Kai po pietų vyksta futbolo varžybos, daugiau niekam nelieka laiko. Privalai tinkamai nusiteikti ir ramiai mėgautis tuo nusiteikimu. Kiekvienas judesys tampa svarbus, viskas privalo būti tobula. Mano mėgstamiausia akimirka – kai maunuosi futbolo kojines ir juntu, kaip jos pamažu apglėbia blauzdas tarsi senoviniai šarvai, viduramžių riterio antblauzdžiai.

Šiandien rungsimės prieš antrą B. Tai turtingų tėčių sūnelių klasė. Turim juos suvaryti juodai. „Piratai“ prieš „Kietuolius“. Rezultatas jau iš anksto aiškus, tik aukų skaičius ne. Stengsimės nukenksminti jų kuo daugiau. Naujausios kartos sintetinė žolytė virpina kiekvieną mano kūno ląstelę. Šią šiltą rudens popietę mes švytėte švytime savo raudonais marškinėliais su kaukole viduryje ir užrašu „Piratai“ po ja. Atėjo visi: Nikas, Kuokštas, Kartis ir Kempinė (šis labiau primena šarvuotas duris, o ne vartininką). Mes tinkamai nusiteikę. O tai viską ir lemia. Tie kiti – tikri nuspuogėliai, jiems labiau tiktų ne „Kietuolių“, o „Skystuolių“ pavadinimas.

Priešininkai nė nespėja susigaudyti, su kuo turi reikalą, o mes jau lenkiame juos dviem įvarčiais. Vieną įmušė Nikas, kitą – aš. Du vienuolikos metrų baudinių piratai. Kiekvienas iš mudviejų net užsimerkęs tiksliai žino, kur yra antrasis, kovojame petys į petį, tarsi du broliai. Džiūgaudamas dėl savo klastingo ir taiklaus spyrio į vartų kampą, pastebiu Silviją, sėdinčią ir stebinčią varžybas su bendraklasėmis: Ėrika-su-ė, Elektra, Sima, Ele, Franče ir Barbe. Jos visos plepa. Kaip visada. Merginoms varžybos vienodai rodo. Tik Silvija plojimais palydi mano įvartį. Aš pasiunčiu jai oro bučinį tarsi garsus futbolininkas, dėkojantis tribūnoms. Vieną dieną ten sėdės Beatričė ir siųs man bučinį. Aš skirsiu jai savo geriausią įvartį ir imsiu bėgti link tribūnų, kad visi pamatytų užrašą ant mano marškinėlių: „I belong to Beatrice“.