Pirma mokslo metų diena. Atsikeliu keturiasdešimčia minučių anksčiau. Ne todėl, kad tai pirmoji diena mokykloje, bet todėl, kad nusprendžiau nuvažiuoti paimti Silvijos iš namų. Savo naujuoju motoroleriu (į jį reinkarnavosi mano senasis motoroleriukas, tik kad šis turi stabdžius...) skrodžiu rugsėjo orą, švytintį melsvai it mano talismanas, kurį laikau pasikabinęs po kaklu. Skrieju tarp mašinų kaip Sidabrinis banglentininkas.

Šypsausi dėl visko ir visiems, net apsimiegojusiems policininkams ir raudonai šviečiantiems šviesoforams, veltui mėginantiems sustabdyti mano skrydį. Atvažiavęs randu manęs jau laukiančią Silviją. Iš mudviejų punktuali tik ji. Silvija užsėda ant mano ristūno. Pajuntu, kaip jos rankos apkabina mano liemenį, tarsi apkabintų mano gyvenimą.

Ji jau nebebijo kaip anksčiau. Gal dėl to, kad dabar turiu stabdžius. Motoroleris virsta baltu žirgu, ne risnojančiu, o skriete skriejančiu per asfaltą. Aš gyvas! Pažvelgiu į dangų ir pagalvoju, kad jame dar boluojantis mėnulis atrodo kaip Dievo šypsnys... Jis neturi nieko bendra su nuožmiu Niko, privažiavusio prie manęs ir visa savo povyza kviečiančio mane į dvikovą, šypsniu. Negaliu atsisakyti. Leidžiu jam laimėti tik todėl, kad vežuosi Silviją, tačiau šypsena, kuria pasibaigus lenktynėms apsikeičiame su Niku, sušildo labiau nei bet koks rankos paspaudimas, įkaitina labiau nei bet koks apsikabinimas. Tarp vyrų viskas paprasčiau.

Pirma mokslo metų diena. Kai sėdžiu šalia Silvijos, net pamokos atrodo trumpos, nuostabios, kupinos gyvybės. Rodosi, lyg merdėjančiai visatai kas nors būtų perpylęs kraują, kurio jai reikėjo, kad vėl imtų kvėpuoti.

Nuo šiandien pradėsiu rašyti. Privalau visus šiuos dalykus pasižymėti, kad nepamirščiau. Nežinau, ar sugebėsiu, bet šį kartą bent noriu pasistengti. Gal reikėtų rašyti pieštuku. Ne, geriau parkeriu. Raudonu parkeriu. Raudonu kaip kraujas, raudonu kaip meilė rašalu ant baltutėlių gyvenimo puslapių. Mano manymu, vieninteliai įvykiai, kuriuos verta prisiminti, būna papasakoti krauju: kraujas neklysta, jo negali ištaisyti joks mokytojas.

Šių puslapių baltumas manęs nebegąsdina ir tai Beatričės – baltos kaip pienas, raudonos kaip kraujas – nuopelnas.

Žvelgiu į Silvijos akių mėlynę – tai jūra, kurioje gali skendėti ir nemirti, kurios dugne visuomet tvyro ramybė, net tada, kai paviršiuje siaučia audra. Užliūliuotas šios jūros tobulai nusišypsau. Mano šypsena be žodžių sako, kad kai pradedi iš tikrųjų gyventi, kai gyvenimas plaukia mūsų raudonoje meilėje, kiekviena diena – pirmoji, kiekviena diena – naujo gyvenimo pradžia.

Net jei tai pirma mokslo metų diena.