16

Tibo

Šeštadienio vakarą Tibo laukė ant sofos mintydamas, ar elgiasi teisingai.

Kitoje vietoje kitu laiku jis dukart negalvotų. Jį tikrai traukė Elizabeta. Jam patiko jos atvirumas ir sumanumas, o pridėjus jos žaismingą humoro jausmą ir, žinoma, jos išvaizdą, jis negalėjo suprasti, kaip ji šitiek laiko išliko vieniša.

Tačiau čia ir dabar apskritai nebuvo nieko normalaus. Jis daugiau nei penkerius metus nešiojosi Elizabetos nuotrauką. Jos ieškodamas išnaršė visą šalį. Atėjo į Hamptoną ir įsidarbino, kad būtų arčiau jos. Susidraugavo su jos močiute, jos sūnumi, galiausiai – su pačia Elizabeta. Dabar vos kelios minutės skiria juos nuo pirmojo pasimatymo.

Tibo ėjo čia turėdamas priežastį – pripažino tai vos išėjęs iš namų. Jis pripažino, kad Viktoras buvo teisus. Tačiau vis dar nebuvo tikras, kad ją sutikti, su ja suartėti ir yra ta priežastis. Tačiau nebuvo įsitikinęs, kad ir nėra.

Vienintelis dalykas, kurį Tibo tvirtai žinojo, kad jis laukia jųdviejų vakaro drauge. Išvakarėse, važiuodamas parsivežti Nanos, jis nuolat apie tai galvojo. Pirmąjį pusvalandį atgal į Hamptoną Nana tauškė apie viską, pradėdama politika, baigdama sesers sveikata, o paskui atsisuko į jį su išmanančia šypsenėle.

– Vadinasi, ketini eit į pasimatymą su bosės dukraite?

Tibo pasimuistė sėdynėje.

– Ji jums pasakė?

– Žinoma, kad pasakė. Bet, jei ir nebūtų pasakiusi, žinojau, kad taip nutiks. Du jauni, gražūs vieniši žmonės? Žinojau, kad taip nutiks, vos tik tave pasamdžiau.

Tibo nieko neatsakė, o kai Nana vėl prašneko, jos balsas buvo persunktas liūdesio.

– Betė saldi kaip cukruotas arbūzas, – tarė. – Kartais dėl jos nerimauju.

– Suprantu, – pritarė Tibo.

Toks ir buvo jų pokalbis, tačiau Tibo suprato gavęs Nanos palaiminimą, o tai, suprantama, buvo svarbu atsižvelgiant į Nanos vietą Betės gyvenime.

Dabar, vakarėjant, jis matė, kaip į keliuką įsuka Elizabetos automobilis, kaip jo priekis šokčioja per kelio duobes. Ji nė žodeliu neužsiminė, kur jie važiuos, tik patarė apsivilkti kasdieniškai. Kai automobilis sustojo priešais namą, Tibo išėjo į verandą. Smalsumo pagautas Dzeusas išsekė iš paskos. Kai Elizabeta išlipo ir įžengė į blausią verandos šviesą, jam neliko nieko kita, tik spoksoti.

Kaip ir jis, moteris mūvėjo džinsus, tačiau kreminė palaidinukė pabrėžė odos įdegį. Medaus spalvos plaukai krito ant berankovės palaidinukės iškirptės, Tibo pastebėjo, kad ji šiek tiek pasiryškinusi tušu blakstienas. Ji atrodė kartu ir sava, ir kankinančiai svetima.

Vizgindamas uodegą ir inkšdamas Dzeusas nubiznojo laiptais ir priėjo prie Elizabetos.

– Sveikas, Dzeusai. Pasiilgai? Juk tik viena diena, – moteris paglostė šuns nugarą, Dzeusas suinkštė lyg skųstųsi, o paskui palaižė jai plaštaką. – Va čia tai pasveikinimas, – pastebėjo Elizabeta, pakėlusi akis į Tibo. – Sveikas. Aš vėluoju?

Jis pasistengė kalbėti nerūpestingai.

– Viskas gerai, – tarė, – tu kaip tik laiku. Džiaugiuosi, kad suradai.

– Manei, kad nerasiu?

– Šią vietą gana sunku rasti.

– Tik ne tada, jei gyveni čia visą gyvenimą. – Elizabeta mostelėjo namo link: – Vadinasi, čia tu gyveni?

– Vadinasi, čia.

– Gražus namas, – tarė ji apsidairydama.

– Ar šito tikėjaisi?

– Maždaug. Tvirta. Dalykiška. Savotiška slėptuvė.

Jis pripažino dviprasmybę su šypsena, tada atsisuko į Dzeusą ir paliepęs jam likti verandoje nulipo ir atsistojo greta Elizabetos.

– Ar jam bus gerai lauke?

– Jam bus gerai. Jis nepajudės.

– Tačiau mūsų nebus kelias valandas.

– Žinau.

– Nuostabu.

– Taip tik atrodo. Tačiau šunys nelabai suvokia laiką. Po minutės jis neprisimins nieko kita, tik kad privalo pasilikti. Tačiau nežinos, kodėl.

– Iš kur tiek daug sužinojai apie šunų dresūrą? – smalsiai pasiteiravo Elizabeta.

– Daugiausia iš knygų.

– Skaitei?

Jam pasirodė linksma.

– Taip. Nustebai?

– Nustebau. Sunku tampytis knygas, kai pėsčiomis trauki per šalį.

– Nesunku, jei perskaitęs jų nepasilieki.

Jie nuėjo prie automobilio ir, kai Tibo norėjo atidaryti jai vairuotojo pusės dureles, Elizabeta papurtė galvą.

– Gal turėjau anksčiau atsiklausti, tačiau norėčiau, kad vairuotum tu.

