2

Tibo

Keista pagalvojus, kaip netikėtai gali pasisukti žmogaus gyvenimas. Dar prieš metus Tibo būtų stverte stvėręs galimybę praleisti savaitgalį su Eime ir jos draugėmis. Tikriausiai būtent to jam ir reikėjo, tačiau kai jos išmetė jį prie pat Hamptono ribų stipriai slegiant rugpjūčio popietės kaitrai, jis pamojavo atsisveikindamas ir pajuto keistą palengvėjimą. Iš išorės stengdamasis atrodyti normalus labai išsenki.

Iškeliavęs iš Kolorado jau prieš kelis mėnesius jis sąmoningai nepraleido daugiau nei kelių valandų su kuo nors, vienintelė išimtis buvo nusenęs pienininkas kiek į pietus nuo Litl Roko, šis leido jam miegoti nenaudojamame miegamajame antrame aukšte po vakarienės, per kurią ūkininkas kalbėjo tiek mažai, kiek ir jis. Jokių klausimų, jokių pasmalsavimų, jokių atvirų užuominų. Tik kasdieniškas priėmimas, kurio Tibo kalbėjimu nelaikė. Atsidėkodamas Tibo praleido kelias dienas padėdamas suremontuoti tvarto stogą, kol galų gale pasuko į kelią su prikrauta kuprine. Dzeusas gūrino įkandin.

Išskyrus kelionę su merginomis, visą kelią jis nuėjo pėsčiomis. Išmetęs buto raktus prie valdytojo kontoros kovo viduryje jis numynė aštuonias poras batų, daugiausia stiprinosi PowerVars ir vandeniu įveikdamas ilgus, vienišus ruožus tarp miestų, o kartą Tenesyje suvalgė penkias aukštas sklindžių krūvas, nes beveik tris dienas keliavo be maisto. Kartu su Dzeusu jis traukė per pūgą ir audrą su kruša, netoli Talsos Oklahomoje horizonte matė tornadą, dukart vos nenutrenkė žaibas. Ne vieną kartą darė lankstą vengdamas pagrindinių kelių, o kartais ilgindavo kelionę tik iš įgeidžio. Paprastai eidavo, kol pavargdavo, o besibaigiant dienai imdavo ieškotis vietelės stovyklai, bet kur, kur, jo nuomone, jam ir Dzeusui niekas netrukdys. Rytais jie leisdavosi į kelią dar neišaušus, kad niekas nepastebėtų. Iki šiol niekas jų netrikdė.

Jis manė, kad vidutiniškai sukaria dvidešimt mylių per dieną, nors niekada specialiai nesekė nei laiko, nei atstumo. Tai nebuvo kelionė įprasta to žodžio prasme. Jis įsivaizdavo, kad kažkam gali atrodyti, jog jis eina norėdamas aplenkti prisiminimus apie paliktą pasaulį, o tai skambėjo poetiškai; kiti, galbūt, norės tikėti, kad jis eina paprasčiausiai dėl pačios kelionės. Tačiau nei viena, nei kita nebuvo tiesa. Jam patiko eiti ir jis turėjo kur eiti. Paprasčiausiai. Jam patiko eiti tada kai nori, norimu greičiu į tą vietą, kurioje norėjo būti. Ketverius metus vykdžius įsakymus kariuomenėje šitokia laisvė atrodė patraukli.

Jo motina nerimavo, tačiau motinos visada šitaip elgiasi. Bent jau jo motina. Kas kelias dienas jis paskambindavo pranešti, kad viskas einasi gerai, ir paprastai pakabinęs ragelį pagalvodavo, jog elgiasi nesąžiningai. Per pastaruosius penkerius metus jis beveik neviešėjo namuose, ir prieš kiekvieną iš trijų kelionių į Iraką telefonu išklausydavo motinos paskaitą nekrėsti kvailysčių. Kvailysčių jis ir nekrėtė, tačiau ne vieną kartą buvo per plauką nuo žūties. Nors motinai jis niekada apie tai nepasakojo, ji skaitė laikraščius. „O dabar šitai, – sielojosi motina naktį prieš jam išeinant. – Man visa tai atrodo kvailystė.“

Gal taip ir buvo. Jis dar nebuvo tikras.

– Ką manai, Dzeusai?

Šuo grįžtelėjo išgirdęs savo vardą ir žengtelėjo šeimininko pusėn.

