13

Tibo

Tibo stebėjo, kaip Viktoras užmeta meškerę į šaltus Minesotos vandenis. Buvo šeštadienio rytas, be debesėlio. Buvo ramu, ežeras kaip veidrodis atspindėjo švarutėlį dangų. Draugai išsiruošė prie ežero anksti, norėjo pažvejoti, kol ant vandens dar neknibžda vandens slidininkų ir motorinių valčių. Buvo paskutinė jų atostogų diena. Kitą rytą pagal tvarkaraštį abu turėjo išskristi. Paskutinį vakarą planavo pavalgyti vietos kepsnių restoranėlyje, kurį girdėjo esant geriausią mieste.

– Manau, tu sugebėsi rasti tą moterį, – be jokios įžangos pareiškė Viktoras.

Tibo vyniojo valą.

– Ką tokią?

– Moterį iš nuotraukos, kuri atnešė tau sėkmę.

Tibo pašnairavo į draugą.

– Apie ką tu kalbi?

– Kai jos ieškosi. Manau, tu sugebėsi ją rasti.

Tibo atidžiai apžiūrėjo kabliuką ir vėl užmetė.

– Neketinu jos ieškoti.

– Taip sakai dabar. Tačiau imsies.

Tibo papurtė galvą.

– Ne, neieškosiu. Ir net jei norėčiau, nėra jokios galimybės.

– Rasi būdą, – Viktoras atrodė nepalenkiamas.

Tibo įsispoksojo į draugą.

– Kodėl apskritai apie tai prabilai?

– Todėl, – atkirto šis, – kad dar ne viskas.

– Patikėk manimi, viskas.

– Žinau, kad tu taip manai. Tačiau taip nėra.

Tibo labai seniai sužinojo, kad jei jau Viktoras užkabindavo kokią temą, tai galėdavo ją plėtoti tol, kol būdavo patenkintas pasiektais rezultatais. Kadangi ne šitaip Tibo norėjo praleisti jiems likusią dieną, tai sumąstė, kad lygiai taip pat temą galima išsemti kartą ir visiems laikams.

– Gerai, – tarė atsidusdamas. – Kodėl ne viskas?

Viktoras truktelėjo pečiais.

– Todėl, kad nėra pusiausvyros.

– Nėra pusiausvyros, – abejingu tonu pakartojo Tibo.

– Taip, – pabrėžė Viktoras. – Būtent. Supranti?

– Ne.

Viktoras suaimanavo nuliūdintas draugo nenuovokumo.

– Tarkim, vyrukas ateina dengti tavo namo stogo. Žmogus sunkiai dirba, o baigus jam sumokama. Ir viskas gerai. Tačiau nuotraukos atveju yra taip, tarsi stogas būtų uždengtas, tačiau darbininkui nesumokėta. Kol nebus atlyginta, neatsiras pusiausvyros.

– Ar tu sakai, kad aš tai moteriai kažką skolingas? – skeptiškai pasiteiravo Tibo.

– Taip. Nuotrauka tave apsaugojo ir atnešė tau sėkmę. Tačiau kol neatlyginta – dar ne viskas.

Tibo pasiėmė iš šaltkrepšio gazuoto vandens. Vieną buteliuką padavė Viktorui.

– Ar suvoki, kad kalbi kaip beprotis?

Viktoras paėmė skardinę ir linktelėjo.

– Gal kai kam ir gali taip pasirodyti. Tačiau tu galų gale imsi jos ieškoti. Čia slypi didesnis tikslas. Tai tavo lemtis.

– Mano lemtis?

– Taip.

– Ką nori pasakyti?

– Nežinau. Tačiau atsidūręs ten sužinosi.

Tibo nutylėjo pagalvojęs, kad bičiulis verčiau nebūtų lietęs šios temos. Tyloje Viktoras stebėjo draugą.

– Galbūt, – spėjo jis, – jums lemta būti drauge.

– Aš nesu jos įsimylėjęs, Viktorai.

– Tikrai?

– Tikrai, – patikino Tibo.

– Tačiau, – pastebėjo bičiulis, – dažnai apie ją galvoji.

Į tai Tibo nieko neatsakė, nes nebuvo ką pasakyti.

Šeštadienio rytą Tibo pasirodė anksti ir nudrožė tiesiai į šunidę – pašerti, išvalyti ir dresuoti, kaip įprasta. Kol jis dirbo, Benas žaidė su Dzeusu, kol Elizabeta pašaukė jį į vidų ruoštis. Pamojavo iš verandos, tačiau netgi iš tolo buvo matyti, kad ji kažkokia išsiblaškiusi.

Kai Tibo išvedė šunis, ji buvo nuėjusi į vidų; paprastai jis vedžiojo keturkojus grupėmis po tris, o Dzeusas sekdavo įkandin. Toliau nuo namo jis paleisdavo šunis nuo pavadėlių, tačiau jie paprastai sekdavo iš paskos, nesvarbu, kuria kryptimi jis eidavo. Tibo mėgo kaitalioti maršrutą; įvairovė neleisdavo šunims per daug nuklysti. Kaip ir žmonėms, gyvūnams atsibosta kiekvieną dieną daryti tą patį. Paprastai vieną grupę jis vedžiodavo apie pusę valandos. Pavedžiojęs trečią grupę pastebėjo, kad Elizabetos automobilio nebėra, ir nusprendė, kad ji išvežė Beną pas tėvą.

Beno tėvas jam nepatiko, labiausiai dėl to, kad nepatiko Benui su Elizabeta. Atrodė, tą vyruką reikėtų apdoroti, tačiau jam derėjo ne ką daugiau nei klausytis Elizabetos pasakojimų. Tibo žinojo nepakankamai, kad ką jai patartų, tačiau jei ir būtų galėjęs, patarimų ji neprašė. Bet kuriuo atveju tai buvo ne jo reikalas.

