Kadangi iki mokslo metų galo negaliu išeiti iš namų, manęs laukia daugiau nei du mėnesiai kalėjimo, išskyrus apsilankymus pas Beatričę, kuriuos mama patvirtino kaip mūsų paliaubų sąlygą. Nors ir nubaustas, jaučiuosi laimingas, nes gavau leidimą išeiti dėl vienintelės iš tiesų svarbios priežasties. Dėl futbolo turnyro ką nors sumąstysiu... Be to, geras dalykas tas, kad vykdydamas šią bausmę greičiausiai būsiu perkeltas į aukštesnę klasę. Niekieno neblaškomas ir uždarytas namuose dabar užsiimu šiais dalykais: mokausi (daugiausia su Silvija, ji stengiasi, o aš – ne); sėdžiu prie kompo (bet ir tai man leidžiama tik kovo dvidešimt pirmos dienos – tos, kai nuėjau pas Beatričę ir dėl to užsitraukiau bausmę, – sutartimi numatytomis valandomis); skaitau knygas, tiksliau sakant, knygą, kaip visada, paskolintą Silvijos, ji vadinasi „Su juo galiu bėgti“14, bent jau pavadinimas neblogas, nors pasakojama apie vaikiną, visur besivedžiojantį šunį (ši situacija mane persekioja!..); groju gitara (kartais pas mane ateina Nikas ir kartu pagrojam keletą dainų; per tą laiką jis paliko Alisą, tiksliau, Alisa jį paliko dėl kito); ir, neįtikėtina, bet žiūriu į žvaigždes.

Taigi, žiūriu į žvaigždes, o priežastis visai paprasta: tai tėtis mane užkrėtė savo aistra astronomijai. Jis žino visų žvaigždynų pavadinimus ir geba atpažinti žvaigždes, smiliaus galiuku braižydamas jas jungiančius nematomus sidabrinius voratinklius kaip tame žaidime „Sujunk taškus“ iš kryžiažodžių žurnaliukų.

Gal vieną dieną man tai pravers su Beatriče. Noriu jai parodyti visas žvaigždes ir sukurti žvaigždyną, pavadintą jos vardu. Kokios jis būtų formos? O kokios formos būna svajonės?