Gendalfas – tai žmogutis iš oro, rodos, tuoj ims ir nuskris it balionėlis, tad kyla klausimas, kaip jis susitvarko su licėjaus barbarų ordomis. Nepaisant to, jis visada šypsosi. Visos mokyklos marmurines grindis nubarsto savo šypsenomis. Šypsosi, kai sutinka mokinius, šypsosi net kai įeina į mokyklą, priešingai nei kiti mokytojai. Kartais atrodo, kad tai net ne jo šypsena.

Įžengia į klasę, šypsosi ir tyli. Paskui užrašo ant lentos sakinį – visi laukia tos akimirkos. Šiandien įėjo ir parašė: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.“

Prasideda įprastinis žaidimas.

– Džovanotis!

– Ne.

– Maksas Pecalis?

– Ne.

– Eliza?

– Ne. Iš ankstesnių laikų.

– Batistis3?

– Ne.

– Žinau! – surinku iš galinio suolo ir pabrėžtinai pakeliu rankas, vaizduodamas savo būsimą pergalę. – Skrudžas Makdakas!

Klasė plyšta juokais.

Net Gendalfas tylėdamas nusišypso. Pažiūri į mus ir ištaria:

– Jėzus Kristus.

– Mes amžinai apsigauname, – įsikišu aš. – Jūs tiesiog negalite apsieiti be Jėzaus.

– Ar tau atrodo, kad vaikščiočiau taip apsirengęs, jei galėčiau be jo apsieiti?

Šypsosi.

– O ką tas sakinys reiškia?

Šypsosi.

– O kaip jūs manot?

– Čia kaip Golumas, jis visuomet sako apie žiedą: „mano mieliaussiass“. Apie nieką kitą negalvoja, jo širdis ten, – paaiškina Vienuolė. Paprastai ji klasėje tyli, bet kai prabyla, kalba tik gilius dalykus.

– Aš nežinau, kas tas Golumas, bet jei tu taip sakai, patikėsiu.

Gendalfas nežino, kas yra Golumas. Kažkoks absurdas, bet taip jau yra. Mokytojas aiškina toliau:

– Tai reiškia, kad manydami, jog apie nieką negalvojame, iš tiesų galvojame apie tai, kas mums brangu. Meilė – kaip Žemės trauka, ji nematoma ir universali, lygiai kaip fizikoje. Mūsų širdys, mūsų akys, mūsų žodžiai neišvengiamai, nė mums patiems nepastebint, krypsta prie to, ką mylime, kaip krintantis obuolys, veikiamas Žemės traukos.

– O jei nieko nemylime?

– Tai neįmanoma. Ar gali įsivaizduoti Žemę be Žemės traukos? Arba kosmosą be Žemės traukos? Visi daiktai nuolat daužytųsi vieni į kitus. Net tas, kuris galvoja nieko nemylįs, iš tiesų ką nors myli. Visos jo mintys sukasi apie tai net jam pačiam nesuvokiant. Reikia klausti ne ar mylime, o ką mylime. Žmonės visuomet ką nors garbina: grožį, protą, pinigus, sveikatą, Dievą...

– Kaip galima mylėti Dievą, jei jo neįmanoma paliesti?

– Įmanoma paliesti.

– Kaip?

– Priimant jo kūną per Eucharistiją.

– Bet, mokytojau, čiagi tik toks posakis... vaizdinys...

– Ir jūs manote, kad aš paaukočiau visą gyvenimą dėl paprasčiausio posakio? O ką tu myli, Leo, apie ką mąstai, kai apie nieką nemąstai?

Aš tyliu, nes gėdinuosi atsakyti prieš visą klasę. Silvija spokso į mane, lyg tikėdamasi išgirsti teisingą atsakymą arba norėdama jį pasufleruoti. Aš žinau teisingą atsakymą ir norėčiau sušukti jį visam pasauliui: Beatričė, mano Žemės trauka, mano svoris, mano kraujas, mano raudona spalva.

– Aš mąstau apie raudoną spalvą.

Keletas mokinių prunkšteli, manydami, kad suprato bajerį, kurio nepasakiau.

Gendalfas suvokia, kad nejuokauju.

– O kokia ji yra?

– Kaip jos plaukai...

Visi stebeilija į mane, lyg prieš eidamas į pamoką būčiau apsirūkęs. Vienintelė Silvija mane palaiko savo pritariamu žvilgsniu.

Gendalfas žiūri man į akis, į pačią jų gilumą.

Nusišypso:

– Man raudona irgi tokia pati.

– Kokia?

– Kaip jo kraujas.

Dabar jau mes spoksome į jį, tarsi būtų apsirūkęs.

Mokytojas prieina prie lentos ir tylėdamas parašo: „Mano mylimasis visas spindi ir saulėje įdegęs.“

Žaidimas prasideda iš naujo.

Tokios ir būna Gendalfo pamokos – improvizuotos, rodos, jis visuomet pasiruošęs iš savo stebuklingos knygos ištraukti kokią frazę...

Šio sakinio niekas nėra girdėjęs, o kai mokytojas mums atskleidžia, kad jis iš Biblijos, niekas nenori patikėti, tad gauname namų darbų net iš tikybos: perskaityti „Giesmių giesmę“.

Tikybos namų darbų vis tiek niekas neruošia.

Gyvenime praverčia tik tai, už ką gauni pažymius.