– Taip, žinau, tu išalkai. Anokia čia naujiena.

Tibo stabtelėjo aplūžusio motelio automobilių stovėjimo aikštelėje miesto pakrašty. Ištraukė dubenėlį ir šunų maisto likučius. Dzeusui pradėjus lapnoti Tibo apsidairė.

Hamptonas jokiu būdu nebuvo blogiausia jo matyta vieta, tačiau nebuvo ir geriausia. Miestelis buvo įsikūręs Pietų upės pakrantėje, maždaug už trisdešimt penkių mylių į šiaurės vakarus nuo Vilmingtono ir pakrantės, ir iš pirmo žvilgsnio jis, regis, niekuo nesiskyrė nuo tūkstančių pietuose išsibarsčiusių savimi patenkintų ir apsirūpinančių darbininkiškų bendruomenių, menančių istoriją ir besiilginčių buvusios garbės. Eismo srautą link tilto, kuris jungė du upės krantus, reguliavo pora šviesoforų, tabaluojančių ant nukarusių laidų, o abipus pagrindinio kelio kokią pusę mylios kūpsojo vienas prie kito prisispaudę žemi plytiniai pastatai, su ant priekinių langų prilipintais firmų pavadinimais, kviečiančiais pavalgyti, išgerti ar nusipirkti įrangos. Šen ten augančių senų magnolijų pūpsančios šaknys buvo iškilnojusios šaligatvį. Tolumoje jis matė senamadišką kirpėjo iškabą – baltai ir raudonai spirale nudažytą kartelę, kartu su būtinai priešais ant suolelio sėdinčiais seniais. Jis nusišypsojo. Tai nuostabu, tarsi šeštojo dešimtmečio fantazija.

Tačiau patyrinėjęs atidžiau jis pajuto, kad pirmasis įspūdis suklaidino. Nors ir netoli vandenyno – o galbūt būtent dėl to, spėjo Tibo, ties stogų linijomis buvo matyti irimo žymės, jis pastebėjo trupančias prie pamatų plytas ir išblukusias sūraus vandens dėmes kelios pėdos virš pamatų – buvusio rimto potvynio įrodymą. Nė viena parduotuvių dar nebuvo užkaltos, tačiau beveik nematydamas priešais stovinčių automobilių vaikinas spėliojo, kiek dar jos išsilaikys. Mažų miestelių prekybiniai rajonai nyko kaip dinozaurai, tad jei ši vieta atrodė kaip daugumos kitų miestų, per kuriuos jis perėjo, vadinasi, yra ir kita, naujesnė verslo erdvė, labiausiai tikėtina, įsitvirtinusi prie Walmarto ar Piglio Viglio, kuri reikš šios miesto dalies galą.

Tačiau keista. Būti čia. Jis nežinojo, kokį įsivaizdavo Hamptoną, tačiau tikrai ne tokį.

Nesvarbu. Kol Dzeusas rijo savo ėdalą, jis galvojo, kiek užtruks, kol ją ras. Moterį iš nuotraukos. Moterį, su kuria susitikti jis atėjo.

Tačiau tikrai ją suras. Tuo neabejojo. Pakėlė kuprinę.

– Pasiruošęs?

Dzeusas pakreipė galvą.

– Einam, pasiimsim kambarį. Noriu pavalgyt ir nusipraust po dušu. Ir tau reikėtų išsimaudyti.

Tik žengęs porą žingsnių Tibo suprato, kad Dzeusas nejuda. Jis dirstelėjo per petį.

– Nežiūrėk į mane šitaip. Tau būtinai reikia išsimaudyti. Tu dvoki.

Dzeusas nejudėjo.

– Nuostabu. Elkis, kaip išmanai. Aš einu.

Jis patraukė link valdytojo kontoros užsiregistruoti žinodamas, kad Dzeusas atseks. Galų gale šuo visada nusekdavo iš paskos.

Kol rado nuotrauką, Tibo gyvenimas tekėjo taip, kaip jis ir buvo numatęs. Jis visada turėdavo planą. Norėjo puikiai mokytis – tapo pirmūnu; norėjo būti geras sportininkas, tad augdamas išbandė kone visas sporto šakas. Užsimanė išmokti skambinti pianinu bei griežti smuiku – išmoko, netgi pats galėjo kurti muziką. Baigęs Kolorado universiteto koledžą planavo tapti jūrų pėstininku. Verbuotojas net susijaudino, kad jis nori užsirašyti užuot tapęs karininku. Buvo sukrėstas, tačiau gerąja prasme. Dauguma absolventų nedegė noru tapti pėstininkais, tačiau Tibo troško būtent to.