O koks tada buvo jo reikalas? Kodėl jis čia sėdi? Nepaisant pastangų, jo mintys vis grįždavo į aną pašnekesį su Viktoru. Tibo suprato, kad yra čia dėl to, ką tą rytą valtyje jam pasakė bičiulis. Ir, žinoma, dėl to, kas nutiko vėliau.

Jis nustūmė prisiminimus į šalį. Nesileis tenai. Tik ne dar kartą.

Pasišaukęs šunis Tibo apsisuko ir patraukė į šunidę. Uždaręs keturkojus į narvus nuėjo patyrinėti sandėliuko. Įjungęs pastogėje šviesą, apstulbęs apžvelgė sienas ir lentynas. Elizabetos senelis ne šiaip turėjo keletą įrankių. Sandėliukas priminė užgriozdintą metalo dirbinių krautuvę. Įėjęs vidun Tibo ėmė apžiūrinėti lentynas, panaršė užsegamose įrankių dėžutėse, pasikuitė rakandų krūvoje ant darbastalio. Galų gale išsirinko galinių raktų rinkinį, reguliuojamą ir universalų raktą bei keltuvą ir nusinešė viską prie furgono. Kaip Elizabeta ir žadėjo, rakteliai buvo po kilimėliu. Tibo išsuko į kelią ir nuvažiavo į automobilių detalių parduotuvę, kurią, miglotai prisiminė, matė kažkur centre.

Parduotuvėje rado visko, ko reikia – trinkelių, spaustuvą ir truputį aukštos temperatūros tepalo, tad namo Tibo parvažiavo greičiau nei per pusvalandį. Įstatęs keltuvą pakėlė automobilį, tada nuėmė vieną ratą. Spaustuvu atitraukė stūmoklį, nuėmė seną trinkelę, patikrino, ar nepažeistas diskas, įstatė naują trinkelę ir prisuko ratą. Paskui ėmėsi kitų ratų.

Bekeisdamas trečią stabdžių trinkelę Tibo išgirdo parvažiuojant Elizabetą. Jos automobiliukas sustojo prie senojo furgono. Tibo dirstelėjo per petį kaip tik tuo metu, kai ji lipo iš automobilio, ir suvokė, kad jos nebuvo kelias valandas.

– Kaip sekasi? – pasiteiravo ji.

– Jau beveik baigiau.

– Tikrai? – ji atrodė nustebusi.

– Tai tik stabdžių trinkelės. Nieko čia rimta!

– Esu tikra, panašiai pasakytų chirurgas. Tai tik apendicitas.

– Gal nori išmokti? – pasiteiravo Tibo, žiūrėdamas į jos kūno apybraižas dangaus fone.

– Ilgai užtruks?

– Neilgai, – jis truktelėjo pečiais. – Gal dešimt minučių.

– Tikrai? – nustebo ji. – Gerai, tik nunešiu pirkinius į vidų.

– Padėt?

– Ne, tik pora krepšių.

Jis užmovė atgal trečiąjį ratą ir baigė tvirtinti pakabos varžtus, paskui nuėmė paskutinį ratą. Kai greta atsirado Elizabeta, jis kaip tik atsuko varžtus. Kai ji pritūpė šalia, jis užuodė silpną jos ryte naudoto kokosų losjono aromatą.

– Pirmiausia nuimi ratą... – pradėjo jis ir pamažu pasakojo visą eigą įsitikindamas, kad ji suprato kiekvieną žingsnį. Kai nuleido kėliklį ir pradėjo rinkti įrankius, Elizabeta papurtė galvą.

– Atrodo netgi per lengva. Man regis, net aš sugebėčiau.

– Tikriausiai.

– Tai kodėl tada pakeisti taip brangiai kainuoja?

– Šito nežinau.

– Aš nelabai išmanau šiuos darbus, – tarė ji, stodamasi ir susiimdama plaukus į laisvą uodegėlę. – Bet ačiū, kad pasirūpinai. Jau kurį laiką ruošiausi tai sutvarkyti.

– Nėra už ką.

– Išalkai? Nupirkau šviežios kalakutienos sumuštiniams. Ir marinuotų daržovių.

– Skamba nuostabiai, – tarė jis.

Priešpiečius juodu valgė galinėje verandoje gėrėdamiesi sodu. Elizabeta vis dar atrodė išsiblaškiusi, tačiau abu truputį paplepėjo apie tai, ką reiškia augti mažame pietų miestelyje, kuriame visi viską apie vieni kitus žino. Kai kurios istorijos tikrai buvo linksmos, tačiau Tibo pripažino, kad jam labiau patiktų kiek anonimiškesnis gyvenimas.

– Kodėl aš nesistebiu? – tarstelėjo Elizabeta.

Paskui Tibo grįžo prie darbo, o Elizabeta visą popietę tvarkė namus. Kitaip nei seneliui, Tibo pavyko atplėšti aklinai uždažytą langą, nors tai pasirodė sunkiau nei sutaisyti stabdžius. Nelengva buvo jį varstyti ir paskui, kad ir kiek lygino švitriniu popieriumi. Vėliau Tibo nudažė duris.

Paskui buvo normali darbo diena. Kol baigė darbus šunidėje, buvo beveik penkios, ir nors Tibo galėjo kuo ramiausiai traukti namo, neskubėjo. Jis vėl pradėjo tvarkyti bylas, norėjo padaryti pradžią tam, kas, žinojo, užims daug laiko rytoj. Užgaišęs dar porą valandų manė, kad gerokai pasistūmėjo į priekį – nors kas pasakys? – ir negirdėjo, kaip prisiartino Elizabeta. Tik pamatė, kaip Dzeusas pašoko ant kojų ir nuėjo prie durų.

