29

Tibo

Nepaisant lietaus Tibo nė pagalvoti negalėjo, kad eis namo. Norėjo būti lauke. Atrodė, nepridera sušilti ir išdžiūti. Jis norėjo apsivalyti nuo visko, ką padarė, nuo visų melų, kuriuos prikalbėjo.

Elizabeta teisi – jis nebuvo atviras. Nepaisant nuoskaudos, kurią jis jautė dėl kai kurių jos išsakytų žodžių ir jos nenoro klausytis, ją galima pateisinti, kad jaučiasi išduota. Tačiau kaip paaiškinti? Jis pats gerai nesuprato, kodėl atėjo, net kai mėgindavo tai paaiškinti. Jis galėjo suprasti, kodėl ji interpretuoja jo veiksmus kaip apsėsto pamišėlio. Taip, jis apsėstas, tačiau ne taip, kaip ji įsivaizduoja.

Tibo privalėjo papasakoti jai apie nuotrauką vos atvykęs ir iš paskutiniųjų bandė prisiminti, kodėl nepapasakojo. Tikriausiai ji būtų nustebusi, šio to paklausinėjusi, tačiau tuo būtų ir pasibaigę. Jis įtarė, kad Nana vis tiek būtų jį pasamdžiusi ir nieko panašaus nebūtų nutikę.

Labiau už viską jis norėjo apsisukti ir grįžti pas Elizabetą. Norėjo pasiaiškinti, pasakoti visą istoriją nuo pat pradžių.

Tačiau to nedarys. Jai reikia pabūti vienai – arba bent jau reikia pabūti atskirai. Reikia laiko atsigauti ir galbūt, tik galbūt, suprasti, kad Tibo, kuriam ji pradėjo jausti šiltus jausmus, yra vienintelis ir tikrasis Tibo. Jam buvo smalsu, ar pabuvusi viena ji galės atleisti.

Tibo grimzdo į purvą. Jis pastebėjo, kad lėtai pravažiuojant automobiliui vanduo siekė velenus. Matė, kad tolėliau upė užliejusi kelią, tad nusprendė pasukti per mišką. Tikriausiai paskutinis kartas, kai jis pro čia eina. Tikriausiai atėjo metas grįžti į Koloradą.

Tibo stūmėsi pirmyn. Rudeniniai lapai, dar nenukritę, šiek tiek pridengė nuo lietaus, o žengdamas gilyn į girią jis jautė, kaip sulig kiekvienu žingsniu atstumas tarp jųdviejų ilgėja.