25

Tibo

– Vadinasi, štai čia?

Nepaisant medžių priedangos, kol su Benu pasiekė namelį medyje, Tibo kiaurai permirko. Vanduo kliokė nuo apsiausto, o naujosios kelnės įmirko iki kelių. Batų viduje nemaloniai žliugsėjo kojinės. Kita vertus, Benas nuo galvos iki kojų buvo susivyniojęs į lietaus apsiaustą su gobtuvu, buvo apsiavęs guminius Nanos batus. Jei ne šlapias veidukas, Tibo abejojo, ar Benas apskritai jaučia, kad lyja.

– Štai pro čia patenkam į vidų. Nepaprasta, tiesa? – Benas mostelėjo į ąžuolą upelio pakrantėje. Kamieno šone buvo prikalta dviejų su keturiais colių storio tašų. – Tereikia užlipti medžio kopėčiomis, kad galėtum pereiti per tiltelį.

Nuogąstaudamas Tibo pastebėjo, kad upelis jau ištvinęs dvigubai, o vanduo greitai srūva. Apžiūrėjęs nedidelį tiltelį pamatė, kad šis susideda iš trijų dalių: nudilęs virvinis lieptas vedė nuo ąžuolo šiame krante iki centrinės aikštelės upelio viduryje, kuri rėmėsi ant keturių pasvirusių polių. Ši aikštelė kita virvinio tilto dalimi buvo sujungta su medžio namelio platforma. Tibo atkreipė dėmesį į nuolaužas, kurias aplink polius sunešė srūvantis vanduo. Nors anksčiau jis tiltelio netikrino, įtarė, kad nepailstanti audra ir greita vandens srovė susilpnino aikštelės atramas. Dar nespėjus nieko pasakyti Benas jau užsiropštė medžio kopėčiomis ir išsišiepė iš viršaus.

– Nagi! Ko lauki?

Staiga pajutęs baimę Tibo pakėlė ranką, kad prisidengtų veidą nuo lietaus.

– Nemanau, jog tai geras sumanymas...

– Skystablauzdis! – pasišaipė Benas. Jis pasileido bėgte, o tiltelis siūbavo į šonus.

– Palauk! – bergždžiai šūktelėjo Tibo. Tuo metu Benas jau pasiekė centrinę aikštelę.

Tibo užsikeberiojo medžio kopėčiomis ir atsargiai žengė ant virvinio liepto. Vandenyje įmirkusios lentos nuo vyro svorio įlinko. Vos Benas pamatė jį ateinant, nuskuodė į namelį medyje. Tibo kvapas užstrigo gerklėje, kai Benas šoko ant platformos. Ji palinko nuo Beno svorio, tačiau laikė tvirtai. Berniukas atsisuko plačiai išsišiepęs.

– Grįžk atgal! – šūktelėjo Tibo. – Nemanau, kad lieptas mane išlaikys.

– Išlaikys. Jį pastatė mano senelis!

– Prašau, Benai.

– Skystablauzdis! – vėl puolė erzinti berniukas.

Buvo akivaizdu, kad Benas gerai viską apsvarstė. Tibo dar kartą dirstelėjo į tiltelį ir nusprendė, kad jei judės lėtai, gal ir bus saugu. Benas tegu sau bėga – didelis sukimo momentas ir poveikio slėgis. Tačiau ar jis išlaikys Tibo kūno masę?

Sulig pirmais jo žingsniais įmirkusios senos lentos įlinko. Be abejonės, sausas puvinys. Tibo švystelėjo mintis apie nuotrauką kišenėje, o po kojomis suposi ir sūkuriavo upelio srovė.

Nereikia veltui gaišti. Lėtu žingsniu jis pasiekė centrinę aikštelę, tada pajudėjo paskutine kabančio virvinio tilto dalimi. Apžiūrinėdamas išklibusią platformą Tibo suabejojo, ar ji išlaikys dvigubą svorį vienu metu. Fotografija kišenėje, regis, deginte degino.

– Susitiksim viduje, – tarstelėjo Tibo stengdamasis, kad skambėtų nerūpestingai. – Tau nėr ko mirkti lietuje ir laukti tokio senio kaip aš.

Laimei, Benas nusikvatojo ir nėrė į namelį. Tibo lengviau atsiduso ir pajudėjo išklibusia pakyla platformos link, paskui greitai žengė platų žingsnį, kad išvengtų platformos, ir įsikeberiojo į namelį.

– Čia laikau Pokemonų kortas, – pareiškė Benas ignoruodamas jo pasirodymą ir mosteldamas link skardinių dėžučių kampe. – Turiu Čarizado kortą. Ir Miutiu.

Tibo susikaupė, atsisėdo ant grindų ir nusišluostė nuo veido lietaus lašus.

– Šaunu, – tarstelėjo, o nuo drabužių ant grindų telkėsi balutės.

