12

Betė

Užslinkus sutemoms Betė stovėjo galiniame prieangyje ir stebėdama prie šachmatų lentos susitelkusį Loganą galvojo: „Jis man patinka.“ Toptelėjusi mintis vienu metu pasirodė ir stulbinama, ir savaime suprantama.

Benas su Loganu ėmėsi jau antrosios šachmatų partijos, Loganas neskubėjo stumti figūrėlės. Pirmą partiją Benas mikliai laimėjo, ir ji galėjo perskaityti nuostabą Logano išraiškoje. Jis nesuirzo, netgi paklausė Beno, kur suklydo. Jie atstatė figūras į ankstesnes pozicijas ir Benas parodė Loganui jo padarytas klaidas, pirmiausia – bokštu ir karaliene, paskui, pabaigoje, žirgu.

– Ką gi, prisiminsiu, – tarstelėjo Loganas. Paskui nusišypsojo Benui: – Puikiai padirbėjai.

Ji nenorėjo nė įsivaizduoti, kokia būtų pralaimėjusio Keito reakcija. Tiesą sakant, ir įsivaizduoti nereikėjo: prieš porą metų jie kartą žaidė šachmatais ir, kai Benas laimėjo, Keitas, tikra tų žodžių prasme, apvertė lentą ir su trenksmais išlėkė lauk iš kambario. Po kelių minučių, kol Benas iš po baldų teberankiojo figūras, Keitas grįžo. Užuot atsiprašęs jis pareiškė, kad šachmatai tėra laiko švaistymas ir geriau Benas veiktų ką nors svarbaus, tarkim, ruoštų pamokas ar eitų į kabiną pasitreniruoti, nes smūgiuoja kaip aklas.

Kartais ji tikrai norėdavo tą vyrą uždusinti.

Tačiau su Loganu viskas buvo kitaip. Betė matė, kad Loganas vėl pateko į bėdą. Ji negalėjo to nuspręsti žiūrėdama į lentą – vingrybės, skiriančios vidutinišką nuo puikaus žaidėjo, buvo ne jos jėgoms – tačiau jei Benas jau imdavo tyrinėti varžovą, o nebe figūras, ji žinojo, kad artinasi pabaiga, net jei Loganas, regis, to nepastebi.

Šiame reginyje jai labiausiai patiko tai, jog nepaisant žaidimui reikalingo susitelkimo Loganas su Benu dar sugebėjo ir šnekučiuotis. Apie mokyklą, Beno mokytojus, apie tai, ką mėgo Dzeusas, kai buvo mažas šuniukas, o kadangi Loganas atrodė nuoširdžiai susidomėjęs, Benas atskleidė keletą faktų, kurie ją nustebino – kad vienas berniukų iš klasės kelis kartus atėmė jo priešpiečius ir kad Benas aistringai susižavėjęs mergaite vardu Sisi. Loganas nežarstė patarimų; jis tik paklausė Beno, ką, jo manymu, reikia daryti. Remdamasi savo patirtimi su vyrais, Betė žinojo, kad dauguma jų įsitikinę, jog pasakoji apie savo problemas ar dilemas tikėdamasis sužinoti jų nuomonę, nors tetrokšti būti išklausytas.

Nesuvaidintas Logano santūrumas iš tikrųjų suteikė Benui progą pasireikšti pačiam. Buvo aišku, kad esamoje draugijoje Loganas jaučiasi patogiai. Jis nesistengė padaryti Benui įspūdžio arba padaryti įspūdžio jai parodydamas, kaip puikiai sutaria su Benu.

Nors bėgant metams ji susitikinėjo retai, išsiaiškino, kad dauguma mergintojų arba apsimeta, kad Benas neegzistuoja, ir persimeta su juo tik keliais žodžiais, arba persistengia, kone verčiasi per galvą su juo kalbėdami, mėgindami įrodyti, kokie jie nuostabūs, nes yra pernelyg draugiški jos sūnui. Nuo mažumės Benas kone akimirksniu kiaurai permatė abu tipus. Taip pat ir Betė. Paprastai to pakakdavo santykiams nutraukti. Na, jei vyrai patys jos nepalikdavo, štai kaip.

