Akis į akį susiduriu su Beatričės šypsena. Ta šypsena pavargusi, bet tikra. Jos mama išėjo ir uždarė paskui save duris. Aš prisėdu priešais lovą, o Silvija – ant lovos krašto. Beatričės galvą dengia plonytis raudonų plaukų sluoksnis, darantis ją panašią į kareivį; nepaisant to, ji vis dar nuostabus Nikolės Kidman ir Livės Tailer derinys. Jos žalios akys ir yra žalios. Jos veidas nuilsęs, tačiau švelnių bruožų ir kupinas ramybės, jos skruostikauliai dailūs, o akių forma graži it elfės. Visa jos išvaizda – tarsi laimės pažadas.

– Labas, Silvija, labas, Leo.

Ji žino mano vardą! Greičiausiai mama pasakė, o gal ji atpažino žinučių autorių. Dabar galvos, kad ją persekioju, kad esu tas nevykėlis, kabinantis panas žinutėmis. Vis dėlto ji ištarė mano vardą ir tas „Leo“, atsklidęs iš Beatričės lūpų, staiga įgavo tikrovišką pavidalą. Silvija paima ją už rankos ir kiek patyli. Tuomet taria:

– Tai mano bičiulis, jis norėjo su tavimi susipažinti.

Iš laimės kone pravirkau. Mano lūpos pačios judėjo, nors ir nežinodamos, ką sakyti:

– Labas, Beatriče, kaip laikaisi?

Kas per idiotiškas klausimas! Kaip, tavo manymu, ji laikosi, asile?!

– Gerai. Tik truputį silpna. Žinai, gydymas sunkus, jis atima iš manęs jėgas, bet laikausi gerai. Norėjau tau padėkoti, kad davei man kraujo. Mama viską papasakojo.

Vadinasi, tiesa, kad mano kraujas maitina raudonus Beatričės plaukus. Aš laimingas. Be galo laimingas. Tie reti ataugantys plaukučiai – mano kraujo nuopelnas. Mano kraujo raudonumo meilės nuopelnas. Taip įsijautęs apie tai galvoju, kad man išsprūsta absurdiški žodžiai:

– Džiaugiuosi, kad mano kraujas teka tavo gyslomis.

Beatričės veidą nušviečia šypsena, gebanti per vieną sekundę atitirpdyti milijoną žuvies pirštelių, mano širdis ima plakti dvigubai greičiau – dėl to net įkaista ir greičiausiai parausta ausys. Nedelsdamas jos atsiprašau. Pasakiau absurdišką ir labai netaktišką dalyką. Koks vėpla! Noriu prasmegti į žemę šiame tamsiame kambaryje, kurio nė nespėjau apžiūrėti, mat buvau susitelkęs tik į Beatričės veidą – savo gyvenimo centrą.

– Nesijaudink. Ir aš džiaugiuosi savo širdyje turėdama tavo kraujo. Taigi šiandien jūs praleidot pamokas, kad ateitumėt pas mane... Ačiū. Kiek jau laiko nebuvau mokykloje, man viskas atrodo taip tolima...

Ji teisi. Palyginti su tuo, ką jai tenka iškęsti, mokykla – vaikų žaidimas. Ir kodėl būdamas šešiolikos esi įsitikinęs, kad mokykla yra gyvenimas, o gyvenimas yra mokykla? Kad pragaras – tai mokytojai, o rojus – atostogos? Kad pažymiai – tai visuotinis vertinimas? Kaip čia yra, kad būnant šešiolikos pasaulio skersmuo apsiriboja mokyklos kiemu?

Žalios akys žiba jos perlų skaistumo veide it laužai naktyje, išduodamos jos viduje lyg kalnų šaltinį kunkuliuojantį gyvenimą – užsislėpusį, tylų ir dvelkiantį ramybe.

– Norėčiau tiek daug nuveikti, bet negaliu. Aš per silpna, iš karto pailstu. Svajojau išmokti užsienio kalbų, pakeliauti, groti kokiu nors muzikos instrumentu... O dabar nieko. Viskas subyrėjo į šipulius. O dar mano plaukai... Man gėda tokiai pasirodyti. Mama turėjo mane įtikinti, kad jus įsileisčiau. Praradau net plaukus – jie buvo gražiausia, ką turėjau. Praradau visas svajones, kaip tuos plaukus.

