10

Betė

Betė pripažino gal ir neteisingai sprendusi apie Loganą. Bent jau iš to, kaip ėjosi darbas. Pastarąsias tris savaites Loganas Tibo buvo tobulas darbuotojas. Netgi dar geresnis. Ne tik nepraleido nė dienos, tačiau atvykdavo anksti, kad galėtų pašerti šunis – tą iki insulto visada darydavo Nana – ir likdavo iki vėlumos, kol iššluodavo kontoros grindis. Kartą netgi matė jį valantį langus Windexu ir sulamdytu laikraščiu. Šunidėje buvo švaru kaip visada, treniruočių aikštelės žolė buvo pjaunama kas antrą dieną, jis netgi pradėjo tvarkyti klientų bylas. Viskas pasisuko taip, kad Betė jautėsi kalta paduodama jam pirmąjį algos čekį. Suprato, kad su tokiomis pajamomis vargiai pragyvensi. Tačiau imdamas čekį jis paprasčiausiai nusišypsojo ir pasakė: „Ačiū. Tai nuostabu.“

Ji tesugebėjo susikaupti prislopintam: „Nėra už ką.“

Be šito, jie nedažnai vienas kitą matydavo. Buvo trečia mokslo metų savaitė, Betė tebemėgino įsivažiuoti į mokymą, todėl tekdavo ilgas valandas prasėdėti nedideliame namuose įrengtame kabinete atnaujinant mokymo planus ir taisant namų darbus. Kita vertus, Benas, vos grįžęs iš mokyklos, strimgalviais risdavosi iš automobilio pažaisti su Dzeusu. Iš to, ką Betė pastebėjo pro langą, atrodė, jog Benas laiko šunį nauju geriausiu draugu, o šuo, regis, jaučiasi panašiai. Vos jų automobilis įsukdavo į įvažiavimo keliuką, Dzeusas imdavo šniukštinėti lazdelės ir, vos atsidarydavo automobilio durelės, jau pasveikindavo Beną su pagaliu dantyse. Benas išsiropšdavo, o lipant verandos laipteliais jau galėjai girdėti, kaip Benas kvatojasi skuosdamas su Dzeusu per kiemą. Loganas – vardas jaunuoliui tiko kur kas geriau, nepaisant to, ką jis sakė prie upelio, taip pat juos stebėdavo, o prieš nusisukant jo veidą nutvieksdavo lengva šypsena, kad ir ką darydavo.

Betei patiko stebėti, kaip lengvai šypsena nušviečia Logano veidą jam būnant su Nana ar Benu. Ji žinojo, kad kartais karas savotiškai prasiskverbia į kareivio psichiką, jam tampa sunku prisitaikyti prie civilio gyvenimo, tačiau Logano elgesyje nebuvo matyti jokių potrauminės įtampos sutrikimų. Jaunuolis atrodė visiškai normalus, išskyrus tą kelionę per visą šalį, niekas neišdavė, kad jis kada buvo kitapus vandenyno. Močiutė prisiekinėjo, kad apie tai dar neklausinėjo, o tai jau savaime buvo keista, kalbant apie Naną, bet čia jau kita istorija. Taigi Loganas Tibo įsiliejo į jų mažą šeimos verslą sklandžiau nei tai atrodė įmanoma. Prieš porą dienų, vos Loganui užbaigus dienos darbus, ji išgirdo, kaip Benas per visą namą dunda į savo miegamąjį tik tam, kad vėl išbarškėtų pro priekines duris. Dirstelėjusi pro langą ji pamatė, kad Benas iš miegamojo pasiėmė savo beisbolo reikmenis, kad su Loganu kieme pažaistų kečą. Betė stebėjo, kaip juodu svaidosi beisbolo kamuoliuku, o Dzeusas iš paskutiniųjų bando jį nustverti, kol dar nepačiupo Benas.

Jei tik jos buvusysis būtų čia ir pamatytų, kaip linksmai Benas žaidžia nespaudžiamas ir nekritikuojamas.

Betės nestebino, kad Loganas sutaria su Nana, tačiau buvo keista, kaip dažnai ir su kokiu entuziazmu Nana jį minėdavo vakarais. „Tau jis patiktų“, – sakydavo ji. Arba: „Galvoju, gal jis pažinojo Dreiką“, šitaip savišku būdu užsimindama, kad Betei vertėtų pasistengti ir artimiau susipažinti su Loganu. Nana netgi leido jam dresuoti šunis, o šito ji niekada nepatikėdavo kitiems darbuotojams. Kartkartėmis ji užsimindavo ką nors įdomaus apie Logano praeitį – pavyzdžiui, kad Teksase jam teko miegoti greta šarvuočių šeimynėlės arba kad kadaise jis svajojo prisidėti prie Koobi Foros projekto Kenijoje tyrinėjant žmogaus kilmę. Kai Nana paminėdavo tokius dalykus, nebuvo kaip nesistebėti Loganu ir jo pomėgiais.

