Šiandien pagaliau pasimatysiu su Niku. Man atėjo į galvą kažkada mūsų surengta mėsainių dvikova: laimės tas, katras jų suvalgys daugiau. Trylika prieš dvylika laimėjo Nikas. Paskui abu vėmėme ištisas tris valandas. Gyvenime nebuvau taip blogai jautęsis. Kaskart tai prisiminę myžam iš juoko. Dėl to dabar „Makdonalde“ visada užsisakome vištienos kąsnelius.

Nikas.

Mėsainius prisiminiau todėl, kad Nikas man pasiūlė įvarčių dvikovą: laimės įmušęs daugiausiai įvarčių per šiandienos futbolo varžybas prieš tuos iš antros C, kurių komanda vadinasi „Vitaminas C“ ir kuriems tas vitaminas tikrai praverstų... Pakaks laimėti šias varžybas, kad pasivytume Vandalo komandą ir ramūs skintumės kelią į turnyro finalą. Yra tik viena maža smulkmenėlė: man dar negalima žaisti futbolo...

Iš tokios padėties yra tik viena išeitis. Tapti nematomam. Radijas įjungtas, durys uždarytos, tylutėliai žingsniai ir tykus pabėgimas į futbolo aikštę. Jei tėvai pagaus, man galas. Šįkart jie patys sulaužys man ne tik ranką, bet ir koją... Užtat būsiu sužaidęs varžybas, o jei įmušiu daug įvarčių, būsiu grąžintas į snaiperių įskaitą. Joje turiu pakilti bent jau aukščiau už Vandalą.

Štai aš jau su spirgančiais futbolo batais, glostančiais moderniausią lauko žolytę it merginos skruostą. Aš vėl aikštėje su Niku. Jis nežino nