Vasara suteikia gyvenimui prasmę, tačiau ši vasara buvo kitokia. Tai buvo ne šūksnių, o tylos metas. Visą tą laiką nieko nemačiau ir su niekuo nesusiskambinau. Beveik tris mėnesius praleidau kalnuose, tame pačiame viešbutyje kaip ir kitais kartais. Šiais metais pirmą kartą norėjau ten būti. Man norėjosi tylos. Norėjosi vaikštinėti vienam. Nesinorėjo ieškoti draugų. Nesinorėjo bet kokia kaina susirasti merginos vien tam, kad po atostogų turėčiau ką papasakoti Nikui. Norėjosi būti su tėvais. Norėjosi skaityti Beatričės dienoraštį, nes jame slypėjo laimės kibirkštėlė. Norėjosi esminių dalykų, o kalnuose jų lengviau rasti.

Kalnuose vakarais žvaigždės matosi ryškiai kaip niekur kitur. Tėtis dažnai man kalba apie žvaigždes. Mama būna kartu, klausosi jo ir žiūri daugiau į mus nei į žvaigždes. Vieną vakarą tėtis man papasakojo apie žvaigždę, kurią buvau padovanojęs Silvijai, ir dar nespėjusi užgesti jos šviesa užliejo tą mano širdies kertelę, kurią buvau užrakinęs devyniomis spynomis.

Aš neįstengiau atplėšti Silvijos laiško, net neatsivežiau jo čia. Vis rašau jai žinutes, bet nepasiryžtu išsiųsti. Tačiau visas jas saugau nnž skyrelyje.

Taip pat saugau ir Silvijos anksčiau atsiųstas žinutes. Negaliu jų ištrinti. Mobiliajame jų gal daugiau nei šimtas ir kartais, kai neturiu ką veikti, kai apie nieką negalvoju, kai man nuobodu, kai man to reikia, kai kurias iš jų paskaitau. Perbėgu per jas visas ir išsirenku tą, kurios numeris mane labiausiai patraukia. Trisdešimt trečia: „Tu pats kvailiausias iš visų mano pažįstamų bernų, bet bent nesi nuobodus...“ Dvylikta: „Nepamiršk atsinešti istorijos knygos, kvaila galva!“ Penkiasdešimt šešta: „Nesielk kaip mulkis. Susitinkam, viską man papasakosi.“ Dvidešimt pirma: „Koks tavo batų dydis? Kokia tavo mėgstamiausia spalva?“ Šimtoji: „Ir aš.“

Ta paskutinė žinutė pati gražiausia: suteikdavau jai tokią prasmę, kokią tik norėdavau, o atsakymas visuomet būdavo „ir aš“. Taip niekada nesijaučiau vienišas. Šimtasis numeris visada atnešdavo sėkmę. Galėčiau parašyti romaną vien iš trumpųjų žinučių. Kol kas veikėjų nedaug: Silvija, Nikas, Beatričė ir jos mama, Svajoklis ir aš. Taigi, Svajoklis: turėjau jo mobilaus numerį ir vasarą nusiunčiau jam žinutę, šiaip paklausiau, kaip gyvena, ir pasiteiravau, ar tas jo draugas, kuris turėjo bėdų su tėčiu, dabar jaučiasi geriau. Jis man atrašė, kad dėl Beatričės žodžių, kuriuos aš perskaičiau per laidotuves, jo draugo žaizda ėmė gyti. Tuomet paklausiau, iš kur jo draugas žinojo apie Beatričę. Gal Svajoklis buvo jį atsivedęs į laidotuves?

„Tam tikra prasme, taip... Ačiū, Leo, esu laimingas, kad tave sutikau.“

Atsakau: „Už ką?“

Ar apie kai kuriuos dalykus galima kalbėtis žinutėmis? Galima, esu tuo tikras.