– Stebiuosi, kad tu vis dar čia, – tarė ji iš tarpdurio. – Pamačiau šviesą ir pamaniau, kad pamiršai išjungti.

– Neužmirščiau.

Ji mostelėjo į krūvą aplankų ant rašomojo stalo.

– Negaliu nė apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad tuo užsiimi. Nana vasarą bandė mane įkalbėti, kad sutvarkyčiau dokumentus, tačiau aš itin moku išsisukinėti.

– Man pasisekė, – nutęsė jis.

– Ne, man pasisekė. Beveik jaučiuosi kalta.

– Beveik patikėčiau, jei taip kvailai nesišypsotum. Gal kalbėjai su Nana ar Benu?

– Su abiem. Nana jaučiasi puikiai, Benas apgailėtinai. Daug nepasakojo, tačiau girdėjau iš balso.

– Man labai gaila, – nuoširdžiai tarė jis.

Ji įsitempusi patraukė pečiais ir siektelėjo durų rankenos. Pasukiojo į abi puses, tarsi domėtųsi veikimo principu. Galų gale atsiduso.

– Gal norėtum kartu pasigaminti ledų?

– Nesupratau? – Tibo padėjo aplanką, ant kurio klijavo pavadinimą.

– Mėgstu naminius valgomuosius ledus. Nieko nėra skaniau, kai karšta, tačiau vienai jokio smagumo juos gaminti.

– Nežinau, ar kada apskritai ragavau naminių ledų...

– Tada nė neįsivaizduoji, kiek daug netekai. Prisijungsi?

Jos vaikiškas entuziazmas buvo užkrečiantis.

– Taip, gerai, – sutiko jis. – Skamba smagiai.

– Tik nuvažiuosiu į parduotuvę ir nupirksiu, ko reikia. Grįšiu po kelių minučių.

– O nebūtų paprasčiau tiesiog nupirkti ledų?

Jos akys švytėjo džiaugsmu.

– Tai ne tas pats. Pamatysi. Grįšiu po kelių minučių, gerai?

Elizabeta laikėsi žodžio. Tibo kaip tik pakako laiko sutvarkyti stalą ir paskutinį kartą patikrinti šunis, kai išgirdo ją parvažiuojant. Pasitiko ją lipančią iš automobilio.

– Gal galėtum nunešti smulkinto ledo maišą? – paprašė ji. – Ant galinės sėdynės.

Tibo nusekė paskui Elizabetą į virtuvę ledo maišu nešinas. Ji mostelėjo į šaldiklį, o pati ant bufeto padėjo pakelį grietinėlės ir pieno mišinio, skirto ledams bei kokteiliams gaminti.

– Gal gali paimti ledų mašinėlę? Sandėliuke. Viršutinėje lentynoje kairėje.

Tibo išlindo iš sandėliuko su rankine ledų mašinėle, kuri atrodė įsigyta mažiausiai prieš penkiasdešimt metų.

– Šita?

– Taip, šita.

– Ar ji vis dar veikia? – garsiai nusistebėjo jis.

– Puikiai. Keista, tiesa? Nana ją gavo dovanų per vestuves, tačiau iki šiol tebenaudojame. Galima pasigaminti puikių ledų.

Tibo pastatė mašinėlę ant bufeto ir atsistojo greta Elizabetos.

– Ką man daryti?

– Jei sutinki sukti, aš paruošiu mišinį.

– Gana sąžininga, – nesiginčijo jis.

Elizabeta susirado elektrinį plaktuvą, dubenį ir matavimo puodelį. Iš prieskonių spintelės paėmė cukraus, miltų ir vanilės ekstrakto. Į dubenį atseikėjo tris puodelius cukraus, puodelį miltų, išmaišė šaukštu ir įstatė dubenį po plaktuvu. Paskui įmušė tris kiaušinius, supylė visą litrą pieno ir grietinėlės mišinio, tris arbatinius šaukštelius vanilės ekstrakto ir įjungė plaktuvą. Galų gale kliūstelėjo truputį pieno, supylė visą mišinį į grietinėlės skardinę, įstatė skardinę į ledų mašinėlę ir apibėrė viską skaldytu ledu bei akmens druska.

– Mes pasiruošę, – pranešė, duodama įtaisą Tibo. Pati pačiupo likusį ledą ir akmens druską. – Eisim į verandą. Ledus reikia sukti verandoje, kitaip nieko nebus.

– Mat kaip, – tarstelėjo Tibo.

Elizabeta įsitaisė greta ant verandos laiptelių, nežymiai artėliau nei sėdėjo vakar. Įspraudęs skardinę tarp kojų Tibo ėmėsi rankenos ir nustebo, kaip lengvai ji sukasi.

– Ačiū, kad neatsisakei, – tarstelėjo Elizabeta. – Man būtinai reikėjo ledų. Tai viena tų dienų.

– Taip?

Ji atsisuko, lūpose žaidė šelmiška šypsenėlė.

– Tau puikiai sekasi.

– Kas?

– Tarstelėti „taip?“, kai kas nors pradeda kalbėti. To visiškai pakanka, kad žmogus nebeužsičiauptų, nes neatrodo, kad lendi į kitų reikalus ar smalsauji.

– Taip?

Ji sukikeno.

– Taip, – pamėgdžiojo. – Juk dauguma pasmalsautų, kas nutiko, arba paklaustų kodėl.

– Gerai. Kas nutiko? Kodėl tai viena tų dienų?

Ji pasipiktinusi šniurkštelėjo.