– O aš maniau, kad susitikinėju su emancipuota moterimi, – užprotestavo Tibo.

– Aš ir esu emancipuota, tačiau vairuosi tu. Ir imsi sąskaitas.

Jis nusijuokė ir nulydėjo Elizabetą į kitą automobilio pusę. Kai Tibo įsitaisė prie vairo, ji dirstelėjo link verandos. Dzeusas, regis, sutriko matydamas, kas vyksta, ir vėl suinkštė.

– Jis atrodo liūdnas.

– Tikriausiai taip ir yra. Mes retai išsiskiriam.

– Koks susireikšminimas, – suniurnėjo ji.

Tibo nusišypsojo atsakydamas į žaismingu tonu tartą repliką ir išriedėjo keliuku atbuline eiga.

– Turėčiau važiuoti į centrą?

– Nea, – tarstelėjo ji. – Šiandien išvažiuosime iš miesto. Išsuk į pagrindinį greitkelį ir važiuok pakrantės link. Nevažiuosim į paplūdimį, pakeliui yra nebloga vietelė. Kai priartėsim prie kito posūkio, perspėsiu.

Tibo, kaip lieptas, gilėjančiose sutemose sukiojosi ramiomis gatvelėmis. Po kelių minučių pasiekė greitkelį, automobilis įsibėgėjo, medžiai abipus kelio pradėjo lietis. Skersai kelio driekėsi šešėliai, automobilio salone darėsi vis tamsiau.

– Papasakok man apie Dzeusą, – paprašė ji.

– Ką norėtum sužinoti?

– Ką tik norėtum papasakoti. Ką nors, ko nežinočiau.

Tibo galėjo pasakyti: „Nusipirkau jį, nes moteris fotografijoje turėjo vokiečių aviganį“, tačiau tarė:

– Nusipirkau Dzeusą Vokietijoje. Nuskridau ir pats išsirinkau iš vados.

– Tikrai?

Jis linktelėjo.

– Aviganis Vokietijoje – panašiai kaip baltagalvis erelis Amerikoje. Tai nacionalinio pasididžiavimo simbolis, ir augintojai žiūri į savo darbą labai rimtai. Norėjau stiprios, garantuotos kilmės šuns ir, jei nori būtent to, geriausius šunis surasi Vokietijoje. Dzeusas kilęs iš visos virtinės Šutchundo varžybų dalyvių ir čempionų.

– Ką tai reiškia?

– Šutchundas – tai specialiai sugalvota varžybų sistema tarnybiniams šunims. Čia išbandomas ne tik šunų paklusnumas, bet ir sugebėjimas sekti pėdsakais bei budrumas. O varžybos labai įtemptos. Paprastai trunka dvi dienas, nugalėtojais būna sumaniausi ir geriausiai dresuojami šunys. O kadangi Dzeusas kilęs iš ilgos varžybų dalyvių ir nugalėtojų virtinės, jis toks ir turėjo būti.

– Tačiau išdresavai jį tu, – Elizabetai, regis, tai padarė įspūdį.

– Nuo tada, kai jam sukako šeši mėnesiai. Keliaudamas iš Kolorado, dirbau su juo kiekvieną dieną.

– Jis neįtikėtinas gyvūnas. Galėtum visam laikui atiduoti jį Benui. Jis tikriausiai apsidžiaugtų.

Tibo nieko neatsakė.

Elizabeta pastebėjo jo išraišką ir pasislinko artėliau.

– Juokauju. Nė už ką neatimčiau tavo šuns.

Tibo visą kelią jautė nuo Elizabetos kūno spinduliuojančią šilumą.

– Jei nieko, kad teiraujuosi – kaip reagavo Benas, kai pasakei, kad šį vakarą išeini su manimi? – paklausė jis.

– Puikiai reagavo. Juodu su Nana jau suplanavo, kad žiūrės filmus. Dar telefonu savaitės pradžioje kalbėjosi apie būsimą kino vakarą. Sutarė datą ir visa kita.

– Ar dažnai jie taip daro?

– Anksčiau nuolat darydavo, tačiau šis kartas – pirmasis po jos insulto. Žinau, kad Benas iš tikrųjų džiaugiasi. Nana prikepa spragėsių ir paprastai leidžia jam pasilikti iki vėlumos.

– Kitaip nei jo mama, žinoma.

– Žinoma, – nusišypsojo Elizabeta. – Ką tu šiandien nuveikei?

– Atsigriebiau namuose. Valymas, skalbimas, apsipirkimas, tokie dalykai.

Ji pakėlė antakius.

– Aš sužavėta. Tu tikras naminis gyvūnas. Ar moneta atšoka nuo užtiesalo, kai pakloji lovą?

– Žinoma.

– Turėtum išmokyti Beną.

– Jei norėsi.

Lauke jau pradėjo žiebtis pirmosios žvaigždės, automobilio šviesos ant kelio piešė kreives.

– Kur būtent mes važiuojame? – pasiteiravo Tibo.

– Ar mėgsti krabus?

– Dievinu.

– Pradžia gera. O šokti šegą?

– Net nenutuokiu, kas tai yra.

– Na, tiesiog tarkim, kad netrukus sužinosi.

Po keturiasdešimties minučių Tibo įsuko į stovėjimo aikštelę priešais pastatą, kuris iš pažiūros priminė sandėlį. Elizabeta nurodė jam sukti į pramoninę Vilmingtono senamiesčio dalį ir jie sustojo priešais trijų aukštų statinį su pasenusia plačia apkala. Jis nedaug kuo skyrėsi nuo gretimų pastatų, išskyrus tai, kad aikštelėje buvo pristatyta netoli šimto automobilių, o siaura medinė pakyla aplink pastatą buvo apkabinėta pigiomis Kalėdų eglutės girliandomis.