Visų geriausia, kad šunidės reikalai pradėjo tvarkytis. Po ilgos, beprotiškos vasaros nusistovėjo savotiškas dienos ritmas. Štai kodėl prie vakarienės stalo išgirdusi Nanos naujienas Betė įsmeigė akis į ją nuogąstaudama.

– Ką nori pasakyti – ketini aplankyti seserį?

Nana į dubenėlį su kukurūzų koše ir krevetėmis įsidėjo gumulėlį sviesto.

– Neturėjau galimybės po incidento aplankyti savo sesers, noriu pažiūrėti, kaip ji laikosi. Juk žinai, kad ji už mane senesnė. Dabar, kai tu dirbi, o Benas eina į mokyklą, negaliu sugalvoti geresnio laiko.

– O kas pasirūpins šunide?

– Tibo. Jis jau įvaldė visas žinias, netgi dresūrą. Sakė, kad su malonumu padirbės kelias papildomas valandas. Taip pat sakė, kad nuveš mane į Grinsborą, todėl dėl šito tau taip pat neverta nerimauti. Mes jau viską aptarėme. Jis netgi pasisiūlė sutvarkyti bylas. – Nana pasmeigė krevetę ir pradėjo godžiai kramtyti.

– Ar jis moka vairuoti? – pasmalsavo Betė.

– Sakė, kad moka.

– Tačiau jis neturi pažymėjimo.

– Sakė, kad pasiims Transporto priemonių departamente. Štai kodėl šiandien išėjo anksčiau. Paskambinau Frankui, sakė, kad su malonumu jį šiandien išegzaminuos.

– Jis neturi automobilio...

– Važiuos mano furgonu.

– Kaip jis ten atsidurs?

– Nuvažiuos.

– Tačiau jis neturi pažymėjimo!

Nana dirstelėjo į Betę taip, tarsi staiga jai protelis būtų suskystėjęs.

– Maniau, kad šitai jau išaiškinom.

– O kaipgi choras? Juk tik neseniai vėl pradėjai giedoti.

– Viskas gerai, jau pasakiau muzikos vadovei, kad aplankysiu seserį, o ji pasakė, kad nemato problemų. Tiesą sakant, ji mano, jog sumanymas puikus. Žinoma, chore aš dainuoju gerokai, gerokai seniau už ją, todėl ji tikrai negalėjo pasakyti „ne“.

Betė papurtė galvą mėgindama nenukrypti nuo temos.

– Kada pradėjai visa tai planuoti? Turiu omeny, viešnagę?

Nana įsidėjo į burną dar kąsnelį ir apsimetė, kad svarsto.

– Kai ji paskambino ir pakvietė, žinoma.

– Kada gi ji tau skambino? – mygo Betė.

– Šįryt.

– Šįryt? – akies kampučiu Betė pastebėjo, kad Benas seka pokalbį kaip žiūrovas teniso mačą. Ji metė į jį perspėjantį žvilgsnį prieš vėl susitelkdama į Naną. – Ar tu įsitikinusi, jog sumanymas geras?

– Tarsi karamelė šarvuotame laive, – kategoriškai atkirto Nana.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, – atrėžė Nana, – kad aš važiuoju aplankyti savo sesers. Ji sakė, kad jai nuobodu ir kad manęs pasiilgo. Prašė, kad atvažiuočiau, tad aš ir sutikau. Viskas labai paprasta.

– Kiek laiko ketini viešėti? – Betė nuslopino kylančią paniką.

– Tikriausiai kokią savaitę.

– Savaitę?

Nana dirstelėjo į Beną.

– Manau, tavo mamos ausyse veisiasi vikšrai. Ji kartoja viską, ką pasakau, tarsi manęs negirdėtų.

Benas sukikeno ir įsikišo į burną krevetę. Betė spoksojo į juos abu. Kartais, galvojo ji, vakarieniauti su šitais dviem ne geriau, nei valgyti su antraklasiais valgykloje.

– O kaip tavo vaistai? – pasiteiravo ji.

Nana įsidėjo į dubenėlį dar košės su krevetėmis.