– Oi, tiesiog Benas šįryt kraudamasis daiktus be perstojo niurzgėjo, tad galų gale riktelėjau, kad paskubėtų, nes jis per ilgai užgaišo. Jo tėvas paprastai nemėgsta, kai mes vėluojam, tačiau šiandien? Ką gi, šiandien pasirodė, kad jis apskritai pamiršo, jog Benas atvažiuos. Baladojau į duris geras kelias minutes, kol jis pagaliau atidarė, ir, drąsiai galiu pasakyti, vyrukas buvo ką tik iš lovos. Jei būčiau žinojusi, kad jis miega, nebūčiau buvusi tokia šiurkšti Benui, ir vis dar jaučiuosi dėl to prasikaltusi. Ir, žinoma, išvažiuodama mačiau, kad Benas jau velka laukan šiukšles, nes brangusis senasis tėtušis – didelis tinginys. O paskui, žinoma, visą dieną tvarkiausi. Pirmas kelias valandas nebuvo taip jau blogai, tačiau galiausiai man žūtbūt prireikė ledų.

– Neatrodo, jog būtum labai pailsėjusi

– Ir nepailsėjau, – suniurnėjo Elizabeta. Tibo jautė, kad ji svarsto, ar kalbėti toliau. Buvo kažkas daugiau, kažkas neramino ją dar labiau, ir ji giliai įkvėpė prieš atsidusdama. – Šiandien mano brolio gimtadienis, – pasakė truputį virpančiu balsu. – Štai kur šiandien buvau užvežusi Beną. Nuvežiau gėlių ant kapo.

Prisiminęs nuotrauką ant židinio atbrailos Tibo pajuto gerklėje gumulą. Nors įtarė, kad jos brolis žuvo, tačiau pirmą kartą išgirdo patvirtinimą. Jis akimirksniu suprato, kodėl šį vakarą ji nenorėjo būti viena.

– Man labai gaila, – nuoširdžiai pasakė jis.

– Ir man, – atitarė ji. – Tau jis būtų patikęs. Visi jį mėgo.

– Neabejoju.

Ji pasukiojo rankas sterblėje.

– Nanai tai iškrito iš galvos. Žinoma, šiandien prisiminė ir paskambinusi pasakė baisiai apgailestaujanti, kad negali būti drauge. Ji vos neverkė, tačiau aš pasakiau, kad viskas gerai. Kad nieko čia tokio.

– Tai ne smulkmena. Jis tavo brolis, ir tu ilgiesi.

Elizabetos veide blykstelėjo ir išblėso ilgesinga šypsena.

– Tu man jį primeni, – tyliai prisipažino ji. – Ne išoriškai, labiau elgesiu. Pastebėjau tai, kai pirmą kartą įžengei į kontorą pasiteirauti dėl darbo. Tarsi judu abu būtumėte nulipdyti pagal vieną modelį. Spėju, čia dėl to, kad abu buvote jūrų pėstininkai, tiesa?

– Gali būti, – tarė Tibo, – tačiau sutikau visokių tipų.

– Lažinčiausi. – Elizabeta patylėjo ir prisitraukusi prie krūtinės apsikabino kelius. – Ar tau patiko? Būti jūrų pėstininku?

– Kartais.

– Tačiau ne visą laiką?

– Ne.

– Dreikui patiko. Tiesą sakant, mėgo viską, kas su tuo susiję, – nors atrodė, kad Elizabeta tarsi užkerėta stebi judančią ledų mašinėlės rankeną, Tibo suprato, kad ji paskendusi prisiminimuose. – Prisimenu invazijos pradžią. Kadangi iki Kamp Ledžunos – mažiau nei valanda kelio, tai buvo svarbi naujiena. Aš baiminausi dėl brolio, ypač kai išgirdau kalbas apie cheminį ginklą ir savižudžių išpuolius, tačiau ar norėtum sužinoti, dėl ko nerimavo jis? Prieš invaziją, noriu pasakyti?

– Dėl ko?

– Dėl nuotraukos. Dėl kvailos senos nuotraukos. Ar gali tuo patikėti?

Išgirdus tokius netikėtus žodžius Tibo širdis staiga pradėjo daužytis krūtinėje, tačiau jis pasistengė atrodyti ramus.

– Jis mane nufotografavo, kai tais metais pirmą kartą atvažiavo į mugę, – toliau pasakojo Elizabeta. – Tai buvo paskutinis savaitgalis, kurį mes praleidome kartu prieš jam grįžtant. Kaip įprasta apėję ratą mes tiesiog nuklydome, kad pabūtume vieni. Prisimenu, kaip sėdėjom po gigantiška pušimi ir kalbėjomės valandų valandas, žiūrėdami į apžvalgos ratą. Ratas buvo didžiulis, visas apšviestas, girdėjome, kaip vaikai aikčioja ir oikčioja jam besisukant po nuostabiu vasaros dangumi. Mes kalbėjomės apie mamą ir tėtį, spėliojome, kaip jie atrodytų, ar jau būtų pražilę, būtume pasilikę Hamptone ar išsikraustę, ir prisimenu, kaip žvelgiau į dangų. Staiga nukrito žvaigždė, ir man pasidingojo, kad žvaigždės kažkaip mūsų klausosi.

Ji patylėjo pasiklydusi prisiminimuose, paskui kalbėjo toliau:

– Jis nuotrauką laminavo ir turėjo su savimi per visus parengtinius mokymus. Kai išvažiavo į Iraką, elektroniniame laiške pranešė, kad nuotrauką pametė, ir klausė, ar negalėčiau jam atsiųsti kitos. Man tai pasirodė beprotiška, tačiau aš ten nebuvau, nežinojau, ką jis patiria, todėl pažadėjau, kad atsiųsiu. Tačiau iš karto neprisiruošiau. Neklausk, kodėl. Atrodo, kad kažkas būtų užblokavęs mano mintis. Noriu pasakyti, kad įsidėjau į rankinę laikmeną, tačiau kaskart, kai būdavau netoli vaistinės, paprasčiausiai pamiršdavau nuotrauką padaryti. O invazija prasidėjo anksčiau, nei aš apie tai sužinojau. Galų gale prisiruošiau nuotrauką išsiųsti, tačiau laiškas grįžo neatplėštas. Dreikas žuvo pirmąją invazijos savaitę. – Elizabeta pažvelgė į Tibo pro kelių viršų. – Penkias dienas. Šitiek jis ištvėrė. O aš taip ir nedaviau jam vienintelio dalyko, kurio jis prašė. Ar numanai, kaip jaučiuosi?

