Pirmadienis. Be penkių aštuonios. Manęs laukia penkios pamokos, o per jų vidurį – dar ir anglų kalbos kontrolinis. It koks milžiniškas sūrainis, kurio viduje įkištas marmuro lakštas. Tolumoje pasirodo Nikas su Alisa, kurios iš tikrųjų sunku nepastebėti. Jie manęs nepamato. Neįstengčiau su jais susitikti, jie per daug laimingi.

Nusiplaunu iš ten ir pasislepiu už grupelės antrokų, rankose laikančių „Sporto žinias“ ir tikrinančių žaidėjų vertinimo skalę, kad apskaičiuotų „Fantafūlės“ žaidimo rezultatus. Pastaruoju metu mažiau domiuosi futbolu. Aš susitelkęs į mane įsukusius įvykius, neturiu laiko žiūrėti nė vienos iš milijardo sporto komentarų laidų ir nė vienos iš milijonų čempionatų varžybų, kada nors sugalvotų stačiakampiam žalios žolės laukui.

Vis dėlto laimingų Niko ir Alisos vaizdelis mane šįryt per skaudžiai paveikė, o penkios kankynės valandos tik dar labiau pasunkintų padėtį. Grįžtu į gatvę ir įsuku į nuošalią gatvelę, joje mažesnė rizika susidurti su kuo nors akis į akį, nesvarbu, koks žmogus ar padaras tai būtų. Kažin kodėl nusprendęs neiti į mokyklą būtinai sutinki kokį nors šimtą metų nematytą žmogų, ypač visokias mamos drauges, su kuriomis – koks atsitiktinumas! – ji šią popietę susitinka gerti arbatėlės.

„Koks tavo sūnus didelis, išties dailiai nuaugęs vyrukas... Šiandien apie dvyliktą sutikau jį parke...“

Aišku, mamų draugėms visi atrodo „dailiai nuaugę vyrukai“, tad mama įsitraukia į tą spektakliuką, sumenkina įvykio mastą, vaidina, kad didžiuojasi savo neklaužada, kuris dvyliktą dienos turėtų sėdėti užpakalį priklijavęs prie žalios mokyklos kėdės, o ne drybsoti ant raudono suoliuko parke...

Viskas, gana tų paranojų: korta jau išmesta, ir kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, kaip pasakė Cezaris, jei gerai pamenu. Tolumoje išgirstu mokyklos skambutį, primenantį laidotuvių varpus. O mirti aš nenoriu. Su kiekvienu nuo mokyklos atitolinančiu žingsniu baimės ir nusižengimo praraja vis labiau plečiasi ir verčia asfaltą mane praryti. Kodėl taip sunku eiti į mokyklą? Kodėl turime tai daryti, kai esame užsiėmę gyvybiškai svarbiais reikalais? Ir kodėl būtent šioje gatvėje, pačioje nuošaliausioje iš viso rajono, prieš mane išdygsta anglų kalbos mokytoja?

Vos spėju pasilenkti už kažkokio visureigio, saugančio mane nuo žvilgsnių, ir apsimesti, kad rišuosi sportbačius; akies krašteliu stebiu mokytoją: ji skuba, nes irgi vėluoja, ir taip įsijautusi kažko ieško rankinuke, kad nepamato manęs ir praeina. Pavyko! Su palengvėjimu atsidūstu ir po sekundės apsižiūriu, kad suvaidinau raištelių rišimosi sceną tiesiai ant rytinio garuojančio kažkieno Terminatoriaus šūdo...

Vadinasi, dienelė bus sėkminga!