Buvo akivaizdu, kad Benui patinka leisti laiką su Loganu, dar geriau, jai pasirodė, kad Loganui patinka leisti laiką su Benu. Tyloje Loganas stebeilijosi į lentą, jo ranka akimirkai sustingo prie žirgo, paskui jis palietė pėstininką. Beno antakiai vos vos pakilo. Ji nesuprato, ar Logano svarstomas ėjimas geras ar blogas, tačiau Loganas neatsitraukė ir paėjo pėstininku.

Benas paėjo kone akimirksniu, tai ji įvertino kaip blogą ženklą Loganui. Po kelių minučių Loganas, regis, susivokė, kad ir kaip bepaeitų – karaliaus niekaip nebeišgelbės. Jis papurtė galvą.

– Pričiupai.

– Aha, – patikino Benas, – pričiupau.

– Maniau, kad žaidžiu geriau.

– Žaidei, – atsakė Benas.

– Kada?

– Kol paėjai antrą kartą.

Loganas nusijuokė.

– Čia toks šachmatininkų humoras?

– Yra daugybė panašių juokelių, – akivaizdžiai didžiuodamasis pareiškė Benas. Jis mostelėjo į kiemą. – Ar jau pakankamai tamsu?

– Taip, ko gera. Nori pažaisti su Dzeusu?

Dzeusas pastatė ausis ir kilstelėjo galvą. Kai Loganas su Benu atsistojo, jis irgi pašoko ant kojų.

– Eisi, mamyte?

Betė pakilo nuo kėdės.

– Iš karto po jūsų.

Jie nukeliavo tamsoje į namo priekį. Prie priekinių laiptelių Betė sustojo.

– Verčiau pasiimsiu žibintuvėlį.

– Tai sukčiavimas! – pasiskundė Benas.

– Ne šuniui. Tau. Kad nepasiklystum.

– Jis nepasiklys, – patikino ją Loganas. – Dzeusas jį suras.

– Lengva kalbėti, kai jis ne tavo sūnus.

– Viskas bus gerai, – pridūrė Benas.

Ji pažvelgė į Beną, paskui į Loganą ir papurtė galvą. Ji nesijautė pakankamai patogiai, tačiau Loganas, regis, nė trupučio nesijaudino.

– Gerai, – tarė ji atsidususi. – Tada pasiimsiu sau. Ar šitaip galima?

– Galima, – nusileido Benas. – Ką man daryt?

– Pasislėpk, – tarė Loganas, – o aš pasiųsiu Dzeusą tavęs ieškoti.

– Kur tik noriu?

– Kodėl tau nepasislėpus kur nors ten? – pasiūlė Loganas, rodydamas link miškingo ploto į vakarus nuo upelio, priešingoje pusėje nuo įvažiavimo keliuko į šunidę. – Nenorėčiau, kad netyčia įkristum į upelį. Be to, ta kryptimi tavo kvapas bus šviežias. Nepamiršk, prieš pietus judu ten nežaidėte. O kai Dzeusas tave suras, tiesiog sek jam iš paskos, gerai? Šitaip nepasiklysi.

Benas pašnairavo medžių link.

– Gerai. Iš kur man žinoti, kad jis nežiūrės?

– Nuvesiu jį vidun ir suskaičiuosiu iki šimto, tik tada paleisiu.

– O tu neleisi jam žiūrėti?

– Pažadu. – Loganas sutelkė dėmesį į Dzeusą. – Einam, – pasakė. Jis nuėjo prie durų, atidarė jas ir stabtelėjo. – Ar nieko, jei jį įleisiu?

Betė linktelėjo.

– Viskas gerai.

Loganas mostu liepė Dzeusui eiti vidun ir gultis, tada uždarė duris.

– Gerai, pradedam.

Benas pastriuokom nulėkė link miškelio, o Loganas garsiai skaičiavo. Belėkdamas Benas šūktelėjo per petį:

– Skaičiuok lėčiau!

Jo figūrėlė pamažu nyko tamsoje ir dar nepribėgęs medžių berniukas dingo iš akių.

Betė sukryžiavo rankas.

– Turiu pasakyti, kad man nelabai patinka šitas sumanymas.

– Kodėl?

– Mano sūnus naktį slepiasi miške. Oho, sakyčiau.