Tibo susuko skrandį.

– Nežinau, ką pasakyti.

– Nieko ir negali pasakyti, – tarė ji. – Tai tiesiog vienas tų baisių, neįmanomai liūdnų dalykų. O dabar... Šiandien aš vis galvoju, kad jis tiesiog išėjo neatsisveikinęs. Nana neprisiminė, Benas neprisiminė. Bent jau Beną savotiškai galiu pateisinti. Jam nė penkerių nebuvo, kai Dreikas žuvo. Pats supranti, kokie prisiminimai tokiame amžiuje. Tik trupučiuką švysčioja. Tačiau Dreikas buvo jam toks geras, nes iš tikrųjų mėgavosi buvimu greta jo, – Elizabeta truktelėjo pečiais. – Panašiai kaip tu.

Tibo norėjo, kad ji nebūtų taip pasakiusi. Jam nepriklausė čia būti...

– Nenorėjau tavęs įdarbinti, – tęsė ji, nekreipdama dėmesio į Tibo sumišimą. – Tikriausiai supratai?

– Taip.

– Bet ne todėl, kad pėsčias atėjai iš Kolorado. Tai tik viena dalis, tačiau labiausiai dėl to, kad buvai jūrų pėstininku.

Tibo linktelėjo, Elizabeta tylėdama paėmė ledų mašinėlę.

– Tikriausiai reikia dar šiek tiek ledo, – pasakė. Atidariusi dangtelį, įdėjo daugiau ledo ir vėl padavė Tibo.

– Kodėl tu čia? – galų gale paklausė ji.

Nors jis žinojo, ką ji iš tikrųjų turi omenyje, apsimetė nesupratęs.

– Nes paprašei manęs pasilikti.

– Turiu omeny, kodėl tu čia, Hamptone? Ir šį kartą noriu išgirsti teisybę.

Jis vėl griebėsi tiesmuko paaiškinimo.

– Vieta pasirodė puiki. Regis, neapsirikau.

Iš Elizabetos minos Tibo aiškiai matė ją žinant, jog tai – toli gražu ne viskas, tad ji laukė. Kai jis daugiau nieko nepridūrė, ji susiraukė.

– Tai turi kažką bendra su tavo buvimu Irake, tiesa?

Tylėdamas jis išsidavė.

– Kaip ilgai tu ten buvai? – pasiteiravo ji.

Jis pasimuistė sėdėdamas, nenorėjo apie tai kalbėti, tačiau žinojo, kad neturi pasirinkimo.

– Kurį kartą?

– O kiek kartų važiavai?

– Tris.

– Ar matei daug mūšių?

– Taip.

– Tačiau išgyvenai.

– Taip.

Jos lūpos įsitempė ir staiga pasirodė, kad ji tuoj pravirks.

– Kodėl tu, o ne mano brolis?

Jis apsuko rankenėlę keturis kartus prieš pasakydamas tai, kas, jis žinojo, yra netiesa.

– Aš nežinau.

Kai Elizabeta atsistojo atnešti dubenėlių ir šaukštelių ledams, Tibo įveikė staigų norą pasišaukti Dzeusą ir paprasčiausiai išeiti, ir iš karto, kol neapsigalvojo, grįžti namo į Koloradą.

Jis negalėjo liautis galvojęs apie nuotrauką kišenėje, apie nuotrauką, kurią pametė Dreikas. Tibo ją rado, Dreikas žuvo. Dabar jis čia, namuose, kur Dreikas užaugo. Leidžia laiką su seserimi, kurią jis paliko.

Iš išorės tai atrodė taip neįtikima, tačiau įveikęs staigų sausumą burnoje Tibo susitelkė į realius faktus. Dėl fotografijos viskas paprasta: Elizabetos nuotrauka, kurią pasiėmė brolis. Nebūna tokių dalykų, kaip sėkmės kerai. Tibo išgyveno Irake, tačiau išgyveno ir didžioji dauguma ten dislokuotų jūrų pėstininkų. Taigi, tiesą sakant, ir dauguma iš jo būrio, tarp jų ir Viktoras. Tačiau kai kurie kariai žuvo, tarp jų ir Dreikas, ir nors tai labai tragiška, su nuotrauka neturi nieko bendra. Vyko karas. Kalbant apie jį, jis yra čia dėl to, kad nusprendė susirasti moterį iš nuotraukos. Tai neturi nieko bendra su lemtimi arba magija.

Tačiau jis ėmė ieškoti todėl, kad Viktoras...

Tibo sumirksėjo ir priminė sau, kad netiki niekuo, ką Viktoras jam porino.

Tai, kuo tikėjo Viktoras, gryniausi prietarai, tai negali būti tiesa. Bent jau ne viskas.

Dzeusas, regis, pajuto vidinę jo kovą ir pakėlė galvą pažiūrėti. Pastatęs ausis tyliai suinkštė ir palypėjęs laipteliais lyžtelėjo Tibo plaštaką. Tibo pakėlė Dzeuso galvą, o šuo priglaudė snukį jam prie veido.

– Ką aš čia darau? – sušnibždėjo vaikinas. – Kodėl čia atėjau?

Laukdamas atsakymo, kurio niekada negaus, jis išgirdo, kaip už nugaros trinktelėjo tinklinės durys.

– Kalbi su šuniu ar su savimi? – pasiteiravo Elizabeta.

– Ir viena, ir kita, – atsiliepė jis.

