Grįžtu iš mokyklos. Mama atidaro man duris.

– Ko yra valgyti?

Ji žiūri į mane tarsi į mažą sužeistą vaikelį.

– Ne, tik ne sriubos...

Pasisakau, kad gavau aštuonetą iš filosofijos, bet man dar nespėjus papasakoti smulkiau mama stipriai mane apkabina ir priglaudžia mano veidą prie savo peties.

Jaučiu mamos kvapą, vaikystėje suteikdavusį ramybę, – tai rožių ir citrinų kvapas. Labai švelnus. Bet apkabino ji ne dėl pažymio, antraip mano veido nebūtų sudrėkinusios jos ašaros. Tik dabar supratau.

Norėčiau pabėgti, bet ji neleidžia, mano pirštai susminga į jos odą, kad pajustų, ar tai, ką ji sako be žodžių, tiesa.

Mama – vienintelė man likusi moteris.

Vienintelė man likusi oda.