Prie Beatričės namų staiga pasijuntu kaip Džeikas iš „Bliuzo brolių“, sutikęs jį persekiojančią buvusią sužadėtinę: susigalvoju šimtus priežasčių pabėgti. Bet Silvija išlieka nepajudinama. Stipriai suspaudžia man ranką ir užlipame laiptais. Mus įleido ir dabar sėdime svetainėje prieš raudonplaukę moterį, kurią pirmą kartą išvydau ligoninėje, o paskui ir nuotraukoje – tai Beatričės mama. Silviją ji pažįsta, o manęs – ne. Ir ačiū Dievui. Pasako, kad Beatričė miega. Ji labai nusilpusi. Pastaruoju metu jos jėgos visai išseko.

Papasakoju jai apie kraujo davimą, apie avariją ir apie kitus dalykus. Tos moters balsas ramus, o veidas pavargęs ir nuo ano karto pasenęs, rodos, ta jaunystė iš nuotraukos taip ir liko nuotraukoje. Pasiūlo mums atsigerti. Aš tokiais atvejais paprastai nežinau, kaip elgtis, tad neatsisakau. Kalbantis su ja man rodosi, kad regiu suaugusią Beatričę. Beatričė bus dar gražesnė už savo mamą, nors ir ši yra nuostabi moteris.

Kai ji nueina atnešti mums gėrimų, pamėginu įsiminti visus šių namų daiktus. Visa tai, ką Beatričė kasdien mato ir liečia. Pailgą vazą, vorele sustatytus akmeninius drambliukus, paveikslą su raibuliuojančia jūra, stiklinį stalelį, ant kurio padėtas apvalus dubuo, pilnas pailgų įvairiomis spalvomis mirgančių akmenukų. Paimu vieną jų – jis švyti daugybe mėlynų atspalvių, nuo auštančio dangaus iki gūdžios nakties. Įsidedu jį į kišenę būdamas tikras, kad ji jį lietė. Silvija nutvilko mane savo mėlynų akių žvilgsniu. Sugrįžta Beatričės mama.

– O kodėl jūs šiandien ne mokykloje?

Silvija tyli. Aiškinti tenka man.

– Dėl laimės.

Moteris keistai į mane dėbteli.

– Beatričė Dantei buvo rojus. Todėl atėjom jos aplankyti.

Silvija pratrūksta juoktis. Aš išlieku rimtas, visas paraudonuoju, kone pamėlynuoju. Bet išvydęs Beatričės mamą besijuokiančią ir aš prajunku. Dar niekada nesijaučiau toks juokingas ir kartu toks laimingas. Iš tos moters šypsenos sklinda švelnumas, kurį retai kada pamatysi suaugusiųjų veiduose, – tik mama taip šypsosi. Šypsosi ir jos vario raudonumo plaukai, vietomis spindintys, vietomis blankūs. Ji pakyla iš vietos.

– Pakviesiu Beatričę, pažiūrėsim, ar sugebės ateiti.

Aš nė nepasijudinu, iš baimės visas sustingau. Dabar suvokiu, ką mes iš tikrųjų darome. Aš Beatričės namuose ir netrukus pirmą kartą pasikalbėsiu su ja akis į akį. Mano kojos ne dreba, jos tiesiog plevėsuoja it vėliava, o visos seilės kažkur dingo, palikusios burną džiūti it mažutę Sacharą. Nuryju gurkšnį kokakolos, bet liežuvis taip ir lieka sausas it židinio malka.

– Ateikite.

Aš tam visiškai nepasiruošęs. Apsirengiau bet kaip. Turiu tik pats save ir nemanau, kad to pakanka. Manęs vieno toli gražu nepakanka. Bet juk dar yra Silvija.