6

Tibo

Grįždamas iš biliardinės Tibo prisiminė antrąją tarnybą Irake.

Taigi: Faluja, du tūkstančiai ketvirtųjų pavasaris. Vienas penki, tarp kitų dalinių, gavo įsakymą numalšinti po Bagdado užėmimo prieš metus nesiliaujantį smurtą. Civiliai suprato, ko tikėtis, ir ėmė plaukti iš miesto užkimšdami greitkelius. Per dieną evakavosi beveik trečdalis miesto. Buvo iškviestos oro pajėgos, paskui jūrų pėstininkai. Jie judėjo kvartalas po kvartalo, namas po namo, kambarys po kambario kartais intensyviausiuose mūšiuose nuo invazijos pradžios. Per tris dienas sąjungininkai užėmė ketvirtadalį miesto, tačiau didėjantis civilių mirčių skaičius privertė nutraukti ugnį. Buvo priimtas sprendimas nutraukti operaciją ir dauguma pajėgų buvo atitrauktos, tarp jų ir Tibo būrys.

Tačiau ne visa jo kuopa atsitraukė.

Antrą operacijos dieną pietiniame pramoniniame miesto gale Tibo būriui buvo įsakyta patikrinti vietą, kurioje, pasak gandų, buvo įrengta ginklų slėptuvė. Tačiau konkretus pastatas nebuvo nurodytas; tai galėjo būti bet kuris iš tuzino apgriuvusių statinių, puslankiu susigūžusių prie apleistos degalinės. Tibo būrys pajudėjo statinių link, iš tolo aplenkdami degalinę. Pusė ėjo iš kairės, pusė iš dešinės. Buvo tyku, o paskui staiga ramybė baigėsi. Sprogo degalinė. Į dangų šovė liepsnos, smūgio jėga pusę vyrų apkurtino ir išguldė ant žemės. Tibo buvo apsvaigintas. Viskas aplinkui išskydo, šonuose pajuodo. Tuo pat metu pro langus ir nuo stogų iš viršaus bei iš priekio, iš apdegusių automobilių liekanų gatvėje pasipylė kulkų kruša.

Tibo atsidūrė ant žemės greta Viktoro. Kartu buvo dar du iš jo būrio, Metas Pasiutęs Šuo ir Kevinas Žmogus Ka. Korpuso mokymas pradėjo veikti. Pradėjo veikti bendrystė. Nepaisydamas puolimo, nepaisydamas baimės, nepaisydamas beveik garantuotos mirties, Viktoras stvėrė šautuvą, pakilo ant vieno kelio ir ėmė taikytis į priešą. Iššovė, dar kartą iššovė, judėjo ramiai ir susitelkęs, tolygiai. Savo šautuvą paėmė Pasiutęs Šuo. Vienas po kito vyrai kilo. Viena po kitos susiformavo ugnies grupės. Šauti. Pridengti. Judėti. Tačiau judėti jie negalėjo. Nebuvo kur. Vienas jūrų pėstininkas suklupo, paskui kitas. Paskui trečias ir ketvirtas.

Kai atvyko pastiprinimas, buvo beveik per vėlu. Pasiutęs Šuo buvo pašautas į šlaunies arteriją. Nors ir turėjo turniketą, jis nukraujavo per kelias minutes. Kevinui pataikė į galvą, jis mirė akimirksniu. Dar dešimt buvo sužeista. Tiktai nedaugelis išsigelbėjo sveiki ir gyvi. Tarp jų – Tibo ir Viktoras.

Biliardinėje vienas iš kalbintų jaunuolių priminė Metą Pasiutusį Šunį. Galėtų būti brolis – panašus ūgis ir svoris, panaši šukuosena, tokia pati kalbos maniera – netgi būta akimirkos, kai Tibo ėmė spėlioti, ar tik jie nėra broliai, prieš primindamas sau, kad tai paprasčiausiai neįmanoma.