Pasaulio prekybos centro susprogdinimas jo sprendimui nedaug turėjo įtakos. Atvirkščiai, stojimas į armiją atrodė natūraliai privalomas, nes jo tėvas jūros pajėgose ištarnavo dvidešimt penkerius metus. Tėvas išėjo eiliniu, o baigė kaip vienas tų žilstelėjusių plieniniais žandikauliais seržantų, keliančių šiurpą visiems, išskyrus savo žmoną ir būrį, kuriam vadovavo. Su tais jaunais vyrais jis elgėsi kaip su sūnumis, vienintelis jo troškimas, kaip jiems vis kartodavo, parvežti juos namo motinoms gyvus, sveikus ir suaugusius. Bėgant metams tėvas dalyvavo daugiau nei penkiasdešimtyje vestuvių, o jo būrio jaunuoliai nė neįsivaizdavo, kad galėtų tuoktis negavę vado palaiminimo. Puikus jūrų pėstininkas Vietname gavo „Bronzinę žvaigždę“ ir dvi „Purpurines širdis“, o bėgant metams tarnavo Grenadoje, Panamoje, Bosnijoje, dalyvavo Pirmajame Persų įlankos kare. Jūrų pėstininkams nerūpi, kur juos kelia, tad Tibo didumą jaunystės praleido kraustydamasis iš vienos vietos į kitą, gyveno bazėse visame pasaulyje. Tam tikru požiūriu Okinava atrodė tikresni namai nei Koloradas; nors jo japonų kalbos žinios buvo kiek apleistos, jis manė, kad savaitę praleidęs Tokijuje vėl sužadintų kadaise turėtą sklandžią ištarmę. Kaip ir tėvas, jis įsivaizdavo, kad galiausiai iš korpuso išeis į atsargą, tačiau, kitaip nei tėvas, jis ketino pakankamai ilgai po to pagyventi ir pasimėgauti. Tėvas mirė nuo širdies smūgio praėjus vos dvejiems metams, kai paskutinį kartą vilkėjo mėlynąją uniformą. Stiprus infarktas užgriuvo tarsi iš giedro dangaus. Vieną akimirką jis valė sniegą nuo keliuko, o kitą jo jau nebebuvo. Tai nutiko prieš trylika metų. Tuo metu Tibo buvo penkiolika.

Tą dieną ir laidotuvių dieną jis ryškiausiai prisimena savo gyvenime prieš įstojant į jūrų pėstininkus. Kariškių vaikams įvykiai išblėsta ir susilieja paprasčiausiai dėl to, kad dažnai tenka kraustytis. Draugai atsiranda ir pradingsta, drabužiai tai supakuojami, tai iškraunami, namiškiai nuolat atsikrato nereikalingų daiktų ir galiausiai ne itin prie jų ir prisiriša. Kartais būna sunku, tačiau vaikas sustiprėja taip, kaip dauguma žmonių negali suprasti. Išmokstama, kad kažką palikus jų vietą neišvengiamai užims kiti, kad kiekviena vieta turi pasiūlyti ką nors gera – ir bloga. Dėl to vaikai greičiau užauga.

Netgi koledžo laikotarpis skendo rūke, tačiau šiame jo gyvenimo etape galiojo savotiška nusistovėjusi tvarka. Mokymasis visą savaitę, mėgavimasis savaitgaliais, skubotas ruošimasis egzaminams, apgailėtinas bendrabučio maistas ir pora draugysčių su merginomis, viena kurių truko ne daug ilgiau nei metus. Kiekvienas, lankęs koledžą, gali papasakoti tas pačias istorijas, iš jų tik nedaugelis turi ilgalaikį poveikį. Galų gale išliko tik išsilavinimas. Tiesą pasakius, jis jautėsi taip, tarsi tikrasis jo gyvenimas prasidėjo tik tuomet, kai atvyko į Pario salą, į pagrindinio rengimo stovyklą. Vos iššokus iš autobuso ausyse pasigirdo mokymų seržanto šūkavimai. Niekas kitas labiau už mokymų seržantą nepriverčia žmogaus patikėti, kad iki šios akimirkos jo gyvenime nebuvo nieko svarbaus. Dabar tu priklausai jam, ir viskas. Geras sportininkas? Penkiasdešimt atsispaudimų, pone įžaidėjau. Mokeisi koledže? Surink šautuvą, Einšteinai. Tėvas buvo jūrų pėstininkas? Tada, kaip kadaise senis, eik valyt šikinyko. Tos pačios senos banalios frazės. Bėgte, žygiuot, ramiai, šliaužti per purvą, ropštis siena: čia nebuvo nieko, ko jis nesitikėjo.

