Įeinu į Beatričės kambarį persimetęs per petį gitarą. Jaučiuosi it koks klajojantis muzikantas, iš tų, kurie vaikštinėja po metro vagonus ir išsielgetauja truputį laimės.

Beatričė šypsosi – aš ištesėjau pažadą; ji guli lovoje išsitiesusi ant pilvo ir skaito, o iš muzikinio centro sklinda Elizos balsas, atsimušantis į sienas ir ieškantis išėjimo pro praviro lango plyšelį.

– Tai šiandien pradedam! – ištaria šypsodamasi ne tik lūpomis, bet ir žaliomis akimis, tarsi pradėtume kažką, kam lemta niekada nesibaigti.

– Noriu išmokti groti šitą dainą, – sako smakru mostelėdama muzikinio centro link.

Aš ilgai laukiau

To, ko nėra,

Ir nemačiau,

Kaip teka saulė balta...

– Su tokiu mokytoju kaip aš – be problemų... Tik, aišku, turėsiu ateiti kasdien...

Beatričė juokiasi taip, kad net jos akys trykšta džiaugsmu, atmetusi galvą ir delnu prisidengusi burną, lyg norėtų sulaikyti per daug atvirą judesį, kurio negali sau leisti, nors iš tiesų ji galėtų sau leisti viską.

– Labai norėčiau, Leo, betgi žinai, kad man per sunku...

Ištraukiu gitarą iš dėklo lyg „U2“ gitaristas Edžas.

Prisėdu ant lovos krašto šalia Beatričės, ji irgi atsisėda. Norėčiau išsaugoti jos judesių aromatą kvapų įrašytuvu, jei toks būtų. Padedu gitarą jai ant kelių ir parodau, kaip paimti, prie silpno Beatričės kūno ji atrodo gremėzdiškai. Iš nugaros prilaikau jos ranką savąja, kad ji teisingai suimtų gitarą, ir akimirksnį mano lūpos atsiduria taip arti jos kaklo, kad ima stebėtis, ko smegenys laukia ir neįsako joms bučiuoti.

Elizos balsas nutyla.

– Štai taip, dabar turi iš galo prispausti šią stygą nykščiu ir skambinti dešine ranka.

Beatričė suspaudžia lūpas stengdamasi išgauti garsą, kurčiai nuskambantį tyliame kambaryje, tas kurčias garsas sklinda iš jos bejėgio kūno. Kūno, kuris turėtų užpildyti pasaulį neregėta harmonija, beribe simfonija, tačiau dabar teįstengia išgauti vieną neskambią natą. Ant Beatričės rankos uždedu savąją ir švelniai paspaudžiu jos pirštą. Mūsų delnai susiglaudžia kaip vaikystėje, kai kalbėdavau maldelę.

– Va taip.

Styga ima virpėti.

Savo kūnu padedu Beatričės kūnui groti.

Ji pažvelgia į mane ir nusišypso taip, lyg būčiau jai parodęs tūkstančius metų slėptą lobį, o juk paprasčiausiai išmokiau užgauti gitaros stygą.

Neiškentusi perduoda man gitarą.

– Parodyk, kaip groji tu, taip greičiau išmoksiu.

Paimu gitarą, o ji atsisėda kiek toliau, susirietusi ir rankomis apsikabinusi kelius.

Imu skambinti Elizos dainos akordus. Beatričė atpažįsta dainą ir užsimerkia mintyse ieškodama kažko prarasto.

– Padainuok, – paprašo.

– Tai kad nemoku žodžių, – skubiai atsakau, bet iš tiesų gėdinuosi, nes bijau nepataikyti į natą.

Beatričė užsimerkusi lengvai praveria lūpas ir iš jos balso stygų it ką tik ištryškęs šaltinis atsklinda trapus garselis.

Ir per stebuklą

Negaliu netikėti.

O paslaptis yra

Gyventi taip,

Lyg tik saulę regėtum...

Mano pirštai įsilieja į jos balsą, jis teka jais it srauni garsų tėkmė upe. Beatričės dainavimas užpildo kiekvieną kambario kampelį, net ir patį tamsiausią, pasrūva pro langą, užliedamas apsnūdusį miestą, apakintą savo pilko ir monotoniško judėjimo, sušvelnindamas aštrius kasdienybės kampus ir skausmo bei nuovargio iškreiptus žandikaulius.

Paslaptis yra

Gyventi taip,

Gyventi taip,

Lyg tik saulę regėtum,

Lyg tik saulę regėtum,

Lyg tik saulę regėtum...

O ne tai, ko nėra...

Palydžiu paskutinius žodžius baigiamaisiais akordais.

Sėdime dainai pasibaigus stojusioje tyloje – tai dviguba tyla, tyla kvadratu, joje žodžiai aidi tarsi lopšinė, užmigdžiusi beprasmiškus rūpesčius ir pažadinusi tai, kas iš tiesų svarbu.

Beatričė atsimerkia ir nusišypso – jos akių žalumą ir plaukų raudonį užlieja šypsenos spindesys – tai spalvos, kuriomis buvo nutapytas pasaulis.

Tada Beatričė pravirksta, jos šypsena susilieja su ašaromis.

Nenuleisdamas nuo jos akių klausiu savęs, kodėl iš skausmo ir iš laimės verkiama vienodai.