Beatričės plaukai raudoni. Beatričės akys žalios. Beatričė... Po pietų ji paprastai stoviniuoja su draugais prie mokyklos. Beatričė neturi vaikino. Praeitais metais buvau jos gimtadienio vakarėlyje – tada išsipildė mano svajonė. Visą vakarą praleidau slėpdamasis už įvairių daiktų ir žmonių, kad tik galėčiau įdėmiai į ją įsižiūrėti, į atmintį įsirašyti kiekvieną jos žingsnį ir judesį. Mano smegeninė viską fiksavo it vaizdo kamera, kad širdis galėtų bet kuriuo metu peržiūrėti gražiausią kada nors žemėje sukurtą filmą.

Nė nežinau, kaip išdrįsau paklausti jos telefono numerio. Tiesą sakant, neišdrįsau... Po vasaros atostogų man jį davė Silvija, nes juodvi yra draugės. Bet nemanau, kad Silvija apie tai pranešė Beatričei. Gal todėl ši man neatsako. Gal nežino, kas jai rašo. Aš ją įsivedęs telefone kaip „Raudoną“. Raudoną žvaigždę, saulę, rubiną, vyšnią. Galėtų bent jau iš smalsumo atsakyti.

Bet argi aš praeitame gyvenime nebuvau liūtas? Dėl to ir nenuleidžiu rankų. Aš tykau džiunglėse ir reikiamu metu iššoku iš brūzgynų, kad įvaryčiau auką į proskyną, kurioje nėra kur pasislėpti, ir griebčiau ją nepalikdamas jokio išsigelbėjimo. Taip pasielgsiu su Beatriče. Ji susidurs su manimi akis į akį ir privalės mane pasirinkti.

Mes sukurti vienas kitam. Aš tai žinau. Ji ne. Nežino, kad mane myli. Kol kas.