„Už tai, kad išdrįsai perskaityti tuos žodžius. Vėl sutiksime tuos, kuriuos mylėjome, o paprašyti jų atleidimo turime visą gyvenimą.“

Perskaičiau jo atsakymą bent šimtą dvidešimt septynis kartus, jis per daug filosofiškas, o po šimto dvidešimt aštunto karto suvokiau tris dalykus:

1) Visus išties svarbius dalykus aš vadinu filosofiškais, matyt, filosofija tam ir skirta...

2) Turiu atsakyti į Svajoklio žinutę: „Tai Beatričės nuopelnas, iki greito!“

3) Laukiu nesulaukiu, kada grįšiu namo ir perskaitysiu Silvijos laišką.

Leidžiu vakarą žiūrėdamas į jos žvaigždę, o vėliau, atėjus nakčiai, šalia prisėda mama, kvepianti eglėmis, jos ramų veidą nušviečia mėnulis.

– Mama, kaip pamilti tuomet, kai nebemyli?

Mama išsitiesia šalia manęs ir toliau žiūri į dangų, o aš stebeiliju į Baltąją Nykštukę-Raudonąją Milžinę, kitaip tariant, Silviją.

– Leo, mylėti – tai veiksmažodis, o ne daiktavardis. Tai nėra nekintamas dalykas, jis nuolat vystosi, auga, didėja, mažėja, nyksta, tarsi žemės širdyje tekanti upė, niekuomet nepristabdanti savo tekėjimo jūros link. Kartais ji palieka žemę sausą, tačiau gilumoje, tamsiose ertmėse, ir toliau teka, kartais prasiverždama į paviršių ir pagirdydama laukus.

Dangus lyg ruporas sustiprina tuos švelnius žodžius, kurie tik tokį vakarą gali neskambėti retoriškai.

– Tai ką man daryti?

Mama bent porą minučių patyli, paskui jos žodžiai perskrodžia tylą it upė, per didelius vargus pasiekusi jūrą:

– Vis tiek mylėti. Tą visada gali padaryti: meilė – tai veiksmas.

– Net ir tada, kai mylėti reikia tave įskaudinusį žmogų?

– Tai visai normalu... Yra dvi mus skaudinančių žmonių rūšys, Leo: vieni mūsų nekenčia, o kiti myli...

– Aš nesuprantu. Kodėl mylintis žmogus turėtų skaudinti?

– Todėl, kad, kai įsipainioja meilė, žmonės kartais pasielgia labai kvailai. Gal ir pridaro klaidų, užtat bent mėgina eiti teisingu keliu... Jaudintis reikia, kai mylintis žmogus nebeskaudina – tai reiškia, kad jis nustojo stengtis arba kad tapo tau nebesvarbus...

– O kas, jei vis tiek nesugebi pamilti?

– Vadinasi, per menkai stengiesi. Dažnai apgaudinėjame save, Leo. Galvojame, kad meilė priėjo akligatvį, o iš tiesų tai pati meilė skatina mus augti... Kaip mėnulis: matyti tik plona skiltelė, bet iš tikrųjų jis danguje apvalus, su visais savo vandenynais ir viršukalnėmis; teturi sulaukti, kol mėnulis papilnės, kol pamažu jo šviesa išryškins visą paslėptą paviršių... O tam reikia laiko.

– Mama, kodėl tu ištekėjai už tėčio?

– O kaip tu manai?

– Todėl, kad jis padovanojo tau žvaigždę?

Mama šypteli, o mėnulis apšviečia tobulos formos dantis jos veide, gebančiame nuraminti bet kokią mano jausmų audrą.

– Todėl, kad norėjau jį mylėti.

Mama pašiaušia man plaukus, išpurtydama juose įsivėlusias niūrias mintis: taip darydavo, kai vaikystėje išsigąsdavau ir slėpdavausi jos glėbyje.

Paskui įsivyravo tyla, joje galėjai žiūrėti į mėnulį ir į Dangų ir kalbėtis su tuo, kuris slypi už žvaigždžių.