– Viskas bus gerai. Dzeusas jį suras per dvi–tris minutes. Daugiausia.

– Tu pernelyg pasitiki savo šunimi.

Loganas nusišypsojo ir akimirką abu stovėjo verandoje gėrėdamiesi vakaru. Buvo šilta ir drėgna, tačiau nebekaršta, kvepėjo pačia žeme: pušų, ąžuolų ir grunto mišiniu, kvapu, kuris niekada nenustos priminti Betei, kad net jei pasaulis nuolat keičiasi, ši konkreti vieta visada liks tokia pati.

Ji pastebėjo, kad Loganas ją visą vakarą stebi, iš visų jėgų stengdamasis nespoksoti, suvokė, kad ir pati panašiai elgiasi jo atžvilgiu. Ji suprato, jog mėgaujasi Logano dėmesiu. Jai buvo malonu, kad atrodo jam patraukli, tačiau patiko, kad jo troškimuose nėra jokios skubos ar atviro geismo, kurį ji dažnai jusdavo, kai į ją spoksodavo kiti vyrai. Atvirkščiai, regis, jis tenkinasi paprasčiausiu stovėjimu greta. Kad ir kokia būtų priežastis, būtent to jai ir reikėjo.

– Džiaugiuosi, kad likai vakarienės, – tarstelėjo ji, nežinodama, ką dar pasakyti. – Benas puikiai praleido laiką.

– Ir aš džiaugiuosi.

– Tu taip šauniai su juo elgeisi. Noriu pasakyt, kai žaidėt šachmatais.

– Nebuvo sunku.

– Tu taip nemanai, tiesa?

Loganas sudvejojo.

– Ar mes vėl kalbame apie tavo buvusįjį?

– Nejaugi taip akivaizdu? – ji atsišliejo prie stulpo. – Vis dėlto tu neklysti. Aš kalbu apie savo buvusįjį. Kvaiša.

Jis atsirėmė į stulpą iš kitos laiptų pusės, veidu į ją.

– Ir?

– Aš tiesiog noriu, kad viskas būtų kitaip.

Jis sudvejojo, ir ji žinojo, kad jis svarsto, ar dar ką nors pasakyti. Galų gale nutylėjo.

– Tau jis nepatiktų, – pasisakė neprašoma. – Jei atvirai, nemanau, kad ir tu jam patiktum.

– Tikrai?

– Tikrai. Ir manyk, kad tau pasisekė. Nedaug prarastum.

Jis ramiai žvelgė į ją nieko nesakydamas. Prisimena, kaip anksčiau jį užčiaupė, spėjo ji. Ji nusibraukė kelias ant akių krintančias sruogas svarstydama, ar tęsti.

– Ar nori apie tai išgirsti?

– Tiktai jei pati nori papasakoti, – pasiūlė jis.

Ji jautė, kaip jos mintys iš dabarties nuklysta į praeitį, ir atsiduso.

– Tai sena kaip pasaulis istorija. Buvau nuoboda baigiamosios klasės mokinė, jis – porą metų vyresnis, tačiau, kiek prisimenu, lankėme tą pačią bažnyčią, todėl tiksliai žinojau, kas jis toks. Mes pradėjome draugauti likus keliems mėnesiams iki baigimo. Jo šeima pasiturinti, jis visada susitikinėjo su pačiomis populiariausiomis merginomis, ir, spėju, mane tiesiog užvaldė fantazijos. Pro pirštus žiūrėjau į akivaizdžias problemas, atsiprašinėjau kitų, o paskui, ką tau reikia žinoti, pasijutau nėščia. Staiga mano gyvenimas tiesiog... pasikeitė, supranti? Tą rudenį nėjau į koledžą, neturėjau supratimo, nė ką reiškia būti motina, jau nekalbant apie tai, kad vieniša motina; negalėjau nė įsivaizduoti, kaip viskas susirutulios. Mažiausiai pasaulyje tikėjausi, kad jis pasipirš. Tačiau kad ir dėl kokių priežasčių, jis pasipiršo, aš sutikau. Norėjau patikėti, kad viskas suveiks, ir iš paskutiniųjų mėginau įtikinti Naną, kad žinau, ką darau. Tačiau, man regis, dar nenudžiūvus rašalui ant santuokos liudijimo abu žinojome, jog darome klaidą. Mes neturėjome beveik nieko bendra. Šiaip ar taip, beveik nuolat ginčijomės ir galų gale išsiskyrėme netrukus po Beno gimimo. O tada aš tikrai sutrikau.

