Leidęs man bliauti bent penkiolika minučių (po pykčio ugnimi verda bent antra tiek sūraus vandens...) Svajoklis nutraukia verksmui pasibaigus stojusią tylą, tokią, kuri įsivyrauja smėlynuose praūžus smarkiai audrai.

– Papasakosiu tau istoriją.

Tai sakydamas jis paduoda man vienkartinę servetėlę (su vanilės aromatu...).

– Vienas mano draugas susipyko su tėvu. Labai jį mylėjo, bet tąkart prarado kantrybę ir pasiuntė jį po velnių. Kai vakare jie susėdo prie stalo ir tėvas mėgino su juo pasikalbėti, mano bičiulis atsistojo ir išėjo netaręs nė žodžio. Nė nenorėjo išklausyti. Jis jautėsi stiprus. Jautėsi laimėjęs, jautėsi teisus. Kitą dieną tėvo vieta prie stalo buvo tuščia. Jį ištiko infarktas. Taip jie ir išsiskyrė. Netarę nė žodžio. Bet iš kur mano draugas galėjo žinoti? Nuo tos dienos jis neranda ramybės dėl tos klaidos, gėdinasi, it būtų blogiausias iš visų žmogžudžių. O ar žinai, kodėl kilo ginčas, dėl kurio tas vaikinas niekada sau neatleis atstūmęs tėvo atsisveikinimą?

Šniurkščiodamas papurtau galvą.

– Todėl, kad tėvas, pagautas pykčio, išvadino jį varguoliu, pasirinkusiu varguolio darbą, nors tėvas turėjo pelningą įmonę, galėjusią ramiausiai atitekti sūnui. Pasakyk, ar tai ne pakankama priežastis gėdintis ir bėgti?

Ilgokai užtrunku, kol nutraukiu po jo klausimo įsivyravusią tylą.

– Mokytojau, o kaip jūsų draugui pavyko įveikti tą jausmą?

Svajoklis piktai paspiria ant šaligatvio numestą skardinę.

– Susigyveno su juo. Įsisąmonino, kad jis moka ir toks būti, tačiau pažadėjo sau, kad niekada nepraleis net menkiausios progos pataisyti santykius, pašlijusius dėl svarbesnių ar menkesnių priežasčių. Visada galima rasti išeitį.

Man jau geriau. O juk visada norėjau, kad padarius klaidą gyvenime galima būtų paspausti atsukimo mygtuką. Bet gyvenimas tokio mygtuko neturi. Gyvenimas vis tiek eina į priekį, ir toliau groja, nori tu to ar ne, žmogus tegali jį pagarsinti arba patylinti. Ir privalo šokti. Kuo geriau. Dabar aš viso to jau ne taip bijau. Svajoklis nutraukia mano mintis:

– Visi mes turime ko gėdytis. Visi esame pabėgę, Leo. Bet tai ir daro mus žmonėmis. Tik tuomet, kai veiduose išsitatuiruojame kažką, dėl ko gėdijamės, mūsų veidai tampa tikri...

– Jūs verkiate, mokytojau?

Svajoklis kiek patyli.

– Kas kartą, lupdamas svogūnus.

Pratrūkstu juoku, nors juokelis visiškai nevykęs. Trukteliu nosimi ir pagaliau sustabdau dar neišverktas ašaras.

– Bijoti normalu. Verkti – taip pat. Tai nereiškia, kad esi bailys. Būti bailiu, vadinasi, apsimesti, kad nieko neįvyko, nusisukti, nusispjauti. Nenuostabu, kad pabėgai. Nenuostabu, kad tiek tu pats, tiek kiti tave žiauriai siutina (jis pasakė žiauriai!). Tai normalu. Bet siusdamas nieko neišspręsi. Gali siusti kiek tik nori, bet tai Beatričės neišgydys. Kartą vienoje knygoje perskaičiau, jog meilė egzistuoja ne tam, kad padarytų mus laimingus, bet tam, kad parodytų, kiek daug skausmo galime ištverti.

Tylos pauzė.

– Bet aš pabėgau! O juk turėčiau gebėti dėl jos numirti, kad tik pasveiktų!

Svajoklis stebeilija į mane.

– Klysti, Leo, brandą parodo ne noras mirti dėl kilnaus tikslo, bet noras dėl jo nuolankiai gyventi. Padaryk ją laimingą.

Aš nutylu. Kažkas mano viduje lenda iš urvo. Tas, kas buvo ten pasislėpęs, sužeistas ir šaukėsi pagalbos, galbūt pagaliau apsisprendė stoti į kovą su dinozaurais. Šią akimirką iš akmens amžiaus peršoku į geležies amžių. Ne kažin koks pasiekimas, bet bent jau turiu porą aštrių ginklų prieš gyvenimo dinozaurus. Šis jausmas stipresnis už geležies ir ugnies šarvus, kuriuos maniausi nusikalęs iš savo pykčio. Tai visai kitokia jėga, ši nauja būtybė priglunda prie mano odos ir padaro ją skaidrią, stiprią, elastingą.

– Jau vėlu, – sako Svajoklis, kol aš dedu mažiausiai dviejų tūkstantmečių evoliucijos šuolį.

Jis pažvelgia tiesiai man į akis.

– Ačiū tau už draugiją, Leo. O ypač dėkoju už tai, ką man šiandien padovanojai.

Nesuprantu.

– Savo skausmą dovanoti kitam yra pats gražiausias pasitikėjimo įrodymas, koks tik gali būti. Ačiū tau už šiandienos pamoką, Leo. Šiandien tu buvai mokytojas.

Jis palieka mane stovėti apdujusį it vėplą. Jau eina nusisukęs. Jo pečiai liesi, bet tvirti. Tai tėvo pečiai. Norėčiau jį pasivyti ir paklausti, kas yra tas jo draugas, bet paskui suvokiu, kad kai kurių dalykų geriau nežinoti... Mano akys paraudusios nuo ašarų, aš visai bejėgis, išsekęs, o visgi esu laimingiausias šešiolikmetis žemėje, nes turiu viltį. Galiu kažką padaryti, kad susigrąžinčiau viską: Beatričę, Silviją, draugus, mokyklą... Kartais pakanka tavimi tikinčio žmogaus žodžių, kad grįžtum į pasaulį. Dainuoju visu balsu net pats nežinodamas ką. Praeiviai žiūri į mane kaip į beprotį, bet man tas pats, sutikęs kokį nors žmogų dainuoju dar garsiau, kad paakinčiau jį džiaugtis drauge.

Kai grįžtu namo dainuodamas ir verksmo nualintu veidu, mama mesteli į tėtį keistą žvilgsnį, o šis tik palinguoja galva ir atsidūsta. Ir kodėl tėvams atrodo, kad mes gerai jaučiamės tik tada, kai atrodome normalūs?