staiga pasijutusi absurdiškai ji nusisuko ir uždėjo ranką Benui ant peties.

– Šiukšlių maišai yra po kriaukle, o šiaudeliai – sandėliuke greta sausainių. Pats nueisi ar man atnešti?

– Pasiimsiu, – atsakė berniukas ir šūktelėjo Loganui: – Grįšiu po minutėlės.

Loganas priėjo prie laiptelių kaip tik tuo metu, kai Benas pradingo viduje.

– Darysit aitvarą? – pasitikslino ji, kartu ir nustebusi, ir sutrikusi.

– Berniukas užsiminė, kad nuobodžiauja.

– Ir tu tikrai žinai, kaip?

– Ne taip sudėtinga, kaip skamba. Nori mums padėti?

– Ne, – atsakė Betė. Iš arčiau pastebėjo, kad trumparankoviai marškinėliai prilipę prie suprakaitavusio kūno, ir greitai nukreipė žvilgsnį. – Pasidarbuokit dviese. Tai daugiau berniukų pramoga. Tačiau aš atnešiu limonado. Ir, be to, jei esi alkanas, kviečiu pasilikti. Nieko ypatinga – Benas užsimanė dešrainių ir makaronų su sūriu.

Loganas linktelėjo.

– Man patiktų.

Pro duris pasirodė Benas, vienoje rankoje laikydamas šiukšlių maišus, kitoje – šiaudelius. Jis, jei nepaisytum mėlynės paakyje ir perkreiptų akinių, atrodė laimingas.

– Paėmiau! – sušuko. – Varom?

Loganas atrėmė Betės žvilgsnį ilgiau nei būtina ir prieš nusisukdama moteris pajuto, kaip jos kaklą užplūsta raudonis. Loganas nusišypsojo Benui.

– Kai tik norėsi.

Betė susivokė, kad stebi Loganą, su Benu palinkusį prie aitvaro. Jie sėdėjo prie lauko staliuko po išlakiu ąžuolu, Dzeusas gulėjo prie kojų, o vėjas kartkartėmis atnešdavo jų balsų nuotrupas – Logano, aiškinančio Benui, ką toliau daryti, arba Beno, besiteiraujančio, ar padarė teisingai. Buvo aišku, kad abu mėgaujasi savo mažu sumanymu. Užsiplepėjęs Benas kartais suklysdavo, o Loganas jo klaidą kantriai ištaisydavo lipniosios juostos gabalėliu.

Kada ji pastarąjį kartą raudonavo vyriškio akivaizdoje? Betei buvo smalsu, kiek naujai atrastas drovumas turi bendra su faktu, kad Nana išvažiavusi. Pastaruosius porą vakarų atrodė, jog ji pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų viena. Šiaip ar taip, ji persikraustė iš Nanos namų pas Keitą, paskui atgal pas Naną ir nuo tada čia pasiliko. Nors jai patiko Nanos draugija ir patiko pastovumas, nevisiškai taip ji įsivaizdavo susiklostant savo kaip suaugusios gyvenimą. Kažkada Betė svajojo turėti savo namus, tačiau laikas niekada neatrodė tinkamas. Po Keito jai reikėjo, kad Nana padėtų su Benu; kai Benas pakankamai paaugo, mirė abu – ir senelis, ir brolis, tad Betei reikėjo Nanos paramos ne mažiau nei Nanai reikėjo Betės. O paskui? Vos pradėjo galvoti, kad galų gale pasiruošusi ieškotis savo namų, Naną ištiko insultas ir nebebuvo nė minties palikti moterį, kuri ją užaugino.