Loganas sudėjo rankas.

– Tačiau tai tavęs nesustabdė.

– Nesustabdė nuo ko?

– Pagaliau baigei koledžą, tapai mokytoja. Ir supratai, kaip būti vieniša motina, – nusišiepė jis. – Ir kažkaip sėkmingai viską sutvarkei.

Ji dėkinga jam nusišypsojo.

– Nanai padedant.

– Kad ir kaip ten buvo. – Jis sukryžiavo kojas ir, regis, tyrė ją, prieš kvailai išsišiepdamas. – Tad sakai, nuoboda?

– Vidurinėje? O, taip. Buvau tikrai nuobodi.

– Sunku patikėti.

– Tikėk kuo tik nori.

– O kaip susitvarkei koledže?

– Turi omeny, su Benu? Lengva nebuvo. Tačiau iš pradžių turėjau kelis sustiprinto mokymosi kreditus, o paskui pradėjau lankyti bendruomenės koledžą, kol Benas dar buvo vystykluose. Mokiausi dvi–tris dienas per savaitę, o Beną prižiūrėjo Nana, paskui grįždavau namo ir mokiausi, kai tik nereikdavo krapštinėtis su mažyliu. Paskui perėjau į Šiaurės Karolinos universitetą Vilmingtone, kuris buvo pakankamai arti, kad nuvažiuočiau į studijas ir vakare grįžčiau namo. Užtrukau šešerius metus, kol baigiau ir gavau licenciją, tačiau nenorėjau išnaudoti Nanos, taip pat nenorėjau suteikti savo buvusiajam jokio preteksto gauti visą globą. Tuo metu jis galėjo jos užsimanyti vien dėl to, kad galėjo gauti.

– Atrodo, kad jis koks kerėtojas.

Ji nutaisė miną.

– Tu nė nenutuoki.

– Nori, kad jį prikulčiau?

Ji nusijuokė.

– Juokinga. Gal ir buvo toks metas, kai būčiau pasinaudojusi tavo pasiūlymu, tačiau dabar nebe. Jis tiesiog... nesubrendęs. Jis mano, kad kiekviena sutikta moteris eina dėl jo iš galvos, jis siunta dėl smulkmenų, kai kas nesiseka, kaltina kitus. Trisdešimt vienerių, tačiau elgiasi kaip šešiolikmetis, jei supranti, ką noriu pasakyti. – Iš šono ji jautė, kad Loganas ją stebi. – Tačiau apie jį pakaks, papasakok ką nors apie save.

– Pavyzdžiui?

– Bet ką. Nežinau. Kodėl pasirinkai antropologiją?

Jis įvertino klausimą.

– Tikriausiai dėl savitumo.

– Kaip suprasti?

– Žinojau, kad nenoriu rinktis nieko praktiško, jokio verslo ar gamybos, ir besibaigiant pirmam kursui ėmiau lankyti humanitarinių mokslų paskaitas. Pats įdomiausias man pasirodė antropologijos kursas. Norėjau, kad būtų įdomu.

– Juokauji.

– Ne. Štai kodėl dėl visa pikta lankiau įvadinius kursus. Paskui suvokiau, kad antropologija yra puikus istorijos, paslapčių ir prielaidų mišinys, visa tai man pasirodė patrauklu. Užsikabinau.

– O kaip brolijų vakarėliai?

– Ne mano skoniui.

– Futbolo varžybos?

– Irgi ne.

– Ar niekada negalvojai, kad pražiopsojai kažką, kas, pasak kalbų, turėtų būti nuveikta koledže?

– Ne.

– Ir aš ne, – pripažino ji. – Nė karto nesigailėjau, nes turėjau Beną.

Jis linktelėjo, tada mostelėjo miškelio link.

– Hmmm... Nemanai, kad jau turėtume paleisti Dzeusą ieškoti Beno?

– Po velnių! – suriko ji, kiek supanikavusi. – Taip. Juk jis jį suras, tiesa? Kaip ilgai čia užtrukom?