Teko pripažinti, kad mokymai dažniausiai paveikdavo. Vaikinai palūždavo, netgi pralaimėdavo, ir pamažu iš jų būdavo nulipdomi jūrų pėstininkai. Ar bent jau jie taip sakydavo, šiaip ar taip. Jis nepalūžo. Apsimetinėjo, laikė nuleidęs galvą, darė ką liepiamas ir liko tuo pačiu žmogumi, kaip anksčiau. Tačiau vis tiek tapo jūrų pėstininku.

Tibo atsidūrė penktojo jūrų pėstininkų korpuso pirmajame batalione, kuris bazavosi Pendltono stovykloje. San Diegas, kur puikus oras, nuostabūs paplūdimiai ir netgi daugiau gražių moterų, jam puikiai tiko. Tačiau tai neužtruko. 2003 metų sausį, vos sukakus dvidešimt trejiems, jis išvyko į Kuveitą ruoštis Irako išlaisvinimo operacijai. Dohos stovykla pramoninėje Kuveito dalyje buvo naudojama nuo Pirmojo Persų įlankos karo laikų ir pati jau buvo virtusi miestu. Čia buvo sporto salė ir kompiuterių centras, krautuvė, vietos pavalgyti ir palapinės, nusidriekusios iki horizonto. Judrioje vietoje tapo dar judriau gresiant invazijai, o įvykiai klostėsi chaotiškai nuo pat pradžių. Jo dienos buvo nesibaigianti seka valandas trunkančių susirinkimų, nugarą laužiančių pratybų ir vis besikeičiančių puolimo planų perklausų ir repeticijų. Apsaugos nuo cheminio ginklo kostiumą jis mokėsi užsivilkti šimtus kartų. Taip pat sklido nesibaigiantys gandai. Blogiausia dalis buvo mėginimas įsivaizduoti, kurie iš jų galėtų būti tikri. Kiekvienas pažinojo kažką, kas pažinojo kažką, kas girdėjo tikrą istoriją. Vieną dieną jie turėdavo neišvengiamai išvykti. Kitą dieną išgirsdavo, kad yra užlaikomi. Pirmiausia priešas artėjo iš šiaurės ir pietų; paskui tik iš pietų, o gal ir visai ne. Buvo kalbama, kad priešas turi cheminį ginklą ir ketina jį panaudoti; kitą dieną išgirsdavo, kad cheminio tikrai nenaudos, nes Jungtinės Valstijos atsakytų branduoliniu. Buvo šnabždama, kad Irako Respublikos gvardija ketina atlikti savižudiškus išpuolius prie pat sienos; kiti prisiekinėjo, kad išpuoliai bus vykdomi netoli Bagdado. Dar kiti kalbėjo, kad savižudžiai savo išpuolius vykdys prie naftos telkinių. Trumpai tariant, niekas nežinojo nieko tikra ir tiktai kurstė vaizduotę šimtui penkiasdešimt tūkstančių karių, susirinkusių Kuveite.

Iš principo kareiviai yra vaikai. Žmonės kartais tai pamiršta. Aštuoniolikos, devyniolikos, dvidešimties – pusė tarnaujančiųjų nebuvo pakankamai suaugę, kad galėtų nusipirkti alaus. Jie pasitikėjo savimi, buvo puikiai pasirengę ir užsidegę žygiuoti, tačiau buvo neįmanoma nekreipti dėmesio į laukiančią tikrovę. Kai kurie iš jų mirs. Vieni atvirai apie tai kalbėjo, kiti rašė laiškus šeimoms ir atiduodavo juos kapelionui. Nuotaikos buvo nekokios. Vieni prastai miegojo, kiti – beveik visą laiką. Tibo stebėjo visa tai keistai atsiribojęs, net abejingai. „Sveiki atvykę į karą, – tarsi girdėjo kalbant tėvą. – Kaip visada PNVŠG: padėtis normali, visiškas šūdo garas.“