– Pasiimsiu. Galiu gerti tabletes ten lygiai taip pat paprastai kaip ir čia.

– O kas, jei tau kas nors nutiks?

– Manai, kad būtų geriau, jei būčiau ne ten?

– Kaip gali taip kalbėti?

– Dabar, kai prasidėjo mokslo metai, jųdviejų su Benu beveik visą dieną nėra, ir aš namuose viena. Tibo nė nesužinotų, kad patekau į bėdą. Tačiau Grinsbore būsiu su seserimi. Nori tikėk, nori ne, ji turi telefoną ir visa kita. Jau praėjusiais metais nustojo naudotis dūmų signalais.

Benas vėl sukikeno, tačiau susiprato nepakomentuoti. Tik išsiviepė dubenėlio turiniui.

– Tačiau po senelio mirties nebuvai palikusi šunidės...

– Būtent, – nutraukė ją Nana.

– Tačiau...

Nana pasiekė per stalą ir patapšnojo Betės ranką.

– Ką gi, suprantu, kad tave neramina mano staigi užgaida kuriam laikui atsisakyti tavo draugijos, tačiau aš suteiksiu tau progą geriau pažinti Tibo. Jis bus čia ir šį savaitgalį, padės tau su šunide.

– Savaitgalį? Kada tu išvažiuoji?

– Rytoj, – tarė Nana.

– Rytoj? – Betės balsas nuskambėjo kaip spygsmas.

Nana mirktelėjo Benui.

– Supranti, ką turėjau omeny? Vikšrai.

Suplovusi indus po vakarienės Betė nužingsniavo į priekinę verandą nusiteikusi kelias minutes praleisti viena. Ji suprato, kad mintyse Nana jau viską susidėliojo, ir kad jos reakcija perdėta. Po insulto ar ne, Nana gali savimi pasirūpinti, o tetulė Mimi labai apsidžiaugs jos sulaukusi. Pastaruoju metu tetulei sunku nueiti net į virtuvę, tad visai gali būti, jog čia paskutinė proga seserims kartu praleisti savaitėlę.

Tačiau permainos Betei kėlė nerimą. Ne pati kelionė neramino, tačiau tai, ką atskleidė jų nedidėlė kova prie vakarienės stalo – naujo vaidmens ateinančiais metais tikimybė, tokio, kuriam ji dar nesijautė pasiruošusi. Buvo lengva žaisti Beno mamą. Čia jos vaidmuo ir atsakomybė buvo aiškiai apibrėžtos. Tačiau vaidinti Nanos mamą? Močiutė visada buvo itin gyvybinga ir kupina energijos, todėl dar prieš kelis mėnesius Betei atrodė neįmanoma, kad Nana kada sulėtėtų. Ir jai puikiai sekėsi, tikrai gerai, ypač atsižvelgiant į insultą. Tačiau kas nutiks, kai kitą kartą Nana užsigeis padaryti ką nors, kas, tvirtu Betės įsitikinimu, ne itin jai tinka? Ką nors paprasto... Pavyzdžiui, vairavimas vėlai vakare. Nana nebematė taip gerai kaip anksčiau, tad kas bus, kai po kelerių metų Nana primygtinai užsigeis po darbo nuvažiuoti į bakalėjos krautuvę?

Betė suprato, kad galų gale, atėjus laikui, ji susitvarkys su tokiomis situacijomis. Tačiau bijojo. Buvo pakankamai sunku prižiūrėti Naną šią vasarą, tai yra tada, kai fizinės bėdos buvo akivaizdžios ir pačiai Nanai. Kas bus tada, kai Nana nebenorės jų pripažinti?