– Neilgai. Gal penkias minutes. Atvesiu Dzeusą. Nesijaudink. Ilgai netruks.

Loganas nuėjo ir atidarė duris. Dzeusas išbidzeno mojuodamas uodega ir nulipo laipteliais. Jis tučtuojau pakėlė užpakalinę leteną prie verandos kampo, tada vėl užbėgo laiptais pas Loganą.

– Kur Benas? – paklausė Loganas.

Dzeusas sukluso. Loganas parodė ta kryptimi, kur nubėgo Benas.

– Ieškok Beno.

Dzeusas apsisuko ir nubidzeno plačiu lanku, sukišęs nosį į žemę. Per kelias sekundes jis užuodė pėdsaką ir pradingo tamsoje.

– Ar mums nederėtų sekti iš paskos? – pasiteiravo Betė.

– O norėtum?

– Taip.

– Tada eikim.

Dar nepasiekus pirmųjų medžių ji išgirdo Dzeusą džiaugsmingai skalijant. Iš karto po to linksmai spygtelėjo Benas. Kai ji atsisuko į Loganą, jis truktelėjo pečiais.

– Nemelavai, tiesa? – tarstelėjo ji. – Kiek užtruko? Porą minučių?

– Jam nebuvo sunku. Žinojau, kad Benas toli nenubėgs.

– Kokį ilgiausią kelią jis kada nors ką nors sekė?

– Sekė elnio pėdsakais, nežinau – gal kokias aštuonias mylias? Šiaip ar taip, panašiai. Būtų ėjęs ir toliau, tačiau atsimušė į kažkieno tvorą. Tai buvo Tenesyje.

– Kodėl persekiojote elnią?

– Mokėmės. Tai protingas šuo. Jam patinka mokytis, patinka ir praktiškai panaudoti savo įgūdžius. – Tą akimirką Dzeusas išlindo iš už medžių, Benas sekė įkandin. – Štai kodėl jam taip smagu kaip ir Benui.

– Buvo nuostabu! – šūktelėjo Benas. – Jis paprasčiausiai atėjo tiesiai pas mane. O aš neišleidau nė garso!

– Nori pakartoti? – pasiteiravo Loganas.

– Ar galiu? – meldė Benas.

– Jei mama leis.

Benas atsisuko į Betę, o ši iškėlė rankas.

– Varyk.

– Gerai, vėl nuvesk jį vidun. Šį kartą tikrai gerai pasislėpsiu, – pareiškė Benas.

– Pasistenk, – tarstelėjo Loganas.

Kai Benas pasislėpė antrą kartą, Dzeusas aptiko jį medyje. Trečią kartą, kai Benas grįžo savo paties pėdsakais, mėgindamas šunį suklaidinti, Dzeusas rado jį už ketvirčio mylios, namelyje medyje prie upelio. Betės nepradžiugino šis paskutinis pasirinkimas; nepatikimas tiltukas ir platforma naktį visada atrodė pavojingesni, tačiau iki tol Benas pavargo ir buvo pasiruošęs liautis.

Loganas palydėjo juos iki namo. Atsisveikinęs su pervargusiu Benu jis atsisuko į Betę ir atsikrenkštė.

– Noriu padėkoti už nuostabų vakarą, tačiau jau tikriausiai turėčiau traukti namo, – pasakė.

Nors jau buvo beveik dešimta, viena jos dalis nenorėjo, kad Loganas išeitų.

– Gal tave pavežti? – pasiūlė ji. – Benas užmigs per porą minučių, su malonumu tave pamėtėčiau.

– Ačiū už pasiūlymą, tačiau viskas bus gerai. Mėgstu vaikščioti.

– Žinau. Nedaug apie tave žinau, tačiau šitai žinau. – Ji nusišypsojo. – Pasimatysim rytoj, tiesa?

– Ateisiu septintą.

– Galėčiau pašerti šunis, jei norėtum ateiti kiek vėliau.

– Ne problema. Be to, norėčiau pamatyti Beną prieš jam išvažiuojant. Esu tikras, ir Dzeusas norės. Vargšas padarėlis tikriausiai nežino, ką veikti, kai Benas jo nesivaiko.