Tibo nebuvo visiškai atsparus nuolat didėjančiai įtampai, tad, kaip ir visiems kitiems, jam reikėjo išsilieti. Buvo neįmanoma to išvengti. Jis pradėjo žaisti pokerį. Tėvas buvo jį išmokęs, jis mokėjo tą žaidimą... arba manė, kad moka. Netruko išsiaiškinti, kad kiti moka daugiau. Per pirmąsias tris savaites jis prasilošė kone iki paskutinio daimo, kuriuos sutaupė nuo įsirašymo dienos, nes blefuodavo tada, kai turėdavo pasitraukti, o pasitraukdavo tada, kai vertėjo likti žaidime. Iš pradžių tai nebuvo dideli pinigai, be to, nelabai buvo kur juos išleisti, jei ir būtų likę, tačiau nuotaika apsiblausė ilgam. Jis nekentė pralaimėti.

Vienintelis priešnuodis buvo ilgi pabėgiojimai rytais, dar prieš patekant saulei. Paprastai būdavo šaltoka. Nors jau visą mėnesį išbuvo Viduriniuosiuose Rytuose, negalėjo nesistebėti, kaip šalta gali būti dykumoje. Jis greitai bėgdavo po žvaigždėmis nusėtu dangumi, o oras iš burnos virto kamuoliais.

Vieno tokio pasibėgiojimo pabaigoje, kai tolumoje jau matė savo palapinę, ėmė bėgti lėčiau. Tuo metu pasiekusi horizonto kraštą saulė sausringu bergždžiu kraštovaizdžiu paskleidė auksą. Rankas uždėjęs ant klubų Tibo bandė atgauti kvapą ir tuo metu akies kampučiu pastebėjo blausų blykstelėjimą. Jis stabtelėjo ir pakėlė fotografiją, kuri buvo pusiau palaidota purve. Pastebėjo, kad ji pigiai, tačiau tvarkingai laminuota, tikriausiai norint apsaugoti nuo oro negandų. Jis nubraukė dulkes, pavalė ir tada pirmą kartą ją pamatė.

Besišypsanti blondinė nefrito spalvos šelmiškomis akimis, mūvinti džinsais, apsivilkusi trumparankoviais marškinėliais su priekyje išraitytu užrašu „Laimingoji“. Jai už nugaros buvo matyti plakatas „Hamptono atrakcionai“, greta stovėjo pilkas vokiečių aviganis su antsnukiu. Minioje už jos, truputį šone, išsiskyrė du jaunuoliai prie bilietų kasos, vilkintys trumparankovius marškinėlius su logotipais. Tolumoje augo trys visžaliai medžiai smailėjančiomis viršūnėmis, tokie auga beveik visur. Kitoje nuotraukos pusėje ranka buvo užrašyta: „Saugok save! E.“

Ne visus išvardytus dalykus jis pastebėjo iš karto. Pirmas impulsas, tiesą sakant, buvo sviesti nuotrauką šalin. Vos nenumetė, tačiau toptelėjo, kad tas, kuris ją pametė, gali panorėti atgauti. Nuotrauka kažkam akivaizdžiai kažką reiškė.

Grįžęs į stovyklą jis prismeigė nuotrauką prie skelbimų lentos greta įėjimo į kompiuterių centrą galvodamas, kad visi stovyklos gyventojai vienu ar kitu tikslu pro čia praeina. Be abejonės, kažkam jos prireiks.

Praėjo savaitė, paskui dešimt dienų. Nuotrauka tebekabėjo. Iki to laiko jo būrys buvo mokomas kelias valandas kiekvieną dieną, o pokerio žaidimai tapo rimti. Kai kurie vyrai pralošdavo tūkstančius dolerių. Buvo kalbama, kad vienas grandinis prasilošė kone dešimt tūkstančių. Tibo, kuris po savo žeminančių pirmųjų bandymų nebelošė, mieliau leido laisvą laiką galvodamas apie artėjantį puolimą ir spėliodamas, kaip reaguos apšaudomas. Nuklydęs iki kompiuterių centro likus trims dienoms iki puolimo, jis pamatė, kad nuotrauka tebėra prismeigta prie skelbimų lentos, ir dėl priežasties, kurios pats gerai nesuprato, nusikabino nuotrauką ir įsidėjo į kišenę.