Žiūriu į ją ir nežinau, ką pasakyti, prieš ją tapau rugpjūčio saulės garinamu vandens lašeliu, o mano beprasmiški žodžiai tėra ore pranykstantis alsavimas. Taigi ne laiku ir ne vietoje kaip mokyklos skambutis ištariu:

– Jie ataugs, kaip ir visos tavo svajonės. Viena po kitos.

Beatričė pavargusi šypteli, tačiau jos lūpos virpa.

– Tikiuosi, iš visos širdies tikiuosi, bet mano kraujas, rodos, nė neketina sveikti. Jis nuolat genda.

Iš Beatričės kairiosios akies nurieda ašaros perliukas. Silvija paglosto jai skruostą ir nušluosto ašarą, it būtų jos sesuo. Po valandėlės ir ji išeina iš kambario. Aš lieku vienas su Beatriče, kuri iš nuovargio ir susirūpinimo dėl Silvijos reakcijos primerkia akis.

– Apgailestauju dėl to. Kartais pavartoju per stiprius žodžius.

Beatričė jaudinasi dėl mūsų, o turėtų būti atvirkščiai. Likau su ja vienas ir dabar turiu atskleisti jai išgijimo paslaptį. Aš esu tavo išgijimas, Beatriče, o tu – manasis. Tik tada, kai abu tai žinosime ir dėl to sutarsime, viskas pasidarys įmanoma. Susikaupiu pasakyti jai, kad myliu, viduje įsibėgėju, it mano kūnas būtų bėgimo takelis, tačiau pasijuntu stovįs prieš akliną sieną. Myliu tave, myliu tave, myliu tave. Tai tik penkios plius keturios raidės, aš įstengsiu. Beatričė pastebi, kad manyje verda kova.

– Nereikia bijoti žodžių. To aš išmokau susirgusi. Reikia daiktus vadinti tikraisiais vardais, be jokios baimės.

Dėl to turiu tau pasakyti, dėl to tuoj pasakysiu... Dėl to tuoj sušuksiu, kad myliu tave.

– Net jei tas žodis yra „mirtis“. Aš nebebijau žodžių, nes nebebijau tiesos. Kai ant plauko kabo tavo gyvybė, ima nervinti žodžių vyniojimas į vatą.

Dėl to būtent šią akimirką ir privalau iškloti jai tiesą. Tiesą, kuri jai suteiks jėgų pasveikti.

– Norėčiau tau pasakyti vieną dalyką.

Pajuntu, kaip žodžiai patys išsprūsta iš mano lūpų, nė nežinau, iš kur ištraukiau tokius žodžius ir kas mano viduje išdrįso juos ištarti. Nežinau, kiek manyje gyvena įvairių „Leo“, bet anksčiau ar vėliau teks pasirinkti vieną. Arba leisiu Beatričei išsirinkti jai labiausiai patinkantį.

– Sakyk.

Minutę patyliu. Leo, išdrįsęs ištarti pirmąjį sakinį, skubiai pasislėpė. Dabar jis turėtų pasakyti „myliu tave“. Randu jį nulindusį į tamsų kamputį, užsidengusį veidą rankomis, it būtų puolamas kažkokios pabaisos. Įtikinu jį prabilti. Gana, Leo, lįsk lauk tarsi liūtas iš brūzgynų. Suriaumok!

Tyla.

Beatričė laukia. Padrąsinamai nusišypso ir uždeda savo ranką ant manosios.

– Kas yra?

Jos prisilietimas pavirsta kraujo ir žodžių pliūpsniu:

– Beatriče... Aš... Beatriče... Myliu tave.

Mano veide atsiranda tokia išraiška, kurią visuomet nutaisau atsakinėdamas per matematiką, kai spėlioju atsakymą ir tikiuosi, kad mokytoja kokiu nors judesiu išduos, ar klystu, kad galėčiau pasitaisyti, it nieko ir nebūčiau sakęs. Trapi ir blyški tarsi sniegas Beatričės ranka, padėta ant manosios, atrodo lyg plaštakė, ji keletą sekundžių pasėdi užsimerkusi, tuomet atsidūsta ir atmerkdama akis sako:

– Tai gražūs žodžiai, Leo, bet nežinau, ar suvoki – aš mirštu.

