Kai pabundu, jau keturios valandos ir baimė kiek atitolusi – mat jaučiuosi it maišu trenktas. Priplaukiau kažkokią nežinomą salą. Ieškau, kas galėtų padėti man išgyventi. Į mane spokso kambario plakatai. Tada pamatau laišką. Turiu nunešti jį Beatričei. Bet yra dvi problemos. Laiškas per daug susiglamžęs, atrodo kaip juodraščio juodraštis, taigi turiu perrašyti, tačiau kaire ranka nemoku.

Kita bėda ta, kad nežinau, ar Beatričė namie, ar ligoninėje. Pirmosios problemos sprendimas tik vienas – Silvija. Aš padiktuosiu laišką, o ji surašys. Žinau, kad tai ne tas pats, kad nebus rašyta mano ranka, bet Silvijos raštas dailus, gražesnis nei maniškis. O dėl antrojo klausimo... Sprendimas akivaizdus – Silvija!

Ar tik ne per daug įsijaučiau? Ji paskambins Beatričei, kad sužinotų, kur ši yra, tada aš nunešiu laišką ir gal net pasikalbėsiu su Beatriče. Pasikalbėsiu, nes būtinai reikia. Turiu jai papasakoti apie svajonę, o kai ji supras, kad svajonė būtina, kad svajonė – tai mūsų likimas, pasveiks, nes svajonės išgydo bet kokią ligą, numalšina bet kokį skausmą. Svajonės nuspalvina bet kokią baltumą.

Einu pas Silviją.