Viktoras, geriausias jo draugas dalinyje – drauge jie buvo nuo pradinių mokymų, įkalbėjo jį tą vakarą prisijungti žaisti pokerį, nepaisydamas Tibo abejonių. Stigdamas lėšų, Tibo pradėjo atsargiai ir nė negalvojo žaisti ilgiau nei pusvalandį. Pirmose trijose partijose jis pasitraukė, ketvirtoje partijoje sudarė eilę, o šeštoje – pilną namą. Kortos vis taip ir krito – mostys, eilės, pilni namai – ir įpusėjus vakarui jis atgavo, ką anksčiau buvo pralošęs. Pirmieji žaidėjai iki to išėjo, juos pakeitė kiti. Savo ruožtu, pasikeitė ir tie. Tibo pasiliko. Jo laimėjimų srautas nemalšo, ir iki aušros jis laimėjo tiek, kiek uždirbo per pirmuosius šešis tarnybos mėnesius.

Tik kai kartu su Viktoru pasitraukė iš žaidimo, suvokė, kad visą tą laiką kišenėje turėjo nuotrauką. Sugrįžus prie savo palapinės jis parodė Viktorui nuotrauką ir žodžius ant moters marškinėlių. Viktoras, kurio tėvai, nelegalūs imigrantai, gyveno netoli Beikersfildo Kalifornijoje, buvo ne tik religingas, bet tikėjo ir visų rūšių stebuklais. Labiausiai mėgo audrą su perkūnija, besišakojančius kelius bei juodus katinus ir dar prieš išplaukiant papasakojo Tibo apie dėdę, kuris tariamai turėjo galią nužiūrėti: „Tereikia jam savotiškai į tave pažvelgti, ir tik dienų klausimas, kada tu mirsi.“ Viktoro įsitikinimas privertė Tibo jaustis taip, tarsi vėl būtų dešimtmetis, kuris susižavėjęs klausosi, kaip Viktoras, pasikišęs po smakru žibintuvėlį, pasakoja istoriją. Tada jis nieko nesakė. Visi turi savų keistenybių. Vyrukas nori tikėti pranašingais ženklais? Tegu sau. Daug svarbiau buvo tas faktas, kad Viktoras buvo pakankamai puikus šaulys, paimtas kaip snaiperis ir Tibo patikėjo jam savo gyvenimą.

Prieš atiduodamas Viktoras ilgai žvelgė į nuotrauką.

– Sakai, kad radai ją auštant?

– Aha.

– Aušra – labai stiprus paros metas.

– Kaip tu ir sakei.

– Tai ženklas, – pasakė jis. – Ji – tavo sėkmės talismanas. Matai marškinėlius, kuriuos ji vilki?

– Šį vakarą – galbūt.

– Ne tik šį vakarą. Radai šią nuotrauką ne be priežasties. Ne be priežasties niekas jos nepasiėmė. Neatsitiktinai šiandien tu ją nusisegei. Tik tau skirta ją turėti.

Tibo norėjo pasakyti ką nors apie vaikiną, kuris ją pametė ir kaip anas dėl to jaučiasi, tačiau nutylėjo. Verčiau atsigulė ant gulto ir sunėrė rankas po galva.

Viktoras pakartojo judesius.

– Džiaugiuosi dėl tavęs. Nuo šiol tave lydės sėkmė, – pridūrė.

– Viliuosi.

– Tačiau tu nieku gyvu negali pamesti nuotraukos.

– Kodėl?

– Jei pamestum, kerai pradėtų veikti priešingai.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad tau nesiseks. O kare tu mažiausiai norėtum, kad tau nesisektų.

Viduje motelio kambarys buvo toks pat bjaurus kaip ir iš išorės: medinė apkala, apšvietimo įranga nuo lubų pakabinta ant ilgo plauko, gauruotas kilimas, televizorius, prisuktas prie stovo. Atrodė, jog jis dekoruotas kokiais septyniasdešimt penktaisiais ir niekada neatnaujintas, ir priminė tas vietas, kurias jo tėtis išnuomodavo jų šeimos atostogoms pietvakariuose, kai Tibo buvo dar vaikas. Jie apsistodavo nakvoti kur tolėliau nuo greitkelio ir, jei būdavo santykinai švaru, tėvui atrodė, kad ten puiku. Mama taip nemanė, tačiau ką ji galėjo padaryti? Skersai gatvės nebūdavo keturių žvaigždučių viešbučio, o jei ir būtų toks buvęs, jie jokiu būdu nebūtų galėję sau to leisti.