Tačiau tą akimirką Betei netikėtai pasidingojo, kaip jos gyvenimas būtų atrodęs kitaip susiklosčius aplinkybėms. Štai, varnėnams virš galvos purpsint iš medžio į medį, ji sėdi kitais atžvilgiais tuščio namo verandoje ir stebi savotišką reginį, kuris vertė ją patikėti, jog pasaulyje viskas gali būti gerai. Net iš toli ji matė, kaip susitelkęs Benas klausosi Logano aiškinimų, kaip tinkamai užbaigti aitvarą. Kartkartėmis Loganas pasilenkdavo ir ką pasiūlydavo, vis taip pat kantriai ir ramiai, tačiau leido Benui pajusti didžiąją dalį smagumo. Iš pažiūros jis paprasčiausiai dirbo ką sumanęs, be susierzinimo ir pykčio taisė Beno klaidas, o Betė jautė, kaip širdyje užsižiebia dėkingumas ir švelnūs jausmai jam. Ją vis dar žavėjo pojūčių naujumas, kai pamatė vyrukus traukiant į kiemo vidurį. Loganas laikė pakėlęs aitvarą virš galvos, o Benas vyniojo žvejybos valą. Benui pasileidus bėgti, Loganas pabėgėjo iš paskos, kol aitvaras pagavo vėją, paskui jį paleido. Loganas sustojo ir pakėlė akis į dangų. Aitvaras pradėjo sklandyti virš galvų, Loganas suplojo rankomis matydamas akivaizdų Beno džiaugsmą, ir staiga Betei toptelėjo paprasta tiesa, kad įprasčiausi dalykai gali tapti ypatingi vien todėl, kad būni su tinkamais žmonėmis.

Tą vakarą paskambinusi Nana pranešė, kad ją reikės pasiimti kitą penktadienį. Kol Nanos nebuvo, Loganas vakarieniavo su Benu ir Bete kiekvieną vakarą. Dažniausiai Benas melsdavo Loganą pasilikti, tačiau iki trečiadienio Betei tapo akivaizdu, kad Loganas ne tik mielai leidžia laiką su jais, tačiau su džiaugsmu leidžia Benui toliau viską styguoti. Galbūt, kartais paspėliodavo ji, Loganas artimuose santykiuose toks pat nepatyręs kaip ir ji.

Po vakarienės jie paprastai eidavo pasivaikščioti. Benas su Dzeusu bėgdavo priekyje taku, kuris vedė prie upelio, o ji su Loganu sekdavo iš paskos. Kartą visi patraukė į miestą, prie Pietų upės, kur pasėdėjo po tilteliu. Kartais pakalbėdavo apie nereikšmingus dalykus – kas įdomaus nutiko darbe, kiek Loganas pasistūmėjo tvarkydamas bylas; kitą kartą atrodė, kad jis mieliau eitų greta daug nekalbėdamas. Kadangi tyloje Loganas jautėsi taip patogiai, jai buvo taip pat stebėtinai lengva.

Tačiau kažkas tarp jų vyko, ir ji tai suprato. Betę traukė prie Logano. Mokykloje, aplink zujant visai antrokų klasei, ji staiga susivokdavo galvojanti, ką būtent tą akimirką veikia jis. Pamažu teko pripažinti, kad ji laukia grįžti namo, nes tai reiškė, jog pamatys Loganą.

Ketvirtadienio vakarą jie visi susigrūdo į Nanos furgoną ir išvažiavo į miestą valgyti picos. Dzeusas važiavo bagažinėje, iškoręs galvą per šoną, vėjas vertė atgal jo ausis. Nors iš pažiūros keista, Betei dingojosi, kad tai beveik pasimatymas, nors ir su dešimtmečiu palydovu.

Luidžio picerija buvo įsikūrusi viename ramiausių senamiesčio skersgatvių, įsiterpusi tarp antikvarinių daiktų krautuvėlės ir advokatų kontoros. Su numintomis plytelių grindimis, mediniais staliukais ir lentelėmis apkaltomis sienomis vietelė atrodė jaukiai pažįstama dar ir dėl to, kad Luidžis nekeitė apdailos nuo tada, kai Betė dar buvo maža mergaitė. Restorano gale nuo devintojo dešimtmečio pradžios galima buvo pažaisti vaizdo žaidimus: „Pakmeną“, „Šimtakojį“ ir „Asteroidus“. Dabar žaidimai buvo ne mažiau populiarūs nei tada, galbūt todėl, kad nieko panašaus daugiau mieste nebuvo.