Jos apmąstymus pertraukė Nanos furgonas, lėtai įsukantis į keliuką ir privažiuojantis prie užpakalinių šunidės durų. Loganas išlipo ir apėjo automobilį iš galo. Betė stebėjo, kaip jis užsimeta ant peties penkiasdešimties svarų šunų ėdalo maišą ir patraukia į vidų. Kai jis išėjo, šalia bidzeno Dzeusas, baksnodamas nosimi jo ranką. Betė spėjo, kad kol buvo mieste, Loganas laikė Dzeusą uždaręs kontoroje. Jis užtruko dar kelias minutes, kol iškrovė visą šunų ėdalą, o tada patraukė namo link. Tuo metu jau pradėjo kauptis sutemos. Tolumoje grumėjo griaustinis, Betė girdėjo, kaip vakarinę giesmę pradeda svirpliai. Ji spėjo, kad audra įsišėls kur nors tolėliau; išskyrus kelias pavienes liūtis, visą vasarą buvo apgailėtinai sausa. Tačiau oras nuo vandenyno kvepėjo pušimis ir druska, ir ją užplūdo prisiminimai. Ji prisiminė, kaip kadaise paplūdimyje stebėjo vorinius krabus, sprunkančius nuo jos, senelio ir Dreiko laikomų prožektorių spindulių; mamos veidą, apšviestą nedidelio tėčio užkurto lauželio, ugnies laižomus zefyrus, kuriuos, kaip įprasta, kepė Nana. Tai buvo vienas iš nedaugelio prisiminimų apie tėvus, ir ji nebuvo visiškai tikra, kiek jie realūs. Kadangi tada buvo dar visai mažytė, ji įtarė, kad jos prisiminimai sumišę su Nanos prisiminimais. Nana pasakojo apie tą naktį nesuskaičiuojamą daugybę kartų, galbūt todėl, kad tai buvo paskutinis kartas, kai visi buvo drauge. Vos po kelių dienų Betės tėvai žuvo automobilio avarijoje.

– Ar viskas gerai?

Prisiminimų sutrikdyta Betė nepastebėjo, kada Loganas priėjo verandą. Blėstančioje šviesoje jo bruožai atrodė švelnesni nei ji prisiminė.

– Taip, viskas gerai, – ji išsitiesė ir pasitaisė palaidinę. – Tiesiog galvojau.

– Turiu furgono raktelius, – tyliai pasakė jis. – Norėjau atiduoti prieš išeidamas.

Loganas ištiesė raktelius. Betė suprato, kad turi paprasčiausiai padėkoti ir palinkėti labos nakties, tačiau – galbūt dėl to, kad buvo vis dar nusiminusi dėl Nanos sprendimo išvažiuoti prieš tai nepasikalbėjus su ja, o gal dėl to, kad pati norėjo nuspręsti dėl Logano – ji paėmė raktelius ir apgalvotai nenusuko žvilgsnio.

– Ačiū, – pasakė, – ilga jums buvo diena, tiesa?

Loganą nustebino jos kvietimas pasikalbėti, tačiau jis to neparodė.

– Ne taip ir blogai. Nemažai nuveikiau.

– Pavyzdžiui, atgavot galimybę vairuoti legaliai?

Jis tingiai nusišypsojo.

– Taip, ir tai.

– Ar stabdžiai nekėlė problemų?

– Ne, kai pripratau prie džeržgėjimo.

Betė nusišypsojo apie tai pagalvojusi.

– Lažinuosi, egzaminuotojui tai patiko.

– Tikrai patiko. Spėjant iš jo krūpčiojimų.

Ji nusijuokė ir kurį laiką abu tylėjo. Horizonte švystelėjo žaibas. Kurį laiką užtruko, kol nugrumėjo griaustinis, ir Betė suprato, kad audra vis dar už kelių mylių. Tyloje ji pastebėjo, kad Loganas vėl žvelgia į ją su ta pačia deja vu išraiška. Regis, jis tai suprato ir greitai nusisuko. Betė nusekė jo žvilgsnį ir pamatė, kad Dzeusas eina link medžių. Pajutęs dėmesį šuo sustojo, pažvelgė į Loganą, tarsi klaustų: „Ar nori eiti pasivaikščioti?“ Pabrėždamas savo požiūrį, Dzeusas sulojo, o Loganas papurtė galvą.

– Prilaikyk arklius, – šūktelėjo ir vėl atsisuko į Betę. – Pasėdėjo uždarytas, dabar nori pasivaikščioti.

– Argi ne tai jis dabar daro?

– Ne, noriu pasakyti, jis nori pasibastyti kartu su manimi. Jis neleis man dingti iš akiračio.

– Niekada?

– Jis negali kitaip. Dzeusas aviganis ir mano, kad aš jo banda.

Betė pakėlė antakius.

– Nedidelė banda.

– Taip, bet didėja. Jis tikrai nusižiūrėjo Naną ir Beną.

– O manęs ne? – ji apsimetė įsižeidusi.

Loganas truktelėjo pečiais.

– Jūs nemetėt jam lazdelės.

– Ir viskas?

– Jam nedaug tereikia.

Betė nusijuokė. Kažkodėl nesitikėjo, kad jis turi humoro jausmą. Ją nustebindamas, jis mostelėjo per petį.

– Gal norėtumėt su mumis pasivaikščioti? Dzeusui patiks ne mažiau nei nešioti lazdelę.