– Kaip ši vieta vadinasi?

– „Krabų medžioklė“.

– Originalu. Tačiau man labai sunku įsivaizduoti, jog čia svarbi turistų atrakcija.

– Ir nėra – tai griežtai vietiniams. Viena koledžo laikų draugė pasakojo, ir aš visada norėjau atvažiuoti.

– Niekada čia nebuvai?

– Ne, – prisipažino Elizabeta, – tačiau girdėjau, kad čia labai smagu.

Taip tarusi ji pasuko girgždančia pakyla. Tiesiai priešais, tarsi apšviesta iš apačios, kibirkščiavo upė. Iš vidaus vis garsiau buvo girdėti muzika. Atidarius duris, muzika užgriuvo lyg banga, o orą buvo pripildęs krabų ir sviesto aromatas. Tibo stabtelėjo, kad apsiprastų.

Masyvaus pastato interjeras buvo paprastas ir nepagražintas. Priekinėje pusėje buvo pristatyta medinių staliukų, apdengtų raudonai baltomis plastikinėmis staltiesėmis, kurios atrodė sankabėlėmis pritvirtintos prie medžio. Staliukus buvo apsėdusios triukšmingos draugijos, padavėjos samčiais krovė ant stalų krabus. Viduryje stovėjo nedideli ąsotėliai su lydytu sviestu, priešais kiekvieną valgytoją buvo padėti mažesni dubenėliai. Lankytojai, prisirišę plastikinius seilinukus, pirštais traiškė krabus iš bendrų kibirėlių ir valgė. Vienintelis gėrimas, regis, buvo alus.

Tiesiai priešais, toje pusėje, kuri ribojosi su upe, buvo įrengtas ilgas baras – jei jį galima taip pavadinti. Atrodė, jog tai niekas daugiau, tik upės atplukdytos lentos, uždėtos ant medinių statinių, o žmonės malėsi aplink trimis eilėmis. Priešingoje pusėje iš pažiūros buvo virtuvė. Tibo akis užkliuvo už scenos, esančios tolimajame pastato gale, kur muzikantai grojo grupės Temptation kūrinį „Mano mergina“. Priešais sceną pagal iš anksto žinomus žingsniukus, kurių Tibo nemokėjo, šoko mažiausiai šimtas žmonių.

– Oho! – šūktelėjo jis per gausmą.

Prie jų priėjo liesa maždaug keturiasdešimties metų moteris raudonais plaukais.

– Sveiki, – nutęsė, – maisto ar šokti?

– Ir to, ir to, – atsakė Elizabeta.

– Vardai?

Jie dirstelėjo vienas į kitą.

– Elizabeta... – pradėjo Tibo.

– Ir Loganas, – užbaigė Elizabeta.

Moteris pakeverzojo jų vardus į popierinį bloknotą.

– Ką gi, paskutinis klausimas. Šeima ar smagybės?

Elizabeta atrodė sutrikusi.

– Atsiprašau?

Moteris krimstelėjo savo gumos.

– Niekad čia nebuvot, tiesa?

– Ne.

– Mat kaip. Turėsit sėsti prie bendro staliuko. Štai kaip čia būna. Visi sėdi prie bendrų staliukų. Galite pageidaut smagybių, tai reiškia, kad norite staliuko, kur įsitaisiusi linksma kompanija, arba galite prašyti šeimos staliuko, kur paprastai truputį tyliau, nors aš, žinoma, negaliu garantuoti, koks jūsų staliukas bus. Aš tik klausinėju. Na, tai kaip? Šeima ar smagybės?

Elizabeta ir Tibo dar kartą dirstelėjo vienas į kitą ir kartu apsisprendė.

– Smagybės, – pasakė unisonu.

Jie atsidūrė prie stalo su šešiais Šiaurės Karolinos Vilmingtono universiteto studentais. Padavėja pristatė juos kaip Metą, Sarą, Timą, Elison, Meganą ir Stivą. Studentai kiekvienas iš eilės kilstelėjo alaus butelius, paskui unisonu paskelbė:

– Labas, Elizabeta, labas, Loganai, mes turime krabų!

Tibo užgniaužė juoką, kurį kėlė žodžių žaismas – „krabas“ slengu reiškė nenusakomą pasirinkimą per seksualinę sueitį, tačiau, akivaizdu, tokia buvo esmė, bet visiškai sutriko, kai pamatė, kad studentai spokso į jį kažko laukdami.

Padavėja sušnibždėjo:

– Jūs turėtumėte atsakyti: „Norim krabų, ypač kartu su jumis.“

Šįkart jis nusijuokė, kartu ir Elizabeta, paskui ištarė frazę atsiduodami ritualui, kurio visi laikėsi.

Prie staliuko jie įsitaisė vienas priešais kitą. Elizabeta atsisėdo greta Stivo, kuris nė neslėpė, kad ji jam atrodo itin patraukli, o Tibo – greta Meganos, kuri visiškai juo nesidomėjo, nes buvo kur kas labiau susirūpinusi Metu.

Pro šalį pralėkė apkūni padavėja, vos stabteldama šūktelti:

– Kam dar krabų?

– Krabų man galit duot bet kada, – choru atsakė studentai. Visur aplinkui Tibo nuolat girdėjo tą patį atsakymą. Taip pat išgirdo ir kitokį atsakymą: „Negaliu patikėt, kad davei man krabų“, o tai, regis, reiškė, jog daugiau nereikia. Reginys priminė Tibo naktinį „Šiurpiojo Rokio šou“ seansą, kur nuolatiniai lankytojai žino visas reikalingas replikas, o naujokai pamažu jas išmoksta.

