23

Betė

– Jis man tikrai patinka, Nana, – tarė Betė.

Stovėdama vonios kambaryje ji iš paskutiniųjų darbavosi garbanojimo žnyplėmis, tačiau įtarė, kad lietui lyjant viskas bus veltui. Vakar suteikusi trumpą atokvėpį šiandien apygardą pasiekė pirmoji iš dviejų žadėtų atogrąžų audrų.

– Manau, atėjo laikas pasakyti sąžiningai. Jis tau ne paprasčiausiai patinka. Tu manai, kad jis – tas Vienintelis.

– Nebūčiau tokia užtikrinta, – atsakė Betė, nenorėdama tuo tikėti.

– Tačiau esi. Galėtum ramiausiai sėdėti priekinėje verandoje ir skabyti ramunės žiedlapius.

Betė išsišiepė.

– Nori tikėk, nori ne, šią metaforą iš tikrųjų supratau.

Nana numojo ranka.

– Atsitiktinumas. Esmė tokia – žinau, kad tau jis patinka. Klausimas – ar tu jam patinki?

– Taip, Nana.

– Ar klausei, ką tai reiškia?

– Aš žinau, ką tai reiškia.

– Tik pasitikrinau, – atsakė ji, paskui dirstelėjo į veidrodį ir pasitaisė plaukus, – nes ir man jis patinka.

Betė važiavo su Nana link Logano namų nerimaudama, kad valytuvai nepajėgia susidoroti su liūtimi. Regis, nesibaigianti audra ištvindė upę; nors vanduo per gatvę dar nesiliejo, jau kone skalavo šalikelę. Dar kelios tokios dienos, ir kelias taps nepravažiuojamas. Arčiau upės esančios krautuvėlės netrukus bus apkrautos smėlio maišais, kad apsaugotų žemiau padėtas prekes.

– Įdomu, ar šiandien apskritai kas nors ateis į bažnyčią, – pastebėjo Betė. – Aš vos įžiūriu pro langą.

– Menkas lietus neatbaidys žmonių nuo Viešpaties, – progiesmiu tarstelėjo Nana.

– Čia ne šiaip menkas lietus. Ar matei upę?

– Mačiau. Ji aiškiai pyktelėjusi.

– Jei ji dar pakils, mes nesugebėsime nuvažiuoti į miestą.

– Viskas susitvarkys, – patikino Nana.

Betė metė į ją žvilgsnį.

– Šiandien tu geros nuotaikos.

– O tu ne? Nes negrįžai visą naktį?

– Nana, – užprotestavo Betė.

– Aš nesmerkiu. Tik užsiminiau. Tu suaugusi ir gyveni savo gyvenimą.

Betė augdama priprato prie močiutės pareiškimų.

– Vertinu tai.

– Vadinasi, viskas gerai? Ir tavo buvusysis nekelia rūpesčių?

– Ko gera.

– Manai, jį verta pasaugoti?

– Manau, kad dar truputį per anksti netgi svarstyti ką nors panašaus. Mes vis dar stengiamės pažinti vienas kitą.

Nana pasilenkė į priekį ir nuvalė kondensatą nuo stiklo. Nors drėgmė kone akimirksniu vėl aptraukė stiklą, liko pirštų dėmės.

– Aš iš karto supratau, kad tavo senelis – tas Vienintelis.

– Jis man sakė, kad judu šešis mėnesius susitikinėjote, kol jis tau pasipiršo.

– Susitikinėjome. Tačiau tai nereiškia, kad nebūčiau pasakiusi „taip“ anksčiau. Po kelių dienų supratau, kad jis – man skirtasis. Suprantu, kaip kvailai tai skamba. Tačiau būti su juo nuo pat pradžių reiškė tarsi skrebutį ir sviestą.

Nanos veidą nutvieskė švelni šypsena ir pusiau primerktomis akimis ji paskendo prisiminimuose.