Betė mėgo šią vietą. Luidžis ir jo žmona Marija, abu persiritę į septintą dešimtį, ne tik dirbdavo septynias dienas per savaitę, tačiau ir gyveno butuke virš restorano. Kadangi neturėjo savo vaikų, jie pavadavo tėvus kone visiems miestelio paaugliams ir apgaubdavo kiekvieną besąlygišku palankumu, todėl picerija visada būdavo perpildyta.

Šįvakar čia kaip visada šurmuliavo neįprastas žmonių mišinys: šeimos su vaikais, pora vyrų, apsirengusių taip, tarsi ką tik būtų baigę darbą gretimoje teisės paslaugų firmoje, keletas vyresnių porų ir šen tai ten – būreliai paauglių. Pamačiusi įeinant Beną su Bete, Marija nušvito. Moteris buvo nedidukė, apvalaina, tamsiais plaukais ir nuoširdžiai šilta šypsena. Ji atėjo pasitikti, pakeliui prigriebdama valgiaraštį.

– Sveika, Bete. Labas, Benai. – Eidama ji trumpam kyštelėjo galvą į virtuvę. – Luidži! Eik šen. Betė su Benu atėjo!

Šitaip ji elgėsi kiekvienąkart jiems apsilankius, ir nors Betė buvo įsitikinusi, kad šeimininkė visus pasveikina lygiai šiltai, vis dėto jautėsi ypatinga.

Luidžis atkurnėjo iš virtuvės. Kaip paprastai, stipriai suveržta aplink plačią taliją prijuostė buvo visa miltuota. Kadangi Luidžis pats gamino picas, o restoranas kaip visada buvo sausakimšas, jam užteko laiko tik pamojuoti.

– Smagu jus matyti! – šūktelėjo. – Ačiū, kad atėjot!

Marija švelniai uždėjo ranką Benui ant peties.

– Tu taip pasistiebei, Benai! Jau tikras jaunuolis. O tu dailutė kaip pavasaris, Bete.

– Ačiū, Marija, – tarė Betė. – Kaip laikotės?

– Vis tas pats. Nuolat užsiėmę. O tu? Tebemokai, tiesa?

– Tebemokau, – patvirtino Betė. Po akimirkos Marija surimtėjo, ir Betė galėjo nuspėti jos kitą klausimą.

– O kaip Nana?

– Sveiksta. Vėl ant kojų.

– Taip, girdėjau, kad išvažiavo pas seserį.

– Iš kur sužinojot? – Betė negalėjo nuslėpti nuostabos.

– Kas žino? – truktelėjo pečiais Marija. – Žmonės kalba, aš nugirstu. – Regis, tik dabar moteris pastebėjo Loganą. – O jis kas toks?

– Čia mano draugas Loganas Tibo, – pristatė Betė baimindamasi, kad neišraustų.

– Jūs naujas? Anksčiau jūsų nemačiau, – Marija atvirai smalsiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

– Neseniai atsikrausčiau į miestelį.

– Na, jūs atėjote su dviem mano mylimiausiais klientais, – ji pamojo svečiams, – eime. Duosiu jums vietą kabinoje.

Marija juos palydėjo, o sėdantis padėjo ant stalo valgiaraštį.

– Saldžios arbatėlės visiems?

– Būtų nuostabu, Marija, – sutiko Betė. Vos šeimininkė išskubėjo į virtuvę, ji atsisuko į Loganą. – Ji pliko saldžiausią arbatą mieste. Tikiuosi, tu nieko prieš.

– Skamba puikiai.

– Ar galėčiau gauti kelis ketvirčius? – paprašė Benas. – Norėčiau pažaisti vaizdo žaidimų.

– Taip ir maniau, kad norėsi, – atsiliepė Betė, rausdamasi rankinėje. – Prieš išeinant pagriebiau kelis iš smulkių skardinės. Pasilinksmink, – pridūrė, – ir neišeik su jokiais nepažįstamaisiais.

– Man dešimt metų, – pyktelėjo berniukas, – ne penkeri.

Pralinksminta atsakymo Betė stebėjo, kaip Benas traukia link žaidimų automatų. Kartais jis kalbėdavo, lyg mokytųsi vidurinėje mokykloje.

