Italų kalbos mokytoja pakviečia mane atsakinėti, o tada pasiteirauja, kodėl tik dabar pradėjau mokytis. Žvilgteliu į Silviją, ši nežymiai papurto galvą, tad nuryju žodžius, kuriuos ketinau sakyti, bet žinau, kam turiu dėkoti. Atsakinėdamas susimoviau tik su kalbos kultūra.

– Kodėl pridarei tiek kalbos kultūros klaidų, Leo? Atrodo, lyg darytum tai tyčia. Suklydai net elementariausiais atvejais...

Šįkart irgi nieko nesakau ir tylomis keikiu tą dieną, kai norėdamas pritapti prie chebros, su kuria tampiausi aštuntoje klasėje, nusprendžiau, kad apsieisiu ir be taisyklingos kalbos, nes niekas jos nepaisė. Norint būti chebroj, galima išsiversti be kalbos kultūros, bet norint kalbėti itališkai – ne. Todėl gaunu septynis, o ne aštuonis.

Nuo rytojaus, kad ir kaip būtų keista, reikės imti kartoti kalbos kultūrą. Štai, ką tik pavyko. Man tai patinka, nors rašydamas labai turėsiu žiūrėti. Jei noriu tapti rašytoju, privalau išmokti taisyklingai rašyti. Kalbos kultūra, aišku, ne būtiniausias dalykas gyvenime, bet dėl jos gyventi geriau – gyvenimas prisipildo tvarkos ir naujų atspalvių. O aš teturiu vieną gyvenimą.