– Sėdėjom parke. Gal tik kokį antrą ar trečią kartą susitikom ir kalbėjomės apie paukščius. Staiga priėjo paklausyti kažkoks nevietinis vaikiščias. Visas paišinas, basas, o drabužiai – vieni draiskalai ir dar per dideli. Tavo senelis jam mirktelėjo, tarsi drąsindamas pasilikti, o berniukas savotiškai nusišypsojo. Mane pribloškė, kad jis visai nepaisė, kaip tas vaikiščias atrodo, – Nana patylėjo. – Tavo senelis pasakojo toliau. Jis tikriausiai žinojo visų šios valstijos paukščių pavadinimus. Jis pasakojo mums, kada jie išskrenda ir parskrenda, kada suka lizdus ir peri, mėgdžiojo jų balsus. Po kiek laiko tas vaikiščias atsisėdo tiesiai ant žemės ir tiesiog spoksojo, nes tavo seneliui pasakojant viskas atrodė taip... na, kerinčiai. Ir ne vien tik tam berniukui. Aš taip pat panašiai jaučiausi. Tavo senelio balsas ramino kaip upelio čiurlenimas, jam kalbant man tapo aišku, kad toks žmogus negalėtų pykti ilgiau nei kelias minutes, nes tai tiesiog ne jam. Jo pyktis niekada nevirstų apmaudu ar pagieža. Aš supratau, jog jis iš tų žmonių, kurie tuokiasi visiems laikams. Ir tada nusprendžiau, kad aš būsiu toji, kurią jis ves.

Nors ir pripratusi prie Nanos pasakojimų, Betė buvo sujaudinta.

– Nuostabi istorija.

– Jis buvo nuostabus žmogus. O kai vyriškis toks ypatingas, imi pažinoti jį greičiau nei, manai, įmanoma. Atpažįsti jį instinktyviai ir sužinai, kad nesvarbu, kas nutiks – nebus kito tokio kaip jis.

Tuo metu Betė jau pasiekė Logano žvyruotą įvažiavimo keliuką ir įsukusi artėjo prie namo šokinėdama ir taškydama purvą. Tada ir pamatė jį stovintį verandoje, apsitaisiusį, regis, nauju sportiniu švarku ir ką tik išlygintomis medvilninėmis kelnėmis.

Kai jis pamojavo, ji negalėjo sulaikyti šypsenos nuo ausies iki ausies.

Pamaldos prasidėjo ir baigėsi su muzika. Nanos solo buvo pasveikintas širdingais aplodismentais, o pastorius išskyrė abu – ir Loganą, ir Naną: padėkojo Loganui už tai, kad paskutinę minutę ryžosi pavaduoti pianistę, o Nanai – kad susidūrusi su iššūkiais pademonstravo Dievo malonės stebuklą.

Informatyvus ir įdomus pamokslas nuolankiai atskleidė, kad Viešpaties paslaptingi darbai ne visada nesuprantami; Betė jautė, kad jų talentingasis pastorius yra viena priežasčių, kodėl bažnyčios narių vis daugėja.

Iš savo vietos viršutiniame balkone ji gerai matė ir Loganą, ir Naną. Kai tik Benas savaitgalį viešėdavo pas tėvą, ji mėgdavo įsitaisyti toje pačioje vietoje, kad berniukas žinotų, kur ją rasti. Paprastai per pamaldas jų žvilgsniai susitikdavo du ar tris kartus; šiandien jis sukiojosi nuolat, norėdamas pasidalyti pagarbia baime, kad bičiuliaujasi su tokiu šauniu žmogumi.

Tačiau nuo buvusio vyro Betė laikėsi atokiau. Ne tik dėl to, ką ne per seniausiai sužinojo – nors tai jau pakankama priežastis, tačiau dėl to, kad Benui būdavo lengviau. Nepaisant Keito geidulingų instinktų, bažnyčioje jis elgdavosi taip, tarsi žiūrėtų į ją kaip į pavojingą ardomąją jėgą, kuri kažkokiu būdu gali nuvilti jo klaną. Senelis sėdėdavo pirmosios eilės viduryje su abipus ir dar eilėje už nugaros pažirusia šeima. Iš savo vietos ji matė, kaip jis vienu metu skaito Biblijos ištrauką, atidžiai stebi ir įdėmiai klauso visko, ką kalba pastorius. Jis giedojo visas iki vienos giesmių eilutes. Iš visos šeimos Senelis Betei patiko labiausiai – jis visada buvo su ja sąžiningas ir kaip visuomet mandagus, kitaip nei dauguma kitų. Jei po pamaldų jiems tekdavo netikėtai susidurti, jis visada pastebėdavo, kad ji dailiai atrodo, ir padėkodavo už nuostabų darbą, kurį atlieka augindama Beną.