– Ši vieta labai charakteringa, – pakomentavo Loganas.

– Ir maistas fantastiškas. Jie kepa tiesiog nežemiškas čikagietiškas picas giliuose induose. Kokios picos tu norėtum?

Jis pasikasė smakrą.

– Mmm... Kuo daugiau česnako, papildomai ančiuvių.

Betė suraukė nosį.

– Tikrai?

– Juokauju. Imkim, ką paprastai užsisakai. Aš neišrankus.

– Benui patinka aitrioji.

– Tebūnie aitrioji.

Betė žaismingai jį nužvelgė.

– Ar kas nors tau minėjo, kad esi itin gero būdo?

– Pastaruoju metu ne, – atkirto Loganas, – tačiau nepamirškim, kad eidamas nedaug su kuo turėjau progos pasikalbėti.

– Ar jauteisi vienišas?

– Tik ne su Dzeusu. Jis geras klausytojas.

– Tačiau jis negali prisidėti prie pokalbio.

– Ne. Tačiau ir neinkštė pakeliui. Dauguma žmonių būtų inkštę.

– Aš nebūčiau inkštusi, – Betė nubraukė per petį ilgą plaukų sruogą.

Loganas nieko neatsakė.

– Aš rimtai, – užprotestavo ji, – lengvai būčiau perėjus skersai žemyną.

Loganas ir vėl nutylėjo.

– Gerai, tu teisus. Tikriausiai kartą ar du būčiau suinkštus.

Jis nusijuokė, tada apsidairė restorane.

– Kiek žmonių čia pažįsti?

Dairydamasi ji svarstė.

– Kur nors miestelyje esu mačiusi daugumą jų, tačiau ką iš tikrųjų pažįstu? Gal trisdešimt.

Loganas paskaičiavo, kad tai gerokai daugiau nei pusė lankytojų.

– Koks jausmas?

– Turi omenyje, kai visi vieni kitus pažįsta? Spėju, tai priklauso nuo to, kiek kartų smarkiai susimauni, nes būtent tuo dauguma užbaigia savo pokalbius. Meilės romanai, darbo praradimas, piktnaudžiavimas svaigalais ar narkotikais, eismo įvykiai. Kita vertus, jei esi kaip aš, toks tyras, kaip vėjo supustytas sniegas, nėra taip jau sunku.

Loganas išsišiepė.

– Turėtų būti puiku būti tavimi.

– O, tikrai, patikėk manim. Tiesiog sakykim, tau pasisekė vien todėl, kad sėdi prie mano stalo.

– Šituo, – tarė jis, – aš nė kiek neabejoju.

Marija atnešė gėrimus. Nueidama ji pakėlė antakius kaip tik tiek, kad Betė suprastų, jog jai patiko Logano išvaizda, ir, jei ką, vėliau tikisi sužinoti, kas tarp jųdviejų vyksta.

Betė gurkštelėjo arbatos, taip pat ir Loganas.

– Ką manai?

– Tikrai saldu, – pasakė jis, – tačiau skanu.

Betė linktelėjo, paskui popierine servetėle nuo stiklinės nušluostė kondensatą. Servetėlę sumaigė ir padėjo šone.

– Kiek laiko ketini pasilikti Hamptone? – pasiteiravo.

– Ką nori pasakyt?

– Tu nečionykštis, baigei koledžą, dirbi darbą, kurio dauguma žmonių nekęstų, ir už tai gauni grašius. Manau, mano klausimas pagrįstas.

– Neplanuoju išeiti iš darbo, – atsakė Loganas.

– Ne šito klausiau. Aš klausiu, kiek laiko ketini pasilikti Hamptone. Atvirai.

Iš Betės balso buvo girdėti, kad išsisukinėjimų ji nepakęs, ir Loganui buvo nesunku įsivaizduoti, kaip ji suvaldo įsisiautėjusią klasę.

– Atvirai? Nežinau. Ir šitaip sakau todėl, kad per pastaruosius penkerius metus įpratau nieko nelaikyti savaime suprantama.

– Gal tai ir tiesa, tačiau ir tai nėra tikras atsakymas į mano klausimą.

