Svajoklis pakviečia mane atsakinėti. Pasiruošiau pamokai su Silvija. Po anos dienos apsišaudymo žodžiais visi tikisi mirtinos mudviejų dvikovos, tačiau niekas, išskyrus Silviją, nežino, kad nuo ano karto mus skiria ledai ir milijonas kubinių metrų ašarų. Viskas eisis kaip sviestu patepta. Su Svajokliu jau spėjome tapti draugais. Nepaisant to, jis man užduoda be galo sunkius klausimus, tad įsmeigiu į jį žvilgsnį ir tariu:

– To knygoje nėra.

Jis nesutrikęs nusišypso.

– Na ir kas?

Aš tyliu. Jis pažiūri į mane rimtu žvilgsniu ir pasako tikėjęsis, kad esu protingesnis, o pasirodžiau esąs iš tų vidutinių mokinių, kurie kala tekstą atmintinai ir išsižioja vos išgirdę kiek kitokį klausimą.

– Svarbūs atsakymai būna surašyti tarp eilučių, o žmogus turi gebėti juos perskaityti!

Svajokli, kas tu toks, po velnių, kad gadini man gyvenimą, vaizduoji visažinį ir manai, kad man nors kiek rūpi tavo požiūris į pasaulį? Čia tik tavo toks požiūris, tik tavo vieno. O dabar liaukis užknisinėti su savo sumautom nesąmonėm ir paklausinėk mane kaip kitus. Jau ketinu pasiųsti jį po velnių ir eiti sėstis į savo vietą, kai jis ištaria:

– Bėgi?

Tuomet pagalvoju apie Beatričę ir apie pabėgimą iš ligoninės. Mano viduje kažkas atsitinka, iš urvo išlenda žmogus, kuriuo tapau prieš keletą dienų. Imu ir atsakau jam. Ir ne kaprizingų vaikų keiksmažodžiais. Atsakau kaip tikras vyras. Gaunu devynetą, pirmą kartą per visą savo gyvenimą. Tas pažymys – ne už istorijos pamoką. Tas pažymys už mano paties istoriją, už mano gyvenimą.