Nepalikau Beatričei laiško, užmiršau per tą seselę-bandutę, ji mane išblaškė. O gal ir metas buvo netinkamas. Išimu laišką iš voko ir dar kartą perskaitau. Rodos, tarsi skaityčiau jį garsiai Beatričei. Ant žemės nukrinta Gendalfo kryželis. Jis buvo voke. Įsispraudžia į sunkiausiai pasiekiamą vietą, kaip daro tik išties reikalingi daiktai. Norėdamas jį pasiekti vos nenusiplėšiu sveikosios rankos. Suspaudžiu jį delne. Aš susinervinęs. Pažiūriu į jį. Kristus ant kryželio irgi miega. Jo miegančio žvilgsnis toks pat kaip Beatričės. Suprantu, kad ir jis žino, ką jaučia Beatričė, nes jis, rodos, jau tai patyrė.

Tariant, kad Tu esi, kodėl leidi geriems žmonėms kentėti? Vis tiek neatsakysi. Nežinau, ar esi. Bet jei esi ir darai stebuklus, padaryk ir man vieną – išgydyk Beatričę. Jei tai padarysi, įtikėsiu Tavimi. Ką manai?