– O, nejaugi? – atrėmė ji delsdama.

– Ne aš nustatau taisykles. Tik žinau, kad jos egzistuoja. Ir man nepatinka, kad jaučiatės atstumta.

Betė trumpai sudvejojo prieš pripažindama, kad jis viso labo stengiasi būti draugiškas. Ji dirstelėjo per petį.

– Tikriausiai pasakysiu Nanai su Benu, kad išeinu.

– Galit, tačiau ilgai neužtruksim. Dzeusas tik norėtų nueiti prie upelio ir pasitaškyti kelias minutes prieš einant namo. Kitaip jis perkaista. – Loganas pasisupo ant kulnų, rankos kišenėse. – Tai kaip?

– Gerai, einam.

Jie žengė iš verandos ir patraukė žemyn žvyruotu taku. Dzeusas bidzeno priekyje kartkartėmis pasitikrindamas, ar jie eina iš paskos. Jie ėjo greta, tačiau pakankamu atstumu, kad netyčiomis nesusiliestų.

– Nana sakė, kad jūs mokytoja? – pasmalsavo Loganas.

Betė linktelėjo.

– Antraklasių.

– Kokie mokiniai šiemet?

– Regis, visai neblogas būrelis. Bent jau iki šiol. Į savanores jau užsirašė net septynios mamos, o tai visada geras ženklas.

Praėję pro šunidę jie pasiekė nedidelį takelį, kuris vedė prie upelio. Saulė pasislinko žemiau medžių, takas paskendo šešėlyje. Beeinant vėl nugriaudėjo.

– Kiek laiko jau mokytojaujat?

– Trejus metus.

– Patinka?

– Dažniausiai. Dirbu su daugybe puikių žmonių, todėl lengviau.

– Tačiau?

Atrodė, kad Betė nesuprato klausimo. Loganas susikišo rankas į kišenes ir ėmė aiškinti:

– Kai kalbama apie darbus, visada atsiranda „bet“. Tarkim, „Aš myliu savo darbą ir savo kolegas, tačiau... keletas jų savaitgaliais persirengia superdidvyriais, ir negaliu susilaikyti nepagalvojusi, kad jie kvaištelėję.“

Betė nusikvatojo.

– Ne, kolegos tikrai šaunūs. Ir man tikrai patinka mokyti. Tiesiog kartkartėmis pasitaiko vaikų iš sudėtingų šeimų, tačiau supranti, kad niekuo negali jiems padėti. Kartais tiesiog širdis plyšta, – kelis žingsnius ji žengė tylėdama. – O kaipgi jūs? Patinka čia dirbti?

– Taip, patinka, – nuskambėjo nuoširdžiai.

– Bet?

Loganas papurtė galvą.

– Jokių „bet“.

– Taip nesąžininga. Aš pasisakiau.

– Taip, tačiau jūsų pašnekovas – ne bosės vaikaitė. Jei jau prašnekom apie mano viršininkę, gal numanot, kada rytoj išvažiuojam?

– Ji nesakė?

– Ne. Maniau, paklausiu atiduodamas raktelius.

– Ir man nepasakė, tačiau esu įsitikinusi, norės, kad prieš išvažiuodamas pramankštintumėt ir padresuotumėt šunis, kad jie nesusierzintų.

Jau pasirodė upelis, ir Dzeusas šoko į vandenį taškydamasis ir lodamas. Loganas su Bete stebėjo jo išdykavimus, paskui Loganas mostelėjo link žemos šakos. Betė atsisėdo, jis prisijungė, rūpestingai laikydamasis erdvės tarp jųdviejų.

– Ar toli nuo čia iki Grinsboro? – pasiteiravo jis.

– Pirmyn atgal – penkios valandos. Daugiausia magistrale.

– Ar bent numanot, kada ji grįš?

Betė truktelėjo pečiais.

– Sakė, kad pabus savaitę.

– Štai kaip, – regis, Loganas mąstė apie tai, ką išgirdęs.

Viskas suplanuota, meluok sveika, pamanė Betė. Loganas žinojo dar mažiau nei ji.

– Man susidaro įspūdis, kad Nana nedaug apie tai kalbėjo.

– Tik tiek, kad važiuos, o aš nuvešiu, todėl geriau gaučiau pažymėjimą. Tiesa, minėjo, kad savaitgalį dirbsiu.

– Suprantama. Klausykit, dėl to savaitgalio... Aš pati galiu susitvarkyti, jei turit ką suplanavęs...