Ši aštrių it kalavijai skiemenų lavina užgriūva mane ir apnuogina prieš Beatričę, lieku nuogas, sužeistas ir beginklis.

– Tai neteisinga, – ištariu lyg žmogus, bundantis po ilgos nakties, dar giliai sapnuojantis, negebantis atskirti tikrovės nuo nakties. Aš tik sušnibždėjau, bet ji išgirdo.

– Esmė ne tai, teisinga ar ne, Leo. Deja, tai faktas, ir tas faktas ištiko mane. Esmė yra, ar aš tam pasiruošusi. Anksčiau nebuvau. O dabar galbūt esu.

Nebeseku jos samprotavimo, nesuprantu jos žodžių, manyje kažkas ima maištauti ir nenoriu klausytis. Mano svajonė grąžina mane į tikrovę? Pasaulis jau tikrai apsivertė aukštyn kojom. Nuo kada svajonės atskleidžia tikrovę? Kažkas nematomas pliekia mane lazdomis, o aš stoviu beginklis.

– Meilė, gaubusi pastaraisiais mėnesiais, pakeitė mane, leido palytėti patį Dievą. Pamažu nustoju bijoti, verkti, nes tikiu, kad užmerkusi akis pabusiu šalia Jo. Ir daugiau nebesikankinsiu.

Nesuprantu jos. Netgi pykteliu. Aš perkopiu kalnus, perplaukiu jūras, iki kaklo pasineriu į baltumą, o ji mane šitaip atstumia. Padariau viską, kad ją turėčiau, o kai ji tampa ranka pasiekiama, pasirodo, kad yra labai toli. Mano pirštai susigniaužia į kumštį, balso stygos įsitempia, pasiruošusios rėkti.

Beatričė prisislenka ir suima mano suspaustus kumščius – šie pamažu atsileidžia, o balso stygos atsipalaiduoja. Jos rankos šiltos, jas glostydamas juntu, kaip iš mano pirštų išteka gyvybė, lyg per rankas mes galėtume apsikeisti sielomis arba lyg sielos nebematytų jas varžančių ribų. Paskui ji švelniai paleidžia mano delnus ir palaukia, kol siela sugrįš į savo buveinę; aš pajuntu Beatričę vėl lėtai iriantis tolyn, man nežinomo uosto link.

– Ačiū, kad aplankei mane, Leo, bet dabar paprašysiu tavęs išeiti. Man labai gaila, bet aš labai pavargau. Vis dėlto man būtų malonu, jei ateitum kitą dieną. Duosiu tau savo telefoną, perspėk prieš ateidamas. Ačiū tau.

Aš toks sumišęs ir apšalęs, kad nė negalvoju, ką darau. Stoviu kaip niekur nieko, nors iš tiesų jau turiu Beatričės numerį, tačiau jai diktuojant pastebiu, kad numeris ne tas pats, kurį man kažkada davė Silvija. Negaliu pulti jos klausinėti, bet dabar paaiškėjo, kodėl nė į vieną žinutę negavau atsakymo. Vadinasi, Beatričė negalvoja, kad esu nevykėlis, ir tylėjo ji ne tyčia! Aš dar turiu vilčių. Gal Silvija suklydo diktuodama, o gal ir ji turėjo klaidingą numerį, o gal tai aš jį klaidingai užsirašiau. Net mano devyniasdešimtmetė močiutė geriau atsimena skaičius už mane. Pasilenkiu ir pabučiuoju Beatričę į kaktą. Jos plonytė oda kvepia paprastu muilu, be jokių dolčiųgabanų ar kalvinųkleinų. Tai jos kvapas, ir viskas. Beatričė, ir viskas. Be jokios priedangos.

– Ačiū tau.

Ji atsisveikina su manimi šypsena, o kai nusisuku į duris, už nugaros pajuntu baltą svaigulį, norintį mane sukramtyti ir praryti.