Moteris atsisėdo greta ir ištiesė jam šaukštelį.

– O ką sakei?

– Nieko svarbaus, – atsakė Tibo. Jis mostelėjo Dzeusui atsigulti, ir šuo susirangė ant laiptelių, stengdamasis likti arti abiejų.

Elizabeta atidarė ledų mašinėlę ir į dubenėlius prikrovė ledų.

– Tikiuosi, tau patiks, – pasakė, tiesdama indelį Tibo. Pati įbedė šaukštelį į ledus, paragavo, nuoširdžia mina atsisuko į jį. – Noriu atsiprašyti, – tarė.

– Už ką?

– Už tai, ką sakiau anksčiau... Kai pasakiau, kodėl tu išgyvenai, o mano brolis ne.

– Tai pagrįstas klausimas, – jis linktelėjo, nuo jos įdėmaus žvilgsnio pasijutęs nepatogiai.

– Ne, nepagrįstas, – paprieštaravo Elizabeta. – Neteisingai pasielgiau šitaip su tavimi kalbėdama. Todėl atsiprašau.

– Viskas gerai, – nuramino jis.

Ji suvalgė dar šaukštelį ir sudvejojo, prieš kalbėdama toliau.

– Ar pameni, kaip sakiau, kad nenorėjau tavęs įdarbinti, nes tu – buvęs kariškis?

Jis linktelėjo.

– Viskas yra ne taip, kaip tu tikriausiai galvoji. Tai ne todėl, kad priminei man Dreiką. Tai dėl to, kaip Dreikas žuvo. – Ji padaužė šaukšteliu į dubenėlį. – Dreikas žuvo dėl draugiškos ugnies.

Jai kalbant toliau Tibo nusisuko.

– Savaime suprantama, iš pradžių to nežinojau. Mus vis vedžiojo už nosies. Tyrimas tęsiamas arba mes gilinamės į klausimą, kažkas panašaus. Užtruko kelis mėnesius, kol buvo išsiaiškinta, kaip jis žuvo, ir netgi tada mes taip ir nesužinojome, kas kaltas.

Ji čiuopė tinkamus žodžius.

– Tiesiog... tai atrodo neteisinga, supranti? Noriu pasakyt, žinau, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, žinau, jog, kad ir kas tai padarė, nenorėjo Dreiko nušauti, tačiau, jei kas nors panašaus nutiktų čia, Valstijose, kaltasis būtų nuteistas už žmogžudystę. Tačiau jei taip nutiko Irake, niekas nenori, kad tiesa išaiškėtų. Ir niekada neišaiškės.

– Kodėl visa tai man pasakoji? – tyliai pratarė Tibo.

– Todėl, – atsakė Elizabeta, – kad tai yra tikroji priežastis, kodėl nenorėjau tavęs įdarbinti. Kai sužinojom, kas atsitiko, atrodė, kad kiekvieną kartą pamačiusi jūrų pėstininką klausiu savęs, ar ne šitas žmogus nužudė Dreiką. O gal jis dengia Dreiko žudiką? Suprantu, kad tai nesąžininga, žinau, kad negerai, tačiau negaliu susivaldyti. Pamažu pyktis, kurį jaučiu, paprasčiausiai tapo savotiška mano dalimi, tarsi tai būtų vienintelis man žinomas būdas įveikti sielvartą. Nepatinku sau tokia, kokia tapau, tačiau užstrigau šiame siaubingame klausimų ir kaltinimų rate. Paskui tarsi perkūnas iš giedro dangaus pasirodai tu ir teiraujies darbo. O Nana, netgi tiksliai žinodama, kaip aš jaučiuosi – o galbūt dėl to, kaip aš jaučiuosi, nusprendžia tave įdarbinti.

Ji padėjo dubenėlį į šalį.

– Štai kodėl pirmąsias porą savaičių nelabai norėjau su tavimi bendrauti. Nežinojau, ką galėčiau pasakyti. Įsivaizdavau, kad ir nereikės kalbėtis, nes, daugiau nei tikėtina, tu po kelių dienų išeisi, kaip ir visi kiti. Tačiau tu neišėjai. Atvirkščiai, tu sunkiai dirbai, likdavai iki vėlumos, nuostabiai elgeisi su Nana ir mano sūnumi... Staiga pamačiau, kad tu ne tiek jūrų pėstininkas, kiek paprasčiausias žmogus. – Ji patylėjo, tarsi sutrikusi mintyse, paskui galų gale bakstelėjo jam keliu. – Ir dar daugiau, tu toks vyras, kuris leidžia jausmingai moteriškei taukšti be atodairos ir neliepi užsičiaupti.

Jis atsakydamas stuktelėjo jai atgal, duodamas suprasti, kad viskas gerai.

– Juk Dreiko gimtadienis.

– Taip, tikrai. – Ji kilstelėjo dubenėlį ir pasakė: – Už mano mažąjį brolelį Dreiką.

Tibo sudaužė dubenėliais.

– Už Dreiką, – aidu pakartojo.

Dzeusas suinkštė ir neramiai sužiuro į juodu. Nepaisant įtampos ji ištiesusi ranką pakedeno šuns kailį.

– Tau nereikia sakyti tosto. Ši akimirka priklauso Dreikui.

Šuo mąsliai pakreipė galvą, o Elizabeta nusijuokė.

– Bla bla bla, jis nesupranta nė vieno mano žodžio.

– Nesupranta, tačiau jaučia, kad tu nusiminusi. Štai kodėl atsigulė taip arti.

– Dzeusas tikrai nepaprastas. Nemanau, kad kada mačiau tokį intuityvų ir taip gerai išdresuotą šunį. Nana irgi taip sakė, o ji, patikėk manimi, pagyromis nesisvaido.

– Ačiū, – tarė Tibo. – Jis geros kilmės.