– Čia ne bėda, – atsakė Loganas, – neturiu jokių planų. Be to, yra dar keletas darbelių, kurių imtis dar neturėjau progos. Keletas smulkmenų, kurias reikia sutvarkyti.

– Pavyzdžiui, šunidės kontoroje įtaisyti oro kondicionierių?

– Šiaip jau galvojau perdažyti duris ir kaip nors atidaryti kontoros langą.

– Tą uždažytą? Linkiu sėkmės. Senelis metų metus mėgino jį sutaisyti. Kartą visą dieną plūkėsi su tuo langu pasiėmęs skustuvo geležtę, o paskui visą savaitę teko nešioti tvarstį. Tačiau langas vis tiek neatsidaro.

– Nepridėjot pasitikėjimo, – pastebėjo Loganas.

– Tiesiog pabandžiau įspėti. Juokinga, nes pats senelis pirmiausia jį uždažė. Visa saugyklos pastogė pilna įrankių, kokių tik galima įsivaizduoti. Senelis buvo vienas tų, kurie mano, kad gali viską sutaisyti, tačiau niekada nepavykdavo taip, kaip jis suplanuodavo. Jis buvo labiau svajotojas nei visų galų meistras. Ar matėt Beno namelį medyje ir tiltuką?

– Iš toli, – prisipažino Loganas.

– Būtent apie tai ir kalbu. Senelis beveik visą vasarą jį rentė, o kai tik Benas ten eina, aš gūžiuosi iš baimės. Kaip jis šitiek išbuvo nesugriuvęs, neturiu supratimo. Man baugu, tačiau Benas mėgsta ten tūnoti, ypač kai nusiminęs ar dėl ko nors jaudinasi. Jis vadina tai slėptuve. Dažnai ten eina. – Loganas matė, kad Betė susirūpinusi, bet akimirką patylėjusi ji kalbėjo toliau: – Šiaip ar taip, senelis buvo nuostabus, toks geraširdis, ir stengėsi iš visų jėgų. Mūsų vaikystė buvo pati idiliškiausia, kokią tik galima įsivaizduoti.

– Mūsų?

– Brolio ir mano. – Betė dirstelėjo į medį, kurio lapai sidabru žėrėjo mėnesienoje. – Ar Nana papasakojo, kas nutiko mano tėvams?

Loganas linktelėjo.

– Trumpai. Apgailestauju.

Ji palaukė spėliodama, ar jis dar ką pridurs, tačiau Loganas tylėjo.

– O koks jausmas, – pasiteiravo ji, – eiti per visą šalį?

Loganas kiek padelsė prieš atsakydamas.

– Buvo... ramu. Tiesiog gali eiti, kur nori, kada nori, niekur nereikia skubėti.

– Skamba kaip kokia terapija.

– Spėju, taip ir buvo, – veide švystelėjo šypsena ir išblėso, – tam tikra prasme.

Jam kalbant blėstanti šviesa atsispindėjo akyse ir atrodė, tarsi jos pamažu keistų spalvą.

– Ar radot, ko ieškojot? – rimtai paklausė ji.

Loganas patylėjo.

– Taip, tiesą sakant, radau.

– Ir?

– Dar nežinau.

Ji svarstė, kaip suprasti jo atsakymą.

– Nesupraskit manęs klaidingai, tačiau kažkodėl nesuprantu, kodėl ilgam apsistojot vienoje vietoje.

– Ar todėl, kad pėsčias ėjau iš Kolorado?

– Na, tai irgi daug lemia.

Jis nusijuokė, ir pirmą kartą Betė suvokė, kaip seniai su niekuo šitaip nesikalbėjo. Buvo lengva ir natūralu. Pokalbiai su Adamu buvo įtempti, tarsi abu pernelyg stengtųsi. Ji vis dar nebuvo tikra, ką jaučia Loganui, tačiau atrodė teisinga, kad galų gale jie nusiteikę draugiškai. Ji atsikrenkštė.

– Ką gi, dėl rytdienos. Manau, gal judu važiuokit mano mašina, o aš į mokyklą nuvažiuosiu furgonu. Truputį nerimauju dėl tų stabdžių.

– Turiu pripažinti, kad taip pat dėl jų nerimauju. Tačiau galėsiu sutaisyti. Ne rytoj, tačiau savaitgalį.

– Jūs mokat ir automobilius remontuoti?

– Taip. Tačiau sutvarkyti stabdžius nesunku. Reikia kelių naujų trinkelių, tačiau manau, kad diskai tvarkingi.