Jis apsidairė mažame kambarėlyje. Kampuose gulėjo žaislų krūvos, o pro iškirstus langus namelio vidus buvo prieinamas visoms stichijoms. Nenušveistos lentos buvo įmirkusios. Vienintelis baldas buvo sėdmaišis kampe.

– Čia mano slėptuvė, – pareiškė Benas, susmukdamas į sėdmaišį.

– Tikrai?

– Ateinu čia, kai visai užknisa. Tie vaikai mokykloj, noriu pasakyt.

Tibo atsilošė į sieną ir nuo rankovių nusipurtė vandenį.

– O kaip jie elgiasi?

– Kvailioja. Juk supranti, – berniukas truktelėjo pečiais. – Erzinasi dėl to, kaip žaidžiu krepšinį, kaip spiriu kamuolį arba kad nešioju akinius.

– Tikriausiai tau sunku.

– Man vis vien.

Benas, regis, nepastebėjo, kad aiškiai pats sau prieštarauja, todėl Tibo kamantinėjo toliau:

– O kas tau labiausiai patinka, kai būni čia?

– Ramybė, – atsakė berniukas. – Kai čia būnu, niekas manęs nieko neklausinėja, nenurodinėja, ką daryti. Galiu sėdėti sau ir galvoti.

Tibo linktelėjo.

– Suprantama. – Pro langą jis matė, kaip kylantis vėjas ima sklaidyti lietaus debesis. Audra vis stiprėjo. – Apie ką galvoji? – pasiteiravo.

Benas truktelėjo pečiais.

– Apie tai, kaip užaugsiu ir panašiai. Būsiu vyresnis, – jis patylėjo. – Norėčiau būti didesnis.

– Kodėl?

– Klasėj yra vienas vaikas, kuris nuolat prie manęs kimba. Jis bjaurus. Vakar valgykloje mane pargriovė.

Nuo vėjo gūsio medžio namelis pradėjo siūbuoti. Nuotrauka vėl pradėjo deginti ir Tibo išsiblaškęs pajuto, kaip jo ranka klaidžioja po kišenę. Pajutęs nesuvaldomą poreikį, net nesuvokdamas, ką daro, išsitraukė nuotrauką.

Lauke kaukė vėjas, buvo girdėti, kaip į sienas daužosi šakos. Sulig kiekviena praeinančia minute Tibo juste juto, kaip lietus tvindo upelį. Staiga vaizduotėje pamatė, kaip namelio medyje platforma griūva ir Benas atsiduria šėlstančio apačioje vandens spąstuose.

– Noriu tau šį tą duoti, – pasakė Tibo, o žodžiai išsprūdo dar jam sąmoningai jų nesuvokus. – Manau, tai apsaugos tave nuo problemų.

– Kas čia?

Tibo nurijo seiles.

– Tavo mamytės nuotrauka.

Benas paėmė nuotrauką ir smalsiai pažvelgė į ją.

– Ką man su ja daryti?

Tibo pasilenkė į priekį ir paglostė nuotraukos kamputį.

– Paprasčiausiai nešiokis ją su savimi. Mano draugas Viktoras vadino ją sėkmės talismanu. Jis sakė, kad Irake ji mane apsaugojo.

– Iš tikrųjų?

Štai kur esminis klausimas, argi ne? Ilgokai patylėjęs Tibo linktelėjo:

– Tikrų tikriausiai.

– Geras.

– Ar padarysi man paslaugą? – pasiteiravo Tibo.

– Kokią?

– Tegu tai lieka tik tarp mudviejų, gerai? Ir pažadi nešiotis nuotrauką su savimi?

Benas pasvarstė.

– Ar galiu ją perlenkti?

– Nemanau, jog tai svarbu.

Benas kiek pagalvojo.

– Tikriausiai, – tarstelėjo, perlenkė nuotrauką ir įsikišo į kišenę. – Ačiū.

Pirmą kartą per daugiau nei penkerius metus nuotrauka atsidūrė toliau nuo kūno nei atstumai duše arba nuo kriauklės, ir Tibo apėmė netekties jausmas. Kažkodėl Tibo nesitikėjo, kad stygių pajus taip aštriai. Stebint per tiltelį bėgantį Beną ir regint apačioje šėlstantį upelį tas jausmas tik stiprėjo. Kai Benas pamojo jam iš kitos upelio pusės ir pradėjo leistis medžio kopėčiomis, Tibo nenoriai žengė ant platformos, o paskui visu greičiu pasileido ant tiltelio.

Jis jautėsi toks pažeidžiamas, kai žengė per tiltelį žingsnis po žingsnio. Stengėsi nekreipti dėmesio į įsitikinimą, kad tiltelis kris į upelį, ignoruoti faktą, kad daugiau nebeturi nuotraukos. Kai pasiekė ąžuolą kitoje pusėje, visas drebėdamas lengviau atsikvėpė. Tačiau lipant žemyn apėmė nuojauta, kad tai, dėl ko čia atėjo, vis dar neužbaigta ir, tiesą sakant, tik prasideda.