Maistas buvo aukščiausios klasės. Valgiaraštyje buvo vienintelis patiekalas, paruoštas vieninteliu būdu, su kiekvienu kibirėliu gaudavai dar servetėlių ir seilinukų. Krabų likučiai buvo metami į stalo vidurį – tokia tradicija – ir kartkartėmis paaugliai su prijuostėmis ateidavo jų surinkti.

Kaip ir žadėta, studentai buvo triukšmingi. Nesibaigiantys juokelių pliūpsniai, daugybė nepiktybiško susižavėjimo Elizabeta ir po du bokalus alaus energijos tikrai nenuslopino. Pavalgę Tibo su Elizabeta nuėjo į tualetą nusiprausti. Išėjus ji įsikibo jam į parankę.

– Pasiruošęs šegui? – dviprasmiškai paklausė ji.

– Nesu tikras. Kaip tai daroma?

– Išmokti šokti šegą – tai tas pats, kas mokytis būti iš Pietų. Reikia išmokti atsipalaiduoti klausantis vandenyno mūšos ir jaučiant muziką.

– Kaip suprantu, anksčiau esi šokusi.

– Kartą ar du, – atsakė ji apsimestinai kukliai.

– Ir ketini mane pamokyti.

– Būsiu tavo partnerė. Tačiau pamoka prasideda devintą.

– Pamoka?

– Kiekvieną šeštadienio vakarą. Štai kodėl čia tiek žmonių. Kol nuolatiniai lankytojai ilsisi, vyksta pamoka pradedantiesiems. Darysime tai, ką mums lieps. Prasideda devintą.

– O kiek valandų dabar?

Ji dirstelėjo į laikrodį.

– Pats laikas mokytis šokti šegą.

Elizabeta buvo kur kas geresnė šokėja nei sakėsi, tad ir Tibo, laimei, šokių aikštelėje neatrodė beviltiškas. Tačiau geriausia šokio dalis buvo kone elektros iškrova, kurią jis pajusdavo kiekvienąkart jiems susilietus, ir jos aromatas, kai išsukdavo ją iš glėbio, įkaitusio kūno ir kvepalų mišinys. Drėgname ore jos plaukai susitaršė, oda žvilgėjo nuo prakaito, ji atrodė tokia žemiška ir neprijaukinta. Kartkartėmis nusisukdama ji dirsteldavo į Tibo pusiau pravėrusi lūpas ir išmaningai šypsodamasi, lyg tiksliai numanytų, kokį poveikį jam daro.

Grupei nusprendus pailsėti jis jau ruošėsi traukti iš aikštelės su visa minia, tačiau iš garsiakalbių pasigirdus Neto Kingo Koulo „Nepamirštamai“ Elizabeta jį sustabdė. Ji pakėlė akis, ir Tibo suprato, ką turi daryti.

Netaręs nė žodžio jis uždėjo vieną ranką jai ant nugaros, kita suėmė jos plaštaką, kilstelėjo. Atrėmė jos žvilgsnį, prisitraukė ją arčiau ir labai lėtai abu pradėjo judėti muzikos ritmu, lėtai sukti ratus.

Tibo vargiai suvokė, kad šokių aikštelėje prie jų jungiasi kitos poros. Fone skambant muzikai Elizabeta prisišliejo taip arti, kad jis jautė kiekvieną jos lėtą, bejėgišką kvėptelėjimą. Kai ji padėjo galvą jam ant peties, Tibo užsimerkė, ir tą akimirką niekas daugiau nebebuvo svarbu. Nei daina, nei vieta, nei kitos poros aplink. Tiktai šitai, tiktai jie. Jis visas atsidavė jos prisišliejusio kūno pojūčiui, jie lėtai suko nedidelius ratus pjuvenomis pabarstytomis grindimis, pasiklydę pasaulyje, kuris, regis, buvo sukurtas tik jiedviem.

Važiuojant namo tamsiais keliais Tibo laikė jos ranką ir automobilio tyloje jautė, kaip ji nykščiu lėtai braukia jam per odą.

Kai truputį prieš vienuolika Tibo įsuko į savo kiemą, Dzeusas tebegulėjo verandoje. Varikliui užgesus šuo pakėlė galvą. Tibo atsisuko į Elizabetą.

– Šiandien nuostabiai praleidau vakarą, – sumurmėjo jis. Tikėjosi, kad ir ji pasakys kažką panašaus, tačiau Elizabetos žodžiai jį nustebino.

– Pasikviesi mane? – pasisiūlė ji.

– Taip, – paprastai pasakė Tibo.

Kai Tibo atidarė Elizabetai dureles, Dzeusas atsisėdo, o kai ji išlipo, šuo atsistojo ir pradėjo vizgenti uodegą.

– Sveikas, Dzeusai! – šūktelėjo Elizabeta.

– Ateik, – sukomandavo Tibo. Šuo šoko nuo verandos ir pribėgęs ėmė sukti aplink ratus, o jo lojimas skambėjo kaip cypsėjimas. Pusiau pravėręs snukį jis tarsi šypsojosi, didžiuodamasis sulauktu dėmesiu.

– Jis mūsų pasiilgo, – pasilenkdama žemiau pastebėjo Elizabeta. – Pasiilgai, šaunuoli? – Ūmai Dzeusas lyžtelėjo jai veidą. Atsitiesusi ji suraukė nosį ir nusišluostė. – Bjauru.

– Tik ne jam, – paaiškino Tibo ir mostelėjo namo link. – Einam? Turiu tave įspėti, kad per daug nesitikėtum.

– Šaldytuve yra alaus?

– Taip.

– Tada nesijaudink.

