Aš nieko nebijau. Mokausi pirmoje licėjaus klasėje1. Kad lankysiu klasikinės pakraipos licėjų, nusprendė mano tėvai. Aš tuo klausimu neturėjau nuomonės. Mama lankė klasikinį licėjų. Tėtis irgi. Senelė – gyvas klasikinio licėjaus įsikūnijimas. Iš mūsų šeimos jo nelankė tik šuo.
„Jis praplečia mąstymą ir akiratį, padeda tiksliau dėstyti mintis, suteikia lankstumo.“
Ir be galo užknisa.
Taip ir yra. Nėra jokios priežasties mokytis tokioje mokykloje. Bent jau mokytojai niekada jos nepateikė. Pirmoji diena ketvirtoje gimnazijos klasėje2: prisistatymai, pasakojimas apie mokyklos pastatą ir susipažinimas su mokytojais. Kaip kokia ekskursija į zoologijos sodą, kuriame mokytojai – tai saugoma rūšis, kuri, tikėkimės, negrįžtamai išnyks...
Vėliau – keletas įvadinių testų, atskleidžiančių kiekvieno moksleivio pasirengimą. O po šio šilto sutikimo... Pragaras, kuriame iš mokinių telieka šešėliai ir dulkės. Tiek namų darbų, sudėtingų aiškinimų ir atsakinėjimų dar gyvenime nebuvau matęs. Prieš įstodamas į licėjų mokydavausi daugiausia po pusvalandį per dieną. O paskui žaisdavau futbolą bet kurioje tam tinkamoje vietoje, pavyzdžiui, savo namų koridoriuje arba kieme. Blogiausiu atveju prisėsdavau prie kompiuterinio futbolo žaidimo.
Nuo ketvirtos gimnazijos klasės viskas pasikeitė. Jei nenorėjai prisidaryti skolų, privalėjai mokytis. Bet aš vis tiek nepersistengdavau, nes negali daryti to, kuo netiki. Iki šiol nė vienam mokytojui nepavyko manęs įtikinti mokymosi nauda. O jei nepavyksta tam, kuris mokslams paskyrė gyvenimą, tai kodėl turėčiau tikėti?
Aplankiau Svajoklio tinklaraštį. Taip taip, pavaduojantis istorijos ir filosofijos mokytojas turi savo tinklaraštį, o man smalsu pažiūrėti, ką jis ten rašo. Mokytojai už mokyklos ribų neturi tikro gyvenimo. Jų už mokyklos ribų tiesiog nėra. Tad man magėjo pažiūrėti, apie ką kalba žmogus, neturintis ko pasakyti. O pasakojo jis apie šimtą kartų matytą filmą „Mirusių poetų draugija“. Rašė, kad mokymui jis atsiduoda su ta pačia aistra kaip ir filmo herojus. Rašė, kad tas filmas atskleidė, kokia yra jo užduotis šioje žemėje. Ir paaiškino tai paslaptingais, bet gražiais žodžiais: „Visur įžvelgti grožį ir dovanoti jį mane supantiems žmonėms. Dėl to atėjau į šį pasaulį.“
Reikia pripažinti, kad Svajoklis gerai valdo žodį. Iš tų dviejų sakinukų matyti, kad jis suprato savo gyvenimo prasmę. Aišku, jam jau trisdešimt, tad nieko nuostabaus. Tačiau ne visi moka tai taip aiškiai nusakyti. Būdamas mano amžiaus, jis subrandino svajonę. Užsibrėžė tikslą ir jį pasiekė.
Man šešiolika, aš neturiu jokių ypatingų svajonių, tik sapnus, kurių ryte nė neprisimenu. Ėrika-su-ė įsitikinusi, kad sapnai priklauso nuo reinkarnacijos, nuo mūsų praeitų gyvenimų. Yra toks futbolininkas, kuris teigia praeitame gyvenime buvęs antimi – gal tai ir padėjo jam tapti geriausiam. Ėrika-su-ė sako, kad ji buvo jazminu. Todėl ji visada taip skaniai kvepia. Man patinka Ėrikos-su-ė kvapas.
Nemanau, kad aš kada esu reinkarnavęsis. Bet jei tektų rinktis, turbūt norėčiau būti buvęs ne augalu, o gyvūnu: liūtu, tigru, skorpionu... Šį reinkarnacijos klausimą, aišku, reikėtų išspręsti, bet jis per sudėtingas, kad dabar apie tai mąstyčiau, be to, aš nieko neprisimenu iš to laiko, kai buvau liūtas, nors ir išsaugojau jo karčius ir jėgą – jaučiu ją savo kraujyje. Dėl to ir manau, kad buvau liūtu, dėl to mano net vardas Leo. Išvertus iš lotynų kalbos leo reiškia „liūtas“. Leo rugiens – „riaumojantis liūtas“.
Šiaip ar taip, dabar mokausi pirmoje licėjaus klasėje, o ketvirtą ir penktą gimnazijos klases įveikiau beveik be skolų. Ketvirtoje teužsidirbau skolas iš graikų kalbos ir matematikos. Penktoje – tik iš graikų. Graikų kalbos pamoka – tai mokyklos daržovė: karti ir gerai išvalanti žarnyną, tai yra prireikus atsakinėti verčianti šikti į kelnes...
Dėl visko kalta Masaroni. Tai priekabiausia ir negailestingiausia mokytoja visoje mokykloje. Jos drabužiai pasiūti iš šuns kailio, amžinai to paties. Jos apranga būna dviejų rūšių: žiemą, rudenį ir pavasarį – šuns kailiniai, vasarą – vasariniai šuns kailiniai. Ir kaip žmogus gali taip gyventi? Gal ji praeitame gyvenime buvo šunimi? Smagu spėlioti, kuo kiekvienas buvo praeitame gyvenime, tai daug ką paaiškina apie žmogaus charakterį.
Pavyzdžiui, Beatričė praeitame gyvenime greičiausiai buvo žvaigždė. Juk žvaigždes gaubia akinama šviesa, jos matosi net už milijonų šviesmečių. Žvaigždės – tai įkaitusios švytinčios raudonos masės sankaupos. Beatričė tokia ir yra. Ją išvysti ir už kelių šimtų metrų – šviečia savo raudonais plaukais. Kažin, ar man kada nors pavyks ją pabučiuoti? Beje, greitai bus jos gimtadienis. Gal mane pakvies. Šiandien po pietų nueisiu į stotelę prie mokyklos, gal ją sutiksiu. Beatričė – tai raudonas vynas. Man nuo jos sukasi galva – aš myliu ją.