Žinoma, jis elgdavosi sąžiningai, tačiau būta ir rėžio smėlyje: Betė suprato, kad laivo siūbuoti nedera. Senelis žinojo, kad ji kur kas geresnė globėja nei Keitas, ir Benas virsta šauniu jaunuoliu jos dėka, tačiau šitas žinojimas nepersvėrė fakto, kad Benas buvo ir visada bus Kleitonas.

Ir vis tiek Senelį ji mėgo – nepaisant visko: nepaisant Keito, nepaisant rėžio smėlyje. Benui jis taip pat patiko ir dažniausiai jai būdavo aišku, jog Senelis reikalavo Keito pasirodyti su Benu tik tam, kad išgelbėtų berniuką nuo buvimo vien su tėvu visą savaitgalį.

Visos šios tiesos visiškai nesipynė jos galvoje, kai ji stebėjo pianinu skambinantį Loganą. Ji nežinojo, ko tikėtis. Kiek žmonių mokosi? Kiek žmonių teigė galintys groti gerai? Netruko ilgai, kol suvokė, kad Loganas išskirtinai patyręs, kur kas labiau, nei ji tikėjosi. Jo pirštai klavišais bėgiojo be pastangų ir sklandžiai, regis, jis net nežiūri į natas. Atvirkščiai, giedant Nanai jis sutelkė dėmesį į solistę palaikydamas tobulą ritmą ir taktą, labiau domėjosi jos pasirodymu nei savuoju. Jam grojant Betė negalėjo susilaikyti negalvojusi apie automobilyje išgirstą Nanos istoriją. Nebekreipdama dėmesio į pamaldas ji ėmė mąstyti apie lengvus pokalbius su Loganu, jo tvirtą glėbį, jo natūralų elgesį su Benu. Reikia pripažinti, dar daug ko apie jį nežino, tačiau supranta štai ką: jis papildo ją taip tobulai, kaip ji nė nenutuokė esant įmanoma. Žinios – dar ne viskas, sakė ji sau, ir staiga suvokė, kad, Nanos žodžiais tariant, jis yra skrebutis jos sviestui.

Po pamaldų Betė stypsojo atokiau pralinksminta minties, kad su Loganu elgiamasi kaip su roko žvaigžde. Gerai, šios roko žvaigždės gerbėjai gauna socialinės rūpybos čekius, tačiau, kiek ji galėjo pasakyti, jis buvo ir pamalonintas, ir suglumęs dėl netikėto dėmesio.

Ji pajuto jo žvilgsnį, tyliai meldžiantį pagalbos, tačiau tik truktelėjo pečiais ir nusišypsojo. Betė nenorėjo kištis. Pastorius, antrą kartą priėjęs padėkoti jam už pagalbą, paklausė, ar Loganas norėtų apsvarstyti pasiūlymo groti, kol Abigailės riešas sugis. „Manau, sugebėsim ką nors sugalvoti“, – ragino pastorius.

Labiausiai ji nustebo, kai link Logano pajudėjo ir Senelis su Benu prie šono. Tarsi Mozei, perskyrusiam Raudonąją jūrą, Seneliui nereikėjo laukti minioje, kad išsakytų savo pagyras. Atokiau Betė pastebėjo Keitą, kurio veide buvo matyti pyktis, sumišęs su pasibjaurėjimu.

– Puikiai pasirodėte, jaunuoli, – kreipėsi Senelis, tiesdamas ranką. – Jūs tikrai apdovanotas talentu.

Iš Logano išraiškos Betė suprato, kad jis atpažino tą žmogų, nors moteris nė nenutuokė, iš kur. Jis paspaudė Senelio ranką.

– Dėkoju, pone.

– Jis dirba pas Naną šunidėje, – užgiedojo Benas. – Ir, man regis, draugauja su mamyte.

Po šitų žodžių gerbėjų minioje įsiviešpatavo tyla, kurią trikdė tik keli atsargūs kostelėjimai. Senelis įbedė akis į Loganą, tačiau jo reakcijos Betė nesugebėjo perprasti.