Regis, jis pastebėjo nusivylimą jos balse ir vargais negalais išspaudė atsakymą.

– O jeigu šitaip? – galų gale pabandė: – Iki šiol man čia patiko. Man patinka darbas, manau, kad Nana yra nuostabi, man patinka leisti laiką su Benu ir artimiausiu metu išvykti iš Hamptono neketinu. Ar šitoks atsakymas tinka?

Ji lengvai virpėjo girdėdama jo žodžius ir jausdama, kaip kalbant jo žvilgsnis klaidžioja jos veidu. Paskui taip pat palinko pirmyn.

– Pastebėjau, kad vardydamas patinkančius dalykus praleidai šį tą svarbaus.

– Tikrai?

– Taip. Mane, – ji tyrė Logano veidą laukdama reakcijos, o lūpose pražydo pašaipi šypsenėlė.

– Gal pamiršau, – atsakė jis vos šyptelėjęs.

– Nemanau.

– Droviuosi?

– Bandyk dar kartą.

Loganas papurtė galvą.

– Daugiau niekas nešauna į galvą.

Betė jam mirktelėjo.

– Suteiksiu tau progą apie tai pagalvoti ir galbūt kas nors paaiškės. Tada vėliau vėl apie tai pasikalbėsim.

– Gana sąžininga. Kada?

Ji apglėbė rankomis stiklinę jausdama keistą nerimą dėl to, ką ketina pasakyti.

– Ar šeštadienio vakarą tu neužsiėmęs?

Ar klausimas jį nustebino, ji negalėjo pasakyti.

– Vadinasi, šeštadienio vakarą. – Loganas pakėlė šaltos arbatos stiklinę ir godžiai nugėrė, taip ir nenuleisdamas nuo Betės akių.

Nė vienas iš jų nepastebėjo, kaip prie staliuko sugrįžo Benas.

– Ar jau užsakėt picą?

Tą naktį gulėdama lovoje Betė spoksojo į lubas ir klausė savęs, ką, po galais, aš sau galvoju?

Yra tiek daug priežasčių būti atsargesnei. Tikrai nedaug žino apie Loganą ar apie jo praeitį. Jis vis dar slepia priežastį, kodėl atėjo į Hamptoną, o tai reiškia ne tik tai, kad jis ja nepasitiki, tačiau ir ji neturėtų visiškai juo pasikliauti. Be to, jis dirba Nanos šunidėje, matomoje iš namų. Kas nutiks, jei planas nesuveiks? Kas, jei jis turi... lūkesčių, kurių ji nenori patenkinti? Ar jis pasirodys pirmadienį? Ar Nana susitvarkys? Ar ji turės mesti mokytojos darbą ir talkinti Nanai šunidėje?

Šie klausimai slėpė tiek daug potencialių problemų, kad kuo daugiau Betė apie tai galvojo, tuo labiau buvo įsitikinusi, kad baisiai klysta. Tačiau vis dėlto... ji pavargo būti viena. Ji myli Beną ir myli Naną, tačiau pastarąsias kelias dienas su Loganu praleistas laikas priminė jai, kiek daug ji neturi. Jai patiko pasivaikščiojimai po vakarienės, jai patiko, kaip jis į ją žvelgia, o ypač jai patiko tai, kaip jis elgiasi su Benu.

Dar daugiau, atrodė juokingai lengva įsivaizduoti gyvenimą su Loganu. Ji suprato, kad tikrai nepažįsta jo pakankamai ilgai, kad priimtų tokios rūšies sprendimą, tačiau savo nuojautos paneigti negalėjo.

Ar jis galėtų būti tas vienintelis?

Šitaip toli ji neitų. Jie dar netgi nebuvo pasimatyme. Labai lengva idealizuoti žmogų, kurį vos pažįsti.

Atsisėdusi ji kelis kartus supureno pagalvę ir vėl atsigulė. Ką gi, kartą susitiks ir pažiūrės, kas bus. Ji viliasi, to nepaneigsi, tačiau tai ir viskas. Jis jai patinka, tačiau ji jo nemyli. Šiaip ar taip, dar ne.