Gipsą nuo rankos jau seniai nuėmė, bet smegenys, rodos, taip ir liko sugipsuotos... Jos nė kiek nesijudina. Dėl to ir mokausi su Silvija. Tik ji gali man padėti atsigriebti už praleistas dienas – visai nenorėčiau susigadinti vasaros pataisomis. Su Silvija aš stiprus. Aš laimingas. Bet mintys vis nuklysta prie Beatričės. Kai Silvija šimtąjį kartą grąžina mane žemėn iš kelionių po mėnulį, ji atsistoja ir pasiima kažką iš sąsiuvinio, kurį laiko savo kambaryje: tai vienas tų dienoraščių, į kuriuos merginos užrašinėja savo mintis.

Šioje srityje merginos už mus geresnės, bent jau Silvija tikrai geresnė už mane, nes merginos svarbius dalykus užsirašo į dienoraščius. Kas kartą, atradusios ką nors svarbaus, jos tai pasižymi, taip bet kuriuo metu gali perskaityti ir prisiminti.

Aš norėčiau prisiminti galybę svarbių dalykų, bet niekada jų neužsirašau, nes tingiu. Taigi pamirštu juos ir amžinai kartoju tas pačias klaidas, žinau tai, bet vis tiek neprisiverčiu padėti užpakalio ant kėdės, prisiklijuoti prie jos. Štai ką reiškia turėti gabumų, bet nesistengti. Turėti užpakalį, bet niekada nesėdėti, o juk tokia ir yra užpakalio paskirtis... Jei būčiau užsirašęs viską, ką atradau, kažin, kiek daug dalykų kaskart nereikėtų mokytis iš naujo. Manau, tokiu atveju būtų išėjęs net ne dienoraštis, o visas romanas. Manau, kad man visai patiktų būti rašytoju, tik gerai nežinau, nuo ko pradėti, be to, iškart netenku ryžto, nes, kai tik pamėginu sugalvoti kokį siužetą, niekas neateina į galvą. Tačiau Silvija turėjo tokį dienoraštį, padedantį prisiminti reikiamus dalykus. O tarp to dienoraščio puslapių buvo įdėtas lapas.

– Imk, čia mūsų rašyto laiško Beatričei juodraštis.

Tą akimirką mano siela atsikuria. Lyg per stebuklą visos popieriaus skiautelės, kurias kartu su mano pykčiu ir bailumu prarijo upė, atsiduria prieš akis sujungtos į vieną lapą Silvijos dėka – išsaugodama tuos žodžius ji padarė stebuklą.

– Kodėl jį išsaugojai?

Silvija ne iš karto atsako, čiupinėja lapo kraštelį, lyg glostydama. Tada nežiūrėdama į mane sušnibžda, kad tie žodžiai jai patiko, kad patiko juos skaityti, kad ji norėtų vieną dieną išgirsti tokius gražius žodžius iš savo vaikino. Silvija tiriamai žiūri į mane, o aš pirmą kartą giliai pažvelgiu jai į akis.

Yra du būdai žiūrėti žmogui į veidą. Pirmasis – matyti akis kaip veido dalį. Antrasis – žiūrėti tik į akis, it jos ir būtų visas veidas. Tokiais atvejais truputį suima baimė. Nes akys – tai sumažintas gyvenimas. Jų baltymų spalva tokia pati kaip nebūties, kurioje plūduriuoja gyvenimas, rainelė marga kaip nenuspėjama gyvenimo įvairovė, o akies vyzdys panardina į savo juodumą, viską praryjančią it tamsus bespalvis ir bedugnis šulinys. Taip žiūrėdamas į Silviją aš ir pasinėriau į jį, į gilų jos gyvenimo vandenyną, – įlindau į jos vidų ir įsileidau ją į savo akis. Tik kad aš neįstengiau atlaikyti žvilgsnio. O Silvija – taip.

– Jei nori, perrašykime jį, nuneši Beatričei. Jei nori, galime pas ją nueiti kartu.

Silvija sugebėjo perskaityti mano mintis.

– Tik šitaip įstengsiu ją aplankyti, – sakau jai taip plačiai išsišiepęs, kad lūpų krašteliai siekia akis.

Paskui mes sėdome mokytis, o kai dalykus aiškina Silvija, viskas tampa paprasčiau: gyvenimas tampa suprantamesnis.