– Ar yra kažkas, ko jūs nesugebat? – paklausė Betė, tiktai pusiau apsimestinai apstulbusi.

– Taip.

Ji nusijuokė.

– Palengvėjo. Gerai, pasikalbėsiu su Nana, esu tikra, ji sutiks važiuoti mano mašina. Greitkelyje tie stabdžiai nepatikimi. Taip pat pasirūpinsiu šunimis, kai grįšiu iš darbo. Esu tikra, apie tai Nana taip pat neužsiminė. Tačiau pasirūpinsiu.

Loganas linktelėjo, kaip tik tuo metu atitipeno Dzeusas. Šuo nusipurtė, tada priėjo arčiau, apuostė Betę ir lyžtelėjo jos plaštaką.

– Aš jam patinku.

– Gal jis jus tiesiog ragauja?

– Juokinga, – atkirto ji. Kažką panašaus būtų pasakęs Dreikas, ir staiga ją persmelkė noras vėl likti vienai. Ji atsistojo. – Geriau aš jau eisiu, maniškiai tikriausiai spėlioja, kur prašapau.

Loganas pastebėjo, kad debesys vis tirštėja.

– Taip, metas ir man. Norėčiau parsirasti namo, kol nepradėjo pilti. Audra, regis, vis artėja.

– Gal norit važiuot?

– Ačiū, bet ne. Viskas gerai. Mėgstu eiti.

– Tai bent, nebūčiau patikėjusi, – atsakė Betė vos regimai nusišypsojusi. Jie kartu paėjėjo iki namo. Pasiekus žvyruotą taką, Betė ištraukė ranką iš džinsų kišenės ir vangiai mostelėjo.

– Ačiū už pasivaikščiojimą, Loganai.

Tikėjosi, kad jis pataisys ją taip, kaip pataisė Beną – paprašys vadinti jį Tibo, tačiau apsiriko. Jis kiek kilstelėjo smakrą ir nusišypsojo.

– Ir tau ačiū, Elizabeta.

Ji žinojo, kad audra ilgai nesitęs, nors lietaus žūtbūtinai reikėjo. Vasara buvo kaitri ir sausa, atrodė, karštis niekada neatlėgs. Sėdėdama ir klausydamasi paskutinių į skardinį stogą barbenančių lietaus lašų, Betė susivokė galvojanti apie brolį.

Prieš išvažiuodamas Dreikas pasakė, kad iš visų garsų labiausiai pasiilgs lietaus barbenimo į namo stogą. Jai buvo įdomu, ar dažnai jis sapnuodavo Šiaurės Karolinos vasaros liūtis sausringoje žemėje, kurioje baigė savo kelionę. Nuo tokių minčių vėl paliko liūdna ir tuščia.

Kitame kambaryje Nana, tokia pat susijaudinusi kaip visada, krovėsi daiktus kelionei. Kita vertus, Benas darėsi vis labiau prislėgtas, vadinasi, galvoja apie tai, jog didžiąją savaitgalio dalį turės praleisti su tėvu. O tai taip pat reiškė, kad savaitgalį ji leis viena. Tai bus pirmas vienišas savaitgalis po ilgos, labai ilgos pertraukos.

Išskyrus Loganą.

Ji galėjo suprasti, kodėl abu, ir Naną, ir Beną, prie jo traukė. Jis pasižymėjo tuo ramiu pasitikėjimu, kuris šiomis dienomis, regis, toks retas. Tiktai grįžusi namo suvokė, kad sužinojo apie jį ne ką daugiau, nei jis pasisakė per pirmąjį pokalbį dėl darbo. Betei buvo smalsu, ar jis visada buvo toks uždaras, ar taip nutiko po tarnybos Irake.

Ji nusprendė, kad jis ten buvo. Ne, šitaip jis neatsivėrė, tačiau ji kažką įžvelgė jo išraiškoje, kai užsiminė apie tėvus – paprasta reakcija rodė, kad jis patyrė tragediją ir priima ją kaip neišvengiamą gyvenimo aspektą.

Nežinojo, ar dėl to galvos apie jį geriau, ar blogiau. Kaip ir Dreikas, jis buvo jūrų pėstininkas. Tačiau Loganas buvo čia, o Dreiko nebebuvo, ir dėl šios priežasties, kaip ir dėl daug sudėtingesnių, ji nežinojo, ar kada galės žiūrėti į Loganą nešališkai.