– Tai tiesa? – pasiteiravo jis.

– Taip, pone, – atsakė Loganas.

Senelis neatsakė nieko.

– Taip pat jis buvo jūrų pėstininkas, – vėl kyštelėjo trigrašį Benas, nenutuokdamas apie aplink jį sūkuriuojančius socialinių srovių verpetus. Senelis, rodės, nustebo, o Loganas linktelėjo.

– Vienas penki iš Pendltono, pone.

Po prasmingos tylos Senelis taip pat linktelėjo.

– Tuomet dėkui jums ir už tarnybą mūsų šaliai. Šiandien nuostabiai pasirodėte.

– Ačiū, pone, – dar kartą padėkojo Loganas.

– Buvai toks mandagus, – pastebėjo Betė jiems grįžus namo. Apie tai, kas nutiko, ji nieko neužsiminė, kol galėjo nugirsti Nana. Lauke pievelė jau panėšėjo į ežerą, o lietus vis nesiliovė pliaupęs. Grįždami namo jie pasiėmė Dzeusą, dabar šuo gulėjo susirangęs prie jų kojų.

– Kodėl neturėjau būti?

Ji nutaisė miną.

– Juk žinai, kodėl.

– Jis nėra tavo buvusysis, – truktelėjo pečiais Loganas. – Abejoju, ar jis bent nutuokia, ką tas vyrukas išdarinėja. O ką? Aš turėjau jam duoti per marmūzę?

– Visiškai ne.

– Ir aš taip manau. Tačiau, kol kalbėjausi su Seneliu, pavyko pamatyti tavo buvusįjį. Atrodė it musę kandęs.

– Ir tu tai pastebėjai? Man regis, tai buvo gana juokinga.

– Jis neatrodė laimingas.

– Tada tegu stoja į klubą, – atkirto ji. – Po to, ką pridarė, jis nusipelnė karčios piliulės.

Loganas linktelėjo, o ji glustelėjo prie jo. Jis pakėlė ranką ir prisitraukė ją arčiau.

– Kai grojai, tu atrodei toks gražus.

– Tikrai?

– Žinau, kad neturėjau taip galvoti, nes buvau bažnyčioje, tačiau negalėjau susilaikyti. Turėtum dažniau vilkėti sportinį švarką.

– Neturiu tokio darbo, kur reikėtų švarko.

– Galbūt turi tokią merginą, kuriai reikia.

Jis apsimetė sutrikęs.

– Aš turiu merginą?

Ji žaismingai jam kumštelėjo, o paskui pažvelgė į jį ir pakštelėjo į skruostą.

– Ačiū, kad atėjai į Hamptoną. Ir nusprendei pasilikti.

Loganas nusišypsojo.

– Aš neturėjau pasirinkimo.

Po dviejų valandų, kaip tik prieš vakarienę, Betė pamatė įvažiavimo keliu per balas besiiriantį Keito automobilį. Dar Benui nepribėgus verandos laiptelių Keitas jau važiavo atbulas ir išsuko į kelią.

– Labas, mama! Labas, Tibo!

Loganas pamojavo, o Betė atsistojo.

– Labas, branguti, – tarė ir apkabino. – Ar gerai praleidai laiką?

– Nereikėjo tvarkyti virtuvės. Ir šiukšlių nešti nereikėjo.

– Gerai, – apsidžiaugė ji.

– Ir žinai ką?

– Ką?

Benas nuo lietpalčio nusipurtė vandenį.

– Man atrodo, noriu išmokti groti pianinu.

Betė nusišypsojo ir pagalvojo: kodėl aš nenustebau.

– Ei, Tibo?

Loganas pakėlė smakrą.

– Klausau?

– Ar nori pamatyti namelį medyje?

– Branguti... šitokia audra, nemanau, kad tai gera mintis, – įsiterpė Betė.

– Viskas gerai. Jį pastatė senelis. Ir aš ten buvau vos prieš porą dienų.

– Vanduo tikriausiai pakilo.

– Prašau... ilgai neužtruksim. Ir Tibo visą laiką bus su manim.

Nors sveikas protas ir prieštaravo, Betė sutiko.