– Ką gi, gerai... – ji apsikabino save rankomis staiga nusivylusi, kad Loganas išeina.

– Ar galėsiu rytoj pasiskolinti furgoną? Reikės nuvažiuoti į miestą ir šį tą nupirkti stabdžiams suremontuoti. Jei ne, galiu ir pėsčias.

Ji nusišypsojo.

– Taip, žinau. Tačiau tai ne bėda. Turėsiu nuvežti Beną ir sutvarkyti kelis reikalus, tačiau jei tavęs nepamatysiu, paprasčiausiai pakišiu raktelius po kilimėliu vairuotojo pusėje.

– Puiku, – tarė jis ir pažvelgė tiesiai jai į akis. – Labos nakties, Elizabeta.

– Labanakt, Loganai.

Kai jis išėjo, Betė prieš eidama į savo kambarį užsuko pas Beną ir dar kartą pabučiavo į skruostą. Nusirengdama prisiminė visą vakarą bandydama įminti Logano Tibo paslaptį.

Jis skiriasi nuo visų jos pažinotų vyrų, galvojo ji, o paskui akimoju subarė save, kad darosi tokia nuspėjama. Žinoma, skiriasi, sakė sau. Jis naujas. Anksčiau nėra praleidusi su juo daug laiko. Net jei ir taip, ji nusprendė, kad yra pakankamai subrendusi, kad atpažintų tiesą ją pamačiusi.

Loganas buvo kitoks. Dievas mato, Keitas visiškai į jį nepanašus. Nei, tiesą sakant, kuris kitas, su kuriuo susitikinėjo po skyrybų. Daugumą tų vyriškių buvo gana lengva perprasti; nesvarbu, kokie mandagūs ir kerintys ar šiurkštūs ir storžieviški jie buvo, viskas, ką jie darė, rodė aiškias pastangas įsivilioti ją į lovą.

– Šlamštas, – kaip juos apibūdino Nana. Ji žinojo, kad Nana neklysta.

Tačiau su Loganu... na, čia ir esmė. Ji neturėjo supratimo, ko jis iš jos nori. Ji suprato, kad yra jam patraukli, regis, jis mėgaujasi jos draugija. Tačiau, be to, ji neturėjo jokio supratimo, ko jis galėtų siekti, nes atrodė, kad mėgaujasi ir Beno draugija. Tam tikra prasme, galvojo ji, jis elgiasi su ja kaip daugybė pažįstamų vedusių vyrų: tu dailutė ir įdomi, tačiau aš užimtas.

Todėl jai toptelėjo, kad galbūt jis užimtas. Gal Kolorade jis turi merginą, gal jis ką tik išsiskyrė su gyvenimo meile ir vis dar bando atsigauti? Geriau pagalvojusi ji suvokė, kad net jam vaizdžiai nupasakojus, ką matė ar darė keliaudamas per šalį, ji vis dar neturi supratimo, kodėl jis apskritai išėjo arba kodėl nusprendė baigti kelionę Hamptone. Jo istorija nebuvo tokia paslaptinga, kiek slepiama, ir tai buvo keista. Jei ji ką išmanė apie vyrus, tai tikrai žinojo, kad jie mėgsta kalbėti apie save: savo darbus, savo pomėgius, praeities pasiekimus, motyvacijas. Loganas nieko panašaus nepasakojo. Sunkiai suprantama.

Ji papurtė galvą galvodama, kad tikriausiai per giliai kapstosi. Šiaip ar taip, jie juk nesusitikinėjo. Tai buvo labiau draugiškas pasibuvimas – kukurūzų paplotėliai, šachmatai ir pokalbiai. Šeimos susitikimas.

Ji apsivilko pižamą ir nuo spintelės prie lovos pasiėmė žurnalą. Išsiblaškiusi pervertė puslapius, paskui išjungė šviesą. Tačiau vos užmerkusi akis pradėjo regėti, kaip jo lūpų kampučiai truputį pakyla jai pasakius ką nors, kas jam pasirodo juokinga, arba kaip jo antakiai susijungia jam susitelkus į tikslą. Ji ilgai vartėsi ir muistėsi, negalėdama užmigti, svarstydama, kad galbūt, na, galbūt, Loganas taip pat nemiega ir galvoja apie ją.