Žiūrėdama į žvaigždes, išnyrančias tarp audros debesų, ji pajuto Dreiko netektį kaip naujai atsivėrusią žaizdą. Po tėvų mirties jie tapo neišskiriami, metus net miegojo toje pačioje lovoje. Jis buvo vos metais jaunesnis, ir ji aiškiai prisimena, kaip ėjo į mokyklą ir pirmą kartą vedė jį į darželį. Kad liautųsi verkęs, ji pažadėjo, jog jis ten susiras daug draugų, o paskui laukė prie sūpuoklių, kad parvestų namo. Kitaip nei dauguma brolių ir seserų, jie niekada nebuvo varžovais. Ji buvo vyresnioji organizatorė, o jis – tvirta atrama. Kol mokėsi vidurinėje, ji ėjo į visas futbolo, beisbolo ir krepšinio rungtynes, kur jis žaidė, kai reikėdavo, jį pamokydavo. Savo ruožtu, jis buvo vienintelis išlikęs ramus, kai Betę užgriuvo svaiginančios paauglystės nuotaikų kaitos. Jie nesutarė tik dėl Keito, tačiau kitaip nei Nana, Dreikas savo jausmus dažniausiai pasilikdavo sau. Tačiau sesuo žinojo, kaip jis jaučiasi, ir išsiskyrusi su Keitu ką tik iškepta vieniša motina kreipėsi paramos būtent į Dreiką. Ji žinojo, kad pirmaisiais mėnesiais po skyrybų tik dėl Dreiko Keitas nesibaladojo į jos duris vėlyvomis naktimis. Dreikas buvo vienintelis jos pažįstamas žmogus, su kuriuo Keitas bijojo susikirsti.

Tuo metu jis jau subrendo. Buvo puikus atletas beveik visose sporto šakose, taip pat nuo dvylikos boksavosi. Iki aštuoniolikos tris kartus laimėjo Šiaurės Karolinos „Aukso pirštinę“ ir reguliariai treniravosi su kariais, apsistojusiais Fort Brage ir Kamp Ledžunoje. Būtent tada Dreikas pradėjo svarstyti apie tarnybą armijoje.

Jis niekada nebuvo puikus mokinys ir tik metus ištvėrė bendruomenės koledže, prieš nuspręsdamas, jog tai – ne jam. Ji buvo vienintelė, su kuria jis kalbėjosi apie įsirašymą. Ji didžiavosi jo sprendimu tarnauti šaliai, jos širdyje kunkuliavo meilė ir susižavėjimas, kai pirmą kartą pamatė jį apsitaisiusį mėlyna uniforma. Nors bijojo, kai jis buvo dislokuotas Kuveite, o vėliau Irake, negalėjo netikėti, kad jis ištvers. Tačiau Dreikas Grynas taip ir negrįžo namo.

Ji vargiai pajėgė prisiminti dienas iš karto po to, kai sužinojo, kad brolis žuvo, nenorėjo galvoti apie tai ir dabar. Jo mirtis paliko tuštumą, kuri, ji žinojo, niekada visiškai neprisipildys. Tačiau laikas skausmą apmalšino. Iš karto po netekties ji negalvojo, kad tai įmanoma, tačiau negalėtų paneigti, kad galvodama apie Dreiką šiomis dienomis dažniausiai prisimindavo linksmesnius laikus. Netgi nuėjusi į kapines su juo pasikalbėti jau nebepatiria tos agonijos, kurią šie apsilankymai sukeldavo anksčiau. Pastarosiomis dienomis liūdesys mažiau instinktyvus nei pyktis.

Tačiau jis tapo toks apčiuopiamas būtent dabar, susivokus, kad ir ją – kaip Naną su Benu – traukia prie Logano, net jei tik todėl, kad su juo jautėsi paprastai. Su niekuo taip nesijautė nuo tada, kai neteko Dreiko.

Ir dar štai kas: vienintelis Dreikas ją vadindavo visu vardu. Nei tėvai, nei Nana, nei senelis, niekas iš draugų niekada į ją nesikreipė kitaip nei Bete. Nesikreipė ir Keitas; jei atvirai, ji nebuvo įsitikinusi, kad jis apskritai žino tikrąjį jos vardą. Tiktai Dreikas vadino seserį Elizabeta, ir tiktai tada, kai būdavo vieni. Tai buvo jųdviejų paslaptis, paslaptis, skirta jiems vieniems, ir ji nė negalėjo įsivaizduoti, kaip tai skambėtų iš kitų lūpų. Tačiau kažkodėl iš Logano lūpų vardas nuskambėjo tinkamai.