– Ką gi, – pastebėjo Elizabeta, – tavo eilė kalbėti. Apie mane jau žinai beveik viską, ką galima sužinoti.

– Ką norėtum išgirsti?

Ji pasiėmė dubenėlį, įsidėjo į burną dar šaukštelį ledų, o paskui pasiteiravo:

– Ar kada buvai įsimylėjęs?

Kai jis pakėlė antakius nustebęs, kaip nerūpestingai ji tai ištarė, Elizabeta tik mostelėjo.

– Net nemanyk, kad pernelyg kišuosi. Tik ne po to, ką tau pripasakojau. Prisipažink.

– Kartą, – nusileido Tibo.

– Neseniai?

– Seniai. Koledže.

– Kokia ji buvo?

Regis, jis ieško tinkamų žodžių.

– Žemiška, – pasiūlė.

Elizabeta nieko nepasakė, tačiau jos mina bylojo, kad norėtų išgirsti daugiau.

– Gerai, – tęsė jis, – ji lankė moterų studijas, avėjo medpadžiais, segėjo valstietiškus sijonus. Niekino makiažą. Rašė straipsnius į studentų laikraštį ir kovojo už beveik visų pasaulio socialinių grupių reikalus, išskyrus vyrų ir turtingųjų. Tiesa, ji dar buvo vegetarė.

Elizabeta pažvelgė į Tibo įdėmiai.

– Kaži kodėl neįsivaizduoju tavęs greta panašios merginos.

– Ir aš ne. Ir ji neįsivaizdavo. Šiaip ar taip, neilgam. Kurį laiką buvo stebėtinai lengva žiūrėti pro pirštus į mūsų akivaizdžius skirtumus. Taip ir darėm.

– Kiek laiko tai truko?

– Truputį ilgiau nei metus.

– Ar vėliau ką nors apie ją girdėjai?

Tibo papurtė galvą.

– Nebe.

– Ir viskas?

– Be poros susižavėjimų vidurinėje, viskas. Tačiau turėk omenyje, kad pastarieji penkeri metai tikrai nebuvo palankūs pradėti naujus santykius.

– Ne, taip nemanau.

Dzeusas atsistojo ir karpydamas ausimis sužiuro įvažiavimo kelio link. Pavojus. Po akimirkos ir Tibo išgirdo tolimą automobilio variklio gausmą, tolumoje tarp medžių švystelėjo plati, išsisklaidžiusi šviesa, o paskui pradėjo siaurėti. Kažkas įsuko į keliuką. Elizabeta sutrikusi susiraukė. Iš už kampo lėtai išsuko ir prie namo artinosi sedanas. Nors verandos šviesos neapšvietė kelio, Tibo atpažino automobilį ir atsisėdo tiesiau. Tai buvo šerifas arba vienas jo pavaduotojų.

Elizabeta taip pat atpažino automobilį.

– Nieko gero nelauk, – sumurmėjo.

– Kaip manai, ko jiems reikia?

Moteris atsistojo iš savo vietos verandoje.

– Ne jiems, o jam. Čia mano buvęs vyras. – Ji palypėjo žemyn ir mostelėjo Tibo: – Tiesiog palauk čia. Viską sutvarkysiu.

Tibo mostelėjo Dzeusui sėsti, kai automobilis sustojo greta Elizabetos mašinos prie tolimojo namo galo. Pro krūmus vaikinas matė, kaip atsidaro keleivio durelės ir iššoka Benas, iš paskos vilkdamas kuprinę. Berniukas ėjo link mamos nuleidęs galvą. Atsidarius vairuotojo durelėms pasirodė šerifo pavaduotojas Keitas Kleitonas.

Sunerimęs Dzeusas tyliai suurzgė ir įsitempė, tik ir laukdamas Tibo komandos įsisegti į vyruką. Elizabeta dirstelėjo į Dzeusą nustebusi, tačiau tada Benas žengė į šviesą. Kad Benas be akinių, o jo akį gaubia juodai mėlynas ratas, Tibo pastebėjo tą pačią akimirką kaip ir Elizabeta.

– Kas nutiko? – suriko ji, skubėdama prie sūnaus. Moteris pritūpė, kad geriau įsižiūrėtų. – Ką jam padarei?

– Nieko, – atkirto Kleitonas, eidamas artyn. – Čia paprasčiausia mėlynė.

Benas nusisuko nenorėdamas, kad mama apžiūrinėtų.

– O kur jo akiniai? – pyko Elizabeta, vis dar mėgindama suprasti. – Ar tu jam sudavei?

– Ne, aš jam nesudaviau. Dieve mano! Nieku gyvu jam nesuduočiau. Kas, tavo manymu, aš esu?

Elizabeta, regis, Kleitono negirdėjo ir sutelkė dėmesį į sūnų.

– Kaip jautiesi? Oi, atrodo nekaip! Kas nutiko, branguti? Ar akiniai sulūžo?

Moteris žinojo, kad Benas nieko nepasakos, kol Kleitonas neišvažiuos. Pakėlusi jo veiduką matė, kad akies kraujagyslės trūkusios, ji paraudusi.

– Šitaip stipriai smūgiavai? – pasiteiravo ji pritrenkta.

– Ne taip ir stipriai. Čia tik mėlynė. Akiai viskas gerai, o akinius šiaip taip suklijavom.

– Tai daugiau negu mėlynė! – pakėlė balsą Elizabeta vos galėdama susivaldyti.

– Nustok elgtis taip, lyg aš būčiau kaltas! – karktelėjo Kleitonas.

– Tu ir esi kaltas!

– Jis pats nesugavo kamuolio! Paprasčiausiai žaidėm kečą. Dėl Dievo meilės, tai nelaimingas atsitikimas! Juk taip, Benai? Mums buvo smagu, tiesa?

Benas spoksojo į žemę.

– Taip, – suburbuliavo.