Tibo atliko tuos pačius įprastus veiksmus, kuriuos atlikdavo tėvas, įėjęs į motelio kambarį: atitraukė antklodę tikrindamas, ar švarios paklodės, patikrino, ar ant dušo užuolaidėlės nėra pelėsių, kriauklėje paieškojo plaukų. Nepaisant tikėtinų rūdžių dėmių, pratekančio čiaupo ir cigarečių nuodagų, vieta buvo švaresnė, nei jis įsivaizdavo. Taip pat ir nebrangi. Tibo iš anksto susimokėjo grynaisiais už savaitę: jokių klausimų, jokio papildomo mokesčio už šunį. Apskritai paėmus, pigu. Geras dalykas. Tibo neturėjo kreditinių kortelių, debetinių kortelių, banko kasos automatų kortelių, jokio oficialaus pašto adreso, neturėjo ir mobiliojo telefono. Su savimi nešiojosi beveik viską, ką turėjo. Jis nebuvo turtingas. Nepriklausė netgi vidurinei klasei. Įmonė verslo nevykdė. Jam tiesiog patiko jo vienuma.

Jis įleido Dzeusą į vonią ir išmaudė, panaudodamas šampūną iš kuprinės. Paskui pats nusiprausė po dušu ir apsirengė panašiais švariais drabužiais. Sėdėdamas ant lovos pervertė telefonų knygą, ieškodamas šio to konkrečiai, tačiau nesėkmingai. Pasižymėjo, kad turint laiko reikės išsiskalbti, paskui nusprendė šio to užkąsti nedideliame restoranėlyje, kurį matė kiek tolėliau gatve.

Ten nuėjus Dzeuso vidun neįleido, tačiau tai nestebino. Dzeusas atsigulė lauke prie paradinių durų ir užsnūdo. Tibo suvalgė sūrainį su skrudintomis bulvytėmis, užgėrė šokoladiniu pieno kokteiliu, paskui užsakė sūrainį Dzeusui. Lauke pažiūrėjo, kaip Dzeusas nugurkė jį mažiau nei per dvidešimt sekundžių ir vėl pažvelgė į Tibo.

– Džiaugiuosi, kad sugebėjai pasimėgauti. Eime.

Pusgaminių krautuvėlėje Tibo nusipirko miesto žemėlapį ir atsisėdo ant suoliuko netoli miesto aikštės – viename tų senamadiškų parkų, iš visų keturių pusių apsuptame prekybinių gatvių. Aukštais pavėsingais medžiais, žaidimų aikštele vaikams, daugybe gėlių besipuikuojančiame parke žmonių neknibždėjo: tik būrelis mamyčių šnekučiavosi, kol vaikai švilpė šliaužykla ir švytravo pirmyn atgal sūpuoklėmis. Jis ištyrė moterų veidus ir įsitikino, kad jos tarp jų nėra, paskui nusisuko ir išskleidė žemėlapį, kol mamytės jo akivaizdoje nespėjo susinervinti. Moterys su mažais vaikais visada susinervina, kai pamato šalia be tikslo besistaipančius vienišus vyriškius. Jis jų nekaltino. Aplinkui per daug iškrypėlių.

Tyrinėdamas žemėlapį jis susiorientavo ir pamėgino sugalvoti kitą ėjimą. Neturėjo iliuzijų, kad bus lengva. Šiaip ar taip, žinojo nedaug. Jis teturėjo nuotrauką – jokio vardo ar adreso. Jokio supratimo, kuo ji užsiima. Jokio telefono numerio. Jokių datų. Ničnieko, tik veidas minioje.

Tačiau būta kiek užuominų. Jis išnagrinėjo nuotraukos smulkmenas, kaip jau darė daugybę kartų anksčiau, ir pradėjo nuo to, ką jau žinojo. Fotografuota Hamptone. Fotografavimo metu atrodo, kad moteriai maždaug dvidešimt su trupučiu. Ji patraukli. Arba turi vokiečių aviganį, arba pažįsta ką nors, kas tokį turi. Jos vardas prasideda E raide. Ema, Eleina, Eliza, Eilyn, Elena, Emilė, Eirina, Erika... Šie atrodė labiausiai tikėtini, nors pietuose, spėjo jis, galėtų pasitaikyti tokių vardų kaip Erdina ar Elspeta. Moteris nuėjo į mugę su žmogumi, kuris vėliau buvo išsiųstas į Iraką. Ji padovanojo jam nuotrauką, kurią Tibo surado du tūkstančiai trečiųjų vasarį, o tai reiškia, jog fotografuota anksčiau. Vadinasi, šiuo metu moteris bebaigia trečią dešimtį. Tolumoje matyti trys visžaliai medžiai. Šitai jis žinojo – tai faktai.

