Mielas Leo,

negaliu susilaikyti nepapasakojusi tau vieno įvykio, privertusio pagalvoti apie tave. Žinau, kad siunti ant manęs ir nenori su manimi kalbėtis. Priimk šį laišką kaip mano išpažintį, kurią tu vienintelis gali išklausyti.

Anądien su mūsų šeimos draugais važiavome į išvyką. Vienu metu likau viena su tų draugų sūnumi. Jo vardas Andrėjas, aš jam labai patinku. Mums likus dviese jis prisiartino ir pamėgino mane pabučiuoti. Aš jį atstūmiau, jis sustingo iš nuostabos, tada apsisuko ir nuėjo kaip tu tą dieną. Bet žiūrėdama tolstančiam Andrėjui į nugarą neapgailestavau. Andrėjas man nieko nereiškia. O kai tądien sėdėjau ant raudonojo suoliuko ir žiūrėjau į tavo nugarą, mano viduje kažkas nutrūko. Suvokiau, kad neįsivaizduoju pasaulio be tavęs.

Senovės graikai tikėjo, kad iš pradžių žmogus buvo rutulio formos ir kad Dzeusas bausdamas už piktadarystes perskėlė jį per pusę. Nuo tada tos dvi pusės klajoja po pasaulį stengdamosi viena kitą surasti. Ilgesys skatina jas nuolat ieškoti, o abiem pusėms susitikus rutulys panorsta susijungti. Šioje istorijoje yra tiesos, bet tai dar ne viskas. Kai dvi puselės randa viena kitą, jos jau yra nugyvenusios dalį gyvenimo. Todėl jos nebe tokios pat kaip tada, kai išsiskyrė. Jų krašteliai nebesutampa. Jos turi trūkumų, silpnybių, žaizdų. Nebepakanka surasti ir atpažinti antrąją pusę. Dabar reikia vienai kitą pasirinkti, nes dvi dalelės nebesutampa ir tik meilė gali padėti suglausti tuos nebederančius kampus, tik apkabinimas gali juos nugludinti, nors ir per skausmą. Leo, tą dieną aš supratau, kad mūsų puselės idealiai nebesutampa ir susijungti jos gali tik apsikabinus. Be tavęs mano pasaulis ištuštėjo. Pasiilgau visko: tavo juoko, tavo žvilgsnio, tavo kalbos kultūros klaidų, žinučių, pokalbių... Visų šių nereikšmingų dalykų, kurie man yra viskas, nes jie tavo.

Tiek ir norėjau tau pasakyti. Niekieno kito nugara niekada neprilygs tavo tolstančiai nugarai. Kai tu nuo manęs nusigręži, ir pats pasaulis nuo manęs nusigręžia. Atleisk man. Ir, jei gali, priimk mane su mano trūkumais. Akabink mane tokią, kokia esu. Aš pasielgsiu taip pat. Tas apkabinimas mus pakeis. Man tu brangus toks, koks esi, brangink mane ir tu, net jei ir nesu tobula kaip Beatričė. Norėčiau, kad tavo suoliukas taptų mūsų – dvi širdys ir vienas suoliukas. Kaip matai, man pakanka nedaug...

Pakeliu akis: abejinga pasaulio pokyčiams teka upė, per amžius rinkusi džiaugsmo ir skausmo ašaras ir nešusi jas ten, kur joms lemta būti – į jūrą, kuri dėl to ir yra tokia sūri. Delne suspaudžiu melsvoje ryto šviesoje melsvai tviskantį savo talismaną ir pajuntu šalia Beatričę: ji taip arti, lyg gyvenčiau turėdamas dvi širdis – jos ir savo, keturias akis – jos ir savo, du gyvenimus – jos ir savo.

Gyvenimo neįmanoma apgauti, jei tu, širdie, turi drąsos jį priimti...