Beatričė. Lankau ją kiekvieną savaitę. Einu kaskart skirtingą dieną, priklausomai nuo jos būklės, nes kartais ji būna per silpna. Jai nė kiek negerėja: po paskutinių kraujo perpylimų jos būklė stabili. Beatričei geriau pasijutus ji arba jos mama atsiunčia man žinutę ir aš iškart nuskubu pas ją visuomeniniu transportu (mano motoroleris po avarijos numiro ir nemanau, kad į ką nors reinkarnuosis, be to, nors nuostolius ir apmoka draudimas, kovo dvidešimt pirmos dienos sutartyje numatyta, jog naujos transporto priemonės pirkimo klausimas galės būti svarstomas tik tuo atveju, jei būsiu perkeltas į aukštesnę klasę).

Kiekvieną kartą nunešu Beatričei ką nors tokio, kas galėtų ją prablaškyti. Įėjus į jos kambarį mano tikslas yra padovanoti gabalėlį rojaus (perkeltine prasme, nes rojumi aš netikiu), tačiau rojų tenai randu pats, nes kambaryje yra ji (tai gal vis dėlto rojus yra, nes toks grožis tiesiog negali išnykti). Kartą nunešiau Beatričei kompaktą su jai patinkančia fortepijono muzika.

– Ar pašoksi su manimi?

Ji manęs to paklausė visai tylutėliai. Negaliu patikėti. Beatričės kambario šviesoje prilaikau jos trapų kūnelį ir lėtai linguoju jį tarsi muilo burbulą, kuris bet kuriuo metu gali nuskrieti į orą. Beatričės plaukai jau tiek ataugo, kad užuodžiu jų kvapą. Švelniai spaudžiu jos ranką ir liemenį – ji lyg krištolinė taurė, galinti bet kurią akimirką sudužti, net ir dėl raudonojo skysčio, kurį noriu į tą taurę supilti.

Troškimas įsitempti ją į lovą, anksčiau sukildavęs man apie ją pagalvojus, dabar visiškai nutolo, bet „žydru“ aš netapau. Jos kūnas po plonais drabužėliais, rodos, yra mano dalis; mūsų oda, regis, nebežino, kuriuos kaulus ir raumenis jai dengti. Jos veidas, įsikniaubęs man į kaklą, yra trūkstama išardytos mano gyvenimo dėlionės dalis, visa ko raktas, pasaulio centras. Jos kojos kartoja mano žingsnius, jais kuriu pirmąjį moters ir vyro šokį. Rodos, visu kūnu jaučiu, kaip plaka širdis, nuo kojos nykščio iki paties šiauriausio galvos plaukelio, o jėgõs, kurią savy jaučiu, pakaktų sukurti visam pasauliui šiame kambaryje.

Vis dėlto Beatričė įstengia sušokti vos kelis žingsnelius ir suglemba mano glėbyje. Ji lengvutė it snaigė. Padedu jai atsigulti į lovą. Išjungiu muzikinį centrą. Akimirką prieš užmerkdama akis ir pasiduodama nuovargio miegui ji dėkinga pažvelgia į mane ir iš to vieno užgęstančio žvilgsnio suvokiu, kad aš turiu viską, ko netenka ji: plaukus, mokyklą, šokius, draugystę, šeimą, meilę, viltis, ateitį, gyvenimą... Tik nežinau, ką su visu šiuo gėriu darau.