– Papasakok jai, kas atsitiko. Pasakyk, kad tai ne mano kaltė. Pirmyn.

Benas perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos.

– Mes žaidėm kečą. Aš nesugavau kamuoliuko, ir jis pataikė man į akį. – Berniukas pakėlė akinius, ties tilteliu ir vieno stiklo viršuje negrabiai suklijuotus lipniąja juosta. – Tėtis sutaisė akinius.

Kleitonas iškėlė delnus į viršų.

– Matai? Nieko čia rimta. Nuolat nutinka. Tai žaidimo dalis.

– Kada tai atsitiko? – kvotė Elizabeta.

– Prieš kelias valandas.

– Ir tu man nepaskambinai?

– Ne. Nuvežiau Beną į priimamąjį.

– Į priimamąjį?

– Kur dar turėjau jį gabenti? Žinojau, kad negaliu vežti jo čia nepatikrinus, tad ir nuvežiau. Padariau, ką būtų padaręs bet kuris atsakingas tėvas, lygiai kaip elgeisi ir tu, kai jis nukrito nuo sūpuoklių ir susilaužė ranką. Ir, jei prisimeni, aš kaip pašėlęs nesiardžiau, lygiai taip kaip neužsipuolu tavęs, kad leidi jam žaisti tame namelyje medyje. Tas daiktas – tikri mirties spąstai.

Ji atrodė per daug sukrėsta, kad kalbėtų, o Kleitonas pasibjaurėjęs papurtė galvą.

– Šiaip ar taip, jis norėjo namo.

– Gerai, – tarė Elizabeta, vis dar sunkiai tardama žodžius. Jos skruostų raumenys tai įsitempdavo, tai atsileisdavo. Ji pamojo Kleitonui. – Nesvarbu, tiesiog važiuok. Dabar Benas bus su manim.

Apkabinusi sūnų ji pasisuko eiti, ir būtent tą akimirką Kleitonas pastebėjo verandoje sėdintį ir tiesiai į jį žiūrintį Tibo. Kleitono akys išsiplėtė, paskui sutvisko pykčiu. Jis pasileido į verandą.

– Ką tu čia darai? – ėmė kvosti.

Tibo nejudėdamas tiesiog žiūrėjo į jį. Dzeuso urzgimas darėsi grėsmingesnis.

– Ką jis čia veikia, Bete?

– Tiesiog važiuok, Keitai. Pasikalbėsim apie tai rytoj, – ji nusisuko.

– Nebėk nuo manęs, – tėškė jis, griebdamas ją už rankos. – Aš tau uždaviau klausimą.

Tą akimirką Dzeusas suurzgė, jo užpakalinės letenos pradėjo virpėti. Regis, tik dabar Kleitonas pamatė šunį, iššiepusį dantis, pasistojusiu ant keteros kailiu.

– Tavo vietoje aš paleisčiau jos ranką, – tarė Tibo. Jo balsas buvo ramus ir lygus, žodžiai skambėjo labiau kaip pasiūlymas, nei paliepimas. – Tuojau pat.

Kleitonas nenuleisdamas akių nuo šuns tučtuojau paleido Elizabetą. Ši su berniuku nuskubėjo į verandą, o Kleitonas įsmeigė akis į Tibo. Dzeusas nepaliaudamas urgzti žengė vieną žingsnį pirmyn.

– Manau, tau geriau važiuoti, – tokiu pat ramiu balsu pratarė Tibo.

Kleitonas akimirką pasvarstęs žengė atgal ir apsisuko. Tibo girdėjo, kaip jis burnoja panosėje stypindamas link automobilio, atidarydamas dureles iš užtrenkdamas jas paskui save. Ištiesęs ranką jis paglostė Dzeusą.

– Geras berniukas, – sušnibždėjo.

Kleitonas pavažiavo atbulas, negrabiai apsisuko ir taškydamas žvyrą išvažiavo. Tik užpakaliniams žibintams dingus iš akių kailis ant Dzeuso nugaros galutinai nusileido. Priėjus Benui šuo suvizgeno uodega.

– Labas, Dzeusai, – tarė berniukas.

Dzeusas dirstelėjo į Tibo prašydamas leidimo.

– Viskas gerai, – tarė Tibo, duodamas šuniui komandą „laisvai“. Dzeusas šoko prie Beno tarsi sakydamas: „Aš taip džiaugiuosi, kad tu namie.“ Jis prikišo snukį prie berniuko, kuris pradėjo jį glostyti.

– Pasiilgai manęs, tiesa, – kalbėjo vaikas, regis, pamalonintas. – Aš irgi tavęs pasiilgau...

– Eime, branguti, – paragino jį Elizabeta, stumdama pirmyn. – Eime vidun, uždėsim ant tavo akies ledo. Noriu apžiūrėti ją šviesoje.

Kai jie atidarė tinklines duris, Tibo atsistojo.

– Labas, Tibo, – mostelėjo Benas.

– Sveikas, Benai.

– Ar galėsiu rytoj pažaisti su Dzeusu?

– Jei tavo mamytė leis, dėl manęs – galėsi. – Žvelgdamas į Elizabetą Tibo matė, kad ji nori pabūti su sūnumi dviese. – Tikriausiai aš eisiu, – tarė jis, pajudėdamas iš vietos. – Jau vėlu, o rytoj reikės anksti keltis.

– Ačiū, – tarė ji, – aš tai vertinu. Ir atsiprašau dėl viso šito.

– Nėra dėl ko atsiprašinėti.

Jis paėjėjo įvažiavimo keliu, tada atsisuko į namą. Galėjo išskirti judesius už didžiojo kambario užuolaidų. Žiūrėdamas į dviejų siluetų šešėlius lange jis pirmą kartą pajuto, kad galų gale pradeda suprasti savo atėjimo priežastį.