Toliau tik prielaidos, pradedant pačiu Hamptonu. Hamptonas – gana dažnas pavadinimas. Greitoji interneto paieška atskleidė tokių miestų daugybę. Apygardos ir miestai: Pietų Karolinoje, Virdžinijoje, Naujajame Hampšyre, Ajovoje, Nebraskoje, Džordžijoje ir dar daug kitų. Daugybė kitų. Ir, žinoma, Hamptonas Hamptono apygardoje Šiaurės Karolinoje.

Nors fone į akis nekrito jokie vietovės orientyrai – jokių Montiselo dvaro* nuotraukų, reiškiančių, jog tai bus Virdžinija, jokių „Sveiki atvykę į Ajovą!“ plakatų tolumoje, informacijos buvo. Ne apie moterį, tačiau buvo galima išskaityti iš jaunuolių fone, stovinčių eilėje prie bilietų. Du iš jų vilkėjo trumparankovius marškinėlius su paveikslėliais. Vienas – Houmerio Simpsono atvaizdas – nieko nepadėjo. Kitas, su žodžiu Davidson skersai priekio, pirmiausia nieko nereiškė, net kai Tibo apie jį galvojo. Iš pradžių jis padarė prielaidą, kad žodis – tai sutrumpinta nuoroda į Harley Davidson, motociklą. Išsiaiškinti vėl padėjo google. Tibo sužinojo, kad Davidsonu taip pat vadinamas garbingas koledžas, esantis netoli Šarlotės Šiaurės Karolinoje. Pripažintas, su pakraipa į humanitarinius mokslus, patekti sunku. Peržvelgęs koledžo knygyno katalogą rado tokių pačių marškinėlių pavyzdį.

Tibo suprato – marškinėliai negarantuoja, kad fotografuota Šiaurės Karolinoje. Galbūt marškinėlius jaunuoliui išvažiuodamas į koledžą padovanojo draugas; galbūt jis studentas iš kitos valstijos, gal jam tiesiog patiko spalvos, o gal jis jau baigė koledžą ir išsikraustė kitur. Tačiau neturėdamas daugiau už ko užsikabinti Tibo prieš iškeliaudamas iš Kolorado greitai paskambino į Hamptono prekybos rūmus ir įsitikino, kad čia kiekvieną vasarą rengiama apygardos mugė. Dar vienas geras ženklas. Kelionės tikslas atsirado, tačiau nebuvo šimtaprocentinis. Tibo tik padarė prielaidą, kad privalo žygiuoti į Hamptoną Šiaurės Karolinoje. Negalėjo paaiškinti, kodėl jautė, kad būtent ši prielaida teisinga.

Būta ir kitų prielaidų, tačiau jų jis imsis vėliau. Pirmiausia jam reikėjo surasti atrakcionų aikštelę. Reikia tikėtis, kad kasmet apygardos mugė rengiama toje pačioje vietoje; jis vylėsi, kad žmogus, kuris parodys jam reikiamą kryptį, galės atsakyti ir į šitą klausimą. Geriausia ko nors teirautis vienoje iš aplinkinių krautuvėlių. Ne suvenyrų parduotuvėlėje ar antikvariate – tokios dažnai priklauso naujai atvykusiems, žmonėms, pabėgusiems iš šiaurės ieškant ramesnio gyvenimo šiltesnėje vietelėje. Jis pagalvojo, kad geriausia statyti už, pavyzdžiui, vietos metalo dirbinių parduotuvę. Arba barą. Arba nekilnojamojo turto agentūrą. Prisiminė, kad kažkur tokią matė.

Jis norėjo pamatyti tikslią vietą, kur buvo fotografuota. Ne tam, kad geriau pajustų, kas buvo toji moteris. Atrakcionų aikštelės tam visai nepadeda. Jis norėjo sužinoti, ar ten stiebiasi trys aukšti visžaliai medžiai smailiomis viršūnėmis, tokie, kokie auga kone visur.

_______________