Jie palypėjo laipteliais, Tibo atidarė duris ir spragtelėjo jungiklį. Vien toršeras metė blausią šviesą ant krėslo prie lango. Kambario viduryje stovėjo kavos staliukas, papuoštas tik pora žvakių; prie jo šliejosi vidutinio dydžio sofutė. Ir sofutė, ir krėslas buvo aptraukti vienodais jūros mėlynumo užvalkalais, o už jų knygų lentynoje glaudėsi negausi knygų kolekcija. Minimalistinį apstatymą baigė tuščias žurnalų dėklas ir dar vienas toršeras.

Tačiau buvo švaru. Tibo dienos pradžioje tuo pasirūpino. Pušinės grindys buvo išplautos, langai išvalyti, dulkės nušluostytos. Jaunuolis nemėgo netvarkos, nekentė nešvaros. Begalinės dulkės Irake tik sustiprino švaros poreikį.

Prieš įeidama į svetainę Elizabeta apsidairė.

– Man patinka, – pasakė. – Iš kur gavai baldus?

– Buvo kartu su namu, – paaiškino jis.

– Tai paaiškina užvalkalus.

– Būtent.

– Nėra televizoriaus?

– Ne.

– Ir radijo?

– Nėra.

– Tada ką veiki čia būdamas?

– Miegu.

– O dar?

– Skaitau.

– Romanus?

– Ne, – atsakė jis, tačiau paskui pasitaisė, – tiesą sakant, kartais. Tačiau dažniausiai biografijas ir istorines knygas.

– Ne antropologinius tekstus?

– Turiu vieną Ričardo Lykio knygą, – atsakė Tibo. – Tačiau man nepatinka dauguma sudėtingų postmodernistinių antropologijos traktatų, kurie, regis, šiuo metu dominuoja, ir, bet kuriuo atveju, tokios rūšies knygų Hamptone nėra lengva aptikti.

Elizabeta apėjo baldus, perbraukė pirštu per apmušalus.

– Apie ką jis rašo?

– Kas? Lykis?

Ji nusišypsojo.

– Taip, Lykis.

Tibo sučiaupęs lūpas sudėliojo mintis.

– Tradicinę antropologiją pirmiausia domina penkios sritys: kada žmogus pirmiausia pradėjo evoliucionuoti, kada atsistojo stačias, kodėl yra tiek daug hominidų rūšių, kaip ir kodėl tos rūšys evoliucionavo ir ką visa tai reiškia šiuolaikinio žmogaus evoliucijos istorijoje. Lykio knygoje daugiausia kalbama apie pastarąsias keturias, ypač pabrėžiant, kokią įtaką homo sapiens evoliucijai turėjo įrankių gamyba ir ginklai.

Elizabeta nesistengė užgniaužti juoko, tačiau Tibo matė, kad įspūdį padarė.

– O kaip tas alus? – paklausė ji.

– Po minutės grįšiu, – pažadėjo jis. – Įsitaisyk patogiai.

Jis grįžo su dviem buteliais ir dėžute degtukų. Elizabeta sėdėjo sofutės viduryje; padavęs vieną butelį viešniai Tibo atsisėdo greta, o dėžutę numetė ant stalo.

Ji tučtuojau pagriebė degtukus ir brūkštelėjusi vieną stebėjo, kaip atgyja maža liepsnelė. Sklandžiu judesiu ji nunešė degtuką prie dagties, uždegė abi žvakes, paskui užgesino degtuką.

– Tikiuosi, neprieštarauji. Mėgstu žvakių aromatą.

– Viskas gerai.

Jis atsistojo nuo sofutės ir užgesino šviesą, dabar kambarį blausiai apšvietė tik šiltas dviejų žvakelių spingsėjimas. Grįžęs prie sofutės jis atsisėdo arčiau ir stebėjo, kaip ji žiūri į liepsną, o veidas pusiau paskendęs šešėliuose. Tibo gurkštelėjo alaus spėliodamas, ką ji galvoja.

– Ar žinai, kada pastarąjį kartą buvau viena žvakių apšviestame kambaryje su vyriškiu? – atsisukdama paklausė Elizabeta.

– Ne, – nesiėmė spėlioti Tibo.

– Čia suktas klausimas. Atsakymas – niekada. – Ją, regis, pačią apstulbino šitoks atradimas. – Argi ne keista? Buvau ištekėjusi, turiu sūnų, ėjau į pasimatymus ir niekada anksčiau to nepatyriau, – ji sudvejojo. – Ir, jei nori žinoti tiesą, tai pirmas kartas po skyrybų, kai aš esu viena su vyriškiu jo namuose. – Elizabeta atrodė kone susigėdusi. – Pasakyk man štai ką, – tarė prikišusi veidą vos per kelis colius nuo jo, – ar būtum mane pakvietęs, jei pati nebūčiau pasisiūliusi? Atsakyk sąžiningai. Suprasiu, jei meluosi.

Tibo pasukiojo butelį tarp delnų.

– Nesu tikras.

– Kodėl ne? – mygo Elizabeta. – Ar tai dėl manęs...

– Tai visiškai nesusiję su tavimi, – pertraukė Tibo. – Tai daugiau susiję su Nana, su tuo, ką ji pagalvos.

– Dėl to, kad ji – tavo bosė?

– Dėl to, kad ji – tavo močiutė. Todėl, kad aš ją gerbiu. Tačiau labiausiai dėl to, kad gerbiu tave. Šįvakar nuostabiai praleidau laiką. Negaliu prisiminti, kada per pastaruosius penkerius metus su kuo nors būčiau geriau praleidęs laiką.

– Ir vis tiek nebūtum manęs kvietęs, – Elizabeta atrodė suglumusi.