Prieš imdamasis plano jis įvertino savo galimybes. Mažuose miesteliuose nepažįstamieji visada įtartini, o besibaigiant vakarui Tibo pamatė, kaip kaulėtas vyrukas netikusia oda skambino iš mokamo telefono greta tualetų nervingai jį nužiūrinėdamas. Nervinosi dar prieš rinkdamas numerį, tad Tibo spėjo, kad jis skambino arba moteriai iš nuotraukos, arba kažkam, kas buvo jai artimas. Tie įtarimai pasitvirtino, kai Tibo išėjo. Kaip ir galima buvo numanyti, vyriškis nusekė jį iki durų pažiūrėti, kuriuo keliu jis eis, štai kodėl iš pradžių Tibo patraukė priešinga kryptimi.

Atėjęs į aplūžusią biliardinę Tibo praėjo pro barą ir patraukė tiesiai prie stalų. Greitai įvertino tinkamos amžiaus grupės vyrus, dauguma kurių atrodė esą vieniši. Paprašęs prisijungti susitaikė su privalomu niurnėjimu. Puikiai pasielgė pastatęs kelis ratus alaus ir pralošęs kelias biliardo partijas – suprantama, vyrai pradėjo atsipalaiduoti. Atsainiai, kasdieniškai jis paklausinėjo apie miesto socialinį gyvenimą. Praleido garantuotus kamuoliukus. Sveikino kitus, kai tie pataikydavo.

Galų gale jie pradėjo jo klausinėti. Iš kur jis? Ką čia veikia? Jis mykė ir murmuliavo, kažką veblendamas apie merginą, o paskui pakeitė temą. Pamaitino jų smalsumą. Nupirko dar alaus, o kai vyrai vėl užklausė, jis nenoriai atskleidė savo istoriją: kad su draugu prieš kelerius metus atvažiavo į mugę ir susipažino su mergina. Klausytojai užkibo. Jis postringavo apie tai, kokia puiki ji buvo ir kaip prašė aplankyti, jei kada dar pasirodys šiame mieste. Jis norėtų, tačiau, velniai rautų, niekaip neprisimena jos vardo.

Neprisimeni jos vardo? – teiravosi vyrai. Ne, – atsakinėjo Tibo. Man niekada nesisekė su vardais. Vaikystėje žaisdamas beisbolą gavau į galvą, nuo tada mano atmintis ne visai gera. – Jis gūžtelėjo pečiais žinodamas, kad vyrai ims juoktis. Jie juokėsi. Tiesa, turiu nuotrauką, – pridūrė stengdamasis, kad atrodytų, jog tik dabar tai prisiminė.

Ar turi ją čia?

Taip. Tikriausiai turiu.

Jis pasirausė kišenėse ir išsitraukė nuotrauką. Vyrai susispietė aplink. Po akimirkos vienas jų pradėjo purtyti galvą. Tau nepasisekė, – pasakė. – Ji nepasiekiama. Ištekėjo? Ne, bet sakykim, ji nesusitikinėja. Jos buvusiajam tai nepatiktų ir, patikėk manim, nenorėtum pasipainioti jam po kojų.

Tibo nurijo seiles. Kas ji?

Betė Gryn, sulaukė atsakymo. Hamptono pradinės mokytoja, gyvena su močiute name prie „Saulėkaitos“ šunidžių.

Betė Gryn. Arba tiksliau, pagalvojo Tibo, Elizabeta Gryn.

E.

Dar bekalbant Tibo pastebėjo, kaip vienas vyriškių, kuriems rodė nuotrauką, nepastebimai išsmuko. Vadinasi, man nepasisekė, – pasakė Tibo, imdamas fotografiją.

Jis liko dar pusvalandžiui, kad paslėptų pėdsakus. Dar truputį apie šį bei tą pasikalbėjo. Stebėjo, kaip spuoguotas nepažįstamasis skambina telefonu, ir pagal jo reakciją matė, kaip nusivilia. Tarsi vaikas, kuris pateko į bėdą skųsdamas. Gerai. Tačiau Tibo vis tiek jautė, kad nepažįstamąjį dar susitiks. Nupirko dar alaus, pralošė dar porą partijų, vis dirsteldamas į duris, ar niekas neatvažiavo. Niekas. Laiku pakėlė rankas ir pasakė, kad liko be cento. Ketina leistis į kelią. Tai atsiėjo jam truputį daugiau nei šimtą dolerių. Išgirdo, kad bet kuriuo metu yra laukiamas.

Tibo vargiai ką begirdėjo. Jis tegalėjo galvoti, kad nuotrauka įgijo vardą. Kitas žingsnis – su ja susitikti.