– Aš taip nesakiau. Pasakiau, kad nesu tikras.

– O tai reiškia „ne“.

– O tai reiškia, kad mėginau išgalvoti būdą, kaip pakviesti tavęs neįžeidžiant, bet pati mane aplenkei. Tačiau jei iš tikrųjų klausi, ar norėjau tave pakviesti, atsakymas yra „taip, norėjau“. – Jis prilietė jos kelį savo keliu. – Kodėl tau kyla tokie klausimai?

– Tiesiog tarkim, kad man ne itin sekėsi susitikinėti.

Jis buvo pakankamai supratingas, kad nieko nepasakytų, tačiau pakėlęs ranką pajuto, kaip Elizabeta į jį atsišlieja.

– Iš pradžių nepaisiau, – galų gale ėmė pasakoti ji. – Buvau tokia užsiėmusi Benu ir mokykloje, kad nedaug tekreipiau dėmesio. Tačiau vėliau, kai taip nuolat nutikdavo, ėmiau stebėtis. Ėmiau stebėtis savimi. Ir uždavinėjau sau panašius kvailus klausimus. Ar padariau kažką ne taip? Gal nekreipiau pakankamai dėmesio? Gal aš juokingai smirdžiu? – ji pamėgino nusišypsoti, tačiau negalėjo visiškai paslėpti prasimušančio liūdesio ir abejonių. – Kaip ir sakiau, paistalai. Nes kas kartą, kai susipažindavau su vaikinu ir pagalvodavau, kad mudu puikiai sutarsim, staiga jis pradingdavo. Ne tik liaudavosi skambinti, tačiau netyčiomis susidūrus vengdavo manęs lyg maro. Aš nieko nesupratau. Ir iki šiol nesuprantu. Tai mane neramina, tai mane žeidžia. Bėgant laikui tapo vis sunkiau kaltinti vaikinus ir galų gale padariau išvadą, kad kažkas negerai su manimi. Gal paprasčiausiai man skirta gyvenimą nugyventi vienai.

– Su tavimi viskas gerai, – tarė Tibo, padrąsinamai spusteldamas jai ranką.

– Suteik man progą. Esu tikra, kažką atkapstysi.

Tibo girdėjo pro pajuokavimą prasimušančią nuoskaudą.

– Ne, – paprieštaravo, – nemanau, kad atkapstysiu.

– Tu labai mielas.

– Aš sąžiningas.

Elizabeta nusišypsojo ir gurkštelėjo alaus.

– Dažniausiai.

– Nemanai, kad aš sąžiningas?

Ji truktelėjo pečiais.

– Kaip ir sakiau. Dažniausiai.

– Ką tai turėtų reikšti?

Ji padėjo alaus butelį ant stalo ir sutelkė mintis.

– Manau, kad tu nuostabus vaikinas. Tu sumanus, sunkiai dirbi, esi malonus, puikiai elgiesi su Benu. Šitai aš žinau arba, mažų mažiausiai, manausi žinanti, nes šitai aš matau. Domėtis tavimi verčia tai, ko tu nepasakai. Sakau sau, kad pažįstu tave, o paskui, kai pagalvoju, suprantu, kad ne. Koks tu buvai koledže? Nežinau. Kas nutiko po to? Nežinau. Žinau, kad buvai Irake ir kad pėsčias atėjai čia iš Kolorado, tačiau nenutuokiu, kodėl. Kai paklausiu, tu atsakai, kad paprasčiausiai Hamptonas atrodo puiki vieta. Tu protingas, baigęs koledžą, tačiau pasitenkini dirbdamas už minimalų atlygį. Kai paklausiu, kodėl, atsakai, kad mėgsti šunis. – Elizabeta persibraukė ranka per plaukus. – Esmė ta, kad kažkaip jaučiu, kad nemeluoji. Tiesiog visko nesakai. O ta dalis, kurią pasilieki sau, ir padėtų man suprasti, kas tu esi.

Jos klausydamas Tibo bandė negalvoti apie visa kita, ko dar neturėtų jai sakyti. Jis suprato, kad negali pasakoti jai visko; niekada nepasakotų jai visko. Ji jokiu būdu nesuprastų, tačiau... jis norėjo, kad ji žinotų, kas jis iš tikrųjų yra. Jis suvokė, jog labiau už viską norėtų, kad Elizabeta jį pripažintų.

– Apie Iraką nekalbu todėl, kad nenoriu prisiminti ten praleisto laiko, – pasiaiškino jis.

Elizabeta papurtė galvą.

– Neprivalai man pasakoti, jei geriau ne...

– Noriu, – pertraukė jis tyliu balsu. – Žinau, kad skaitai laikraščius, todėl tikriausiai esi mintyse susidariusi vaizdinį, į ką tai panašu. Tačiau yra ne taip, kaip įsivaizduoji, ir iš tikrųjų niekaip neįmanoma tau atskleisti tą tikrovę. Tai privalai patirti savo kailiu. Noriu pasakyt, dažnai nebūdavo nė iš tolo taip blogai, kaip tikriausiai manai buvus. Dažnai – dažniausiai – viskas buvo gerai. Man buvo lengviau nei kitiems, nes aš neturėjau nei žmonos, nei vaikų. Turėjau draugų, galiojo seniai nusistovėjusi tvarka. Dažniausiai viską atlikdavau formaliai. Tačiau pasitaikydavo blogų akimirkų. Tikrai netikusių. Pakankamai bjaurių, kad norėčiau pamiršti apskritai ten buvęs.

Elizabeta patylėjo, paskui giliai atsikvėpė.

– Ir tu Hamptone dėl to, kas nutiko Irake?

Tibo nusistvėrė alaus etiketės: pradėjo lėtai lupti nuo kampučio, o paskui ėmė gremžti stiklą nagu.

– Tam tikra prasme, – atsakė.

Pajutusi jo dvejones Elizabeta uždėjo plaštaką jam ant dilbio. Delno šiluma, regis, išlaisvino kažką viduje.

– Viktoras buvo geriausias mano draugas Irake, – pradėjo Tibo. – Mes buvome drauge visus tris kartus. Mūsų dalinys smarkiai nukentėjo, tačiau pamažu sugebėjau primiršti ten praleistą laiką. Man lyg ir pasisekė, tačiau Viktorui nebuvo taip lengva. Jis negalėjo liautis apie tai galvojęs. Po demobilizacijos mūsų keliai išsiskyrė, abu mėginome įsitvirtinti gyvenime. Viktoras grįžo namo į Kaliforniją, aš grįžau į Koloradą, tačiau mums vis dar reikėjo vienas kito, supranti? Pokalbiai telefonu, elektroniniai laiškai, kuriuose abu apsimetinėjome, kad kuo puikiausiai tvarkomės su žinojimu, kad pastaruosius ketverius metus diena iš dienos stengėmės paprasčiausiai išlikti gyvi, o pažįstami aplink skelbia pasaulio pabaigą, jei nelieka laisvos vietos automobiliui pastatyti arba Starbucke gauna ne tokios kavos su pienu. Šiaip ar taip, galiausiai susitarėme vykti žvejoti į Minesotą...

Tibo nutilo nenorėdamas prisiminti, kas nutiko vėliau, tačiau žinojo, kad privalo. Jis godžiai gurkštelėjo alaus ir padėjo butelį ant stalo.

– Tai nutiko praėjusį rudenį, o aš... aš buvau tiesiog labai laimingas, kad vėl pamatysiu Viktorą. Mes nesikalbėjom apie Iraką, tačiau ir nereikėjo. Paprasčiausio pabuvimo kelias dienas su žmogumi, kuris žino, per ką tu perėjai, pakako mums abiem. Tuo metu Viktorui neblogai sekėsi. Ne puikiai, tačiau neblogai. Jis buvo vedęs, žmona laukėsi. Prisimenu, kad pagalvojau, jog nepaisant košmariškų sapnų ir kartkartėmis iškylančių praeities vaizdinių jam viskas susitvarkys.

Tibo pažvelgė į Elizabetą su emocija, kurios ji nesugebėjo įvardyti.

– Paskutinę dieną žvejoti išėjome ankstų rytą. Mažoje irklinėje valtelėje buvome tik dviese. Kai išsiyrėme, ežeras dar buvo lygus kaip stiklas, tarsi mudu būtume pirmieji žmonės, apskritai kada trikdę šią ramybę. Prisimenu, stebėjau, kaip virš vandens skrenda vanagas, kaip žvilga jo veidrodinis atspindys, ir galvojau, kad niekada nemačiau nieko gražesnio, – apimtas prisiminimų Tibo papurtė galvą. – Ketinom pažvejoti, kol ant vandens dar neknibžda poilsiautojų; vėliau ruošėmės traukti į miestelį, išgerti alaus ir sukirsti po kepsnį. Nedidelė šventė kelionės pabaigos proga. Tačiau, regis, užmiršome laiką ir užsisėdėjome valtyje per ilgai.

Tibo pradėjo masažuotis kaktą, kad susitvardytų.

– Pastebėjau tą laivą ankstėliau. Nesuprantu, kodėl tarp visų kitų išskyriau būtent tą. Gal kažkaip susiję su Irake praleistu laiku, tačiau prisimenu pagalvojęs, kad dera į juos užmesti akį. Vis dėlto keista. Nebuvo taip, kad tas kateris būtų kuo išsiskyręs. Tiesiog linksminosi būrelis paauglių: vandens slidės, pripučiami ratai. Kateryje jie buvo šešiese – trys merginos ir trys vaikinai. Galėjai pasakyti, kad čia jų paskutinis pasišėliojimas ant vandens, kol dar pakankamai šilta.

Toliau kalbėdamas Tibo prikimo.

– Girdėjau jį atplaukiant, – tarė jis, – ir dar prieš pamatydamas supratau, kad patekom į bėdą. Variklis skleidžia tam tikrą garsą, kai kateris visu greičiu pasileidžia tavo kryptimi. Tarsi triukšmas imtų atsilikti nuo variklio milisekunde, kurią smegenys gali suvokti tik pasąmonėje, ir supratau, kad patekom į bėdą. Aš vos turėjau laiko pasukti galvą, kad spėčiau pamatyti, kaip pirmagalys skrieja į mus trisdešimties mylių per valandą greičiu, – jis suspaudė pirštų galiukus. – Tuo metu ir Viktoras suprato, kas vyksta. Iki šiol prisimenu jo išraišką – siaubingą baimės ir nuostabos mišinį – lygiai tokią pačią, kokią matydavau draugų veiduose Irake prieš pat jiems mirštant.

Jis lėtai iškvėpė.

– Motorinė valtis mūsiškę tiesiog perrėžė. Pataikė Viktorui į galvą, ir jis žuvo akimirksniu. Vieną minutę kalbėjomės apie tai, koks jis laimingas, kad vedė, o kitą akimirką mano geriausias draugas – geriausias kada nors turėtas draugas – buvo negyvas.

Elizabeta uždėjo ranką jam ant kelio ir suspaudė. Buvo išblyškusi.

– Labai apgailestauju...

Neatrodė, kad jis ką girdėtų.

– Supranti, tai tiesiog nesąžininga. Ištverti tris dislokacijas Irake, išgyventi tokiose situacijose, kuriose mes... tik tam, kad žūtum išplaukęs pažvejoti? Tai nesuvokiama. Paskui, nežinau, man viskas susijaukė. Ne fiziškai. Tačiau psichiškai, tarsi ilgai ilgai leisčiausi į gilią duobę. Paprasčiausiai pasidaviau. Negalėjau valgyti, naktį negalėjau išmiegoti ilgiau nei kelias valandas, o būdavo, kad niekaip negalėjau liautis verkęs. Viktoras man prisipažino, kad jį persekiojo mirusių kareivių vizijos, o po jo mirties ir man pradėjo vaidentis. Lyg perkūnas iš giedro dangaus karas ir vėl mane apsupo, prasismelkė į vidų. Kiekvienąkart, kai bandydavau užmigti, prieš akis stodavo Viktoras, scenos iš mūsų išgyventų susišaudymų, ir aš pradėdavau visas drebėti. Vienintelis dalykas, gelbėjęs mane nuo visiško pamišimo, buvo Dzeusas.

Tibo stabtelėjo, kad pasižiūrėtų į Elizabetą. Nepaisant prisiminimų jį pervėrė moters grožis, pridengtas tamsia auksinių plaukų užuolaida. Jos veide atsispindėjo užuojauta.

– Nežinau, ką pasakyti.

– Ir aš nežinau, – truktelėjo pečiais Tibo. – Vis dar nežinau.

– Juk supranti, kad tai ne tavo kaltė, tiesa?

– Taip, – sumurmėjo jis, – tačiau čia dar ne pabaiga. – Jis uždėjo ranką ant jos plaštakos žinodamas, kad nuėjo per toli, jog liautųsi.

– Viktoras mėgo kalbėti apie likimą, – galų gale prabilo. – Jis nuoširdžiai tikėjo visokiausiais panašiais dalykėliais ir mūsų paskutinę dieną kartu pasakė, kad aš atpažinsiu savo lemtį, kai ją surasiu. Netgi prievarta negalėjau išvaryti šios minties sau iš galvos. Vis girdėjau jį tai kartojant ir po truputėlį, pamažu ėmiau suvokti, kad, nors nebuvau tikras, kur jo ieškoti, žinojau, kad nerasiu Kolorade. Galų gale susikroviau kuprinę ir paprasčiausiai išėjau. Mano mama galvojo, kad išėjau iš proto. Tačiau sulig kiekvienu nueitu žingsniu pradėjau jausti, jog vėl tampu vientisas. Tarsi kelionė ir buvo tai, ko reikėjo, kad pasveikčiau. Atėjęs į Hamptoną supratau, kad toliau eiti nebereikia. Čia yra ta vieta, kur aš turėjau atsidurti.

– Todėl pasilikai?

– Taip.

– O tavo lemtis?

Tibo neatsakė. Išpasakojo jai tiek, kiek galėjo, o meluoti nenorėjo. Jis stebeilijo į Elizabetos plaštaką po savo delnu ir staiga viskas pasirodė nederama. Jis suprato, kad turėtų viską nutraukti, kol nepasistūmėjo toliau. Reikia stotis nuo sofos ir vesti ją atgal prie automobilio. Atsisveikinti ir nešdintis iš Hamptono dar saulei nepatekėjus. Tačiau prabilti nepajėgė; negalėjo prisiversti atsistoti. Kažkas dar jį laikė, ir vis labiau stebėdamasis jis atsisuko į Elizabetą. Vadinasi, perėjo pusę žemyno ieškodamas moters, kurią pažinojo tik iš fotografijos, o galų gale pamažu, tačiau užtikrintai pamilo šią tikrą, pažeidžiamą, nuostabią moterį, kuri padėjo jam pasijusti gyvam, kaip po karo jis nebuvo jautęsis. Jis gerai to nesuprato, tačiau niekuo gyvenime nebuvo tikresnis.

To, ką išvydo Elizabetos veide, pakako, kad Tibo suprastų, jog ji jaučiasi lygiai taip pat. Tada jis švelniai ją prisitraukė. Pasilenkęs pajuto jos karštą alsavimą, perbraukė lūpomis per jos lūpas kartą, dar kartą ir pagaliau susiliejo ilgam.

Paskandinęs rankas Elizabetos plaukuose jis bučiavo ją į bučinį sudėjęs visą save – visą dabartinį ir visą tokį, koks troško būti. Apkabindamas girdėjo tylų pasitenkinimo murmesį. Kiek pravėręs jos lūpas liežuviu pajuto atsaką ir iš karto suprato, kad ji jam skirta, kad tai, kas vyksta, skirta tik jiems. Tibo bėrė bučiniais jos skruostus ir kaklą švelniai pakramsnodamas, paskui vėl susirado lūpas. Vis dar susipynę juodu pakilo ir jis ramiai nusivedė ją į miegamąjį.

Juodu mylėjosi neskubėdami. Tibo judėjo virš Elizabetos geisdamas, kad tai niekada nesibaigtų, šnabždėdamas jai švelnius žodžius. Jis jautė, kaip jos kūnas vis suvirpa iš malonumo. Paskui ji patenkinta tūnojo susirangiusi, prie jo prigludusi. Jie kalbėjosi, juokavo ir glaustėsi, o kai pasimylėjo antrą kartą, gulėdamas šalia Tibo žvelgė jai į akis, švelniai perbraukė pirštu jai per skruostą. Jis jautė, kaip viduje kyla žodžiai, kurių nė neįsivaizdavo kada nors kam nors pasakysiąs.

– Aš myliu tave, Elizabeta, – sušnabždėjo Tibo žinodamas, kad visais atžvilgiais sako tiesą.

Ji suėmė jo pirštus ir išbučiavo po vieną.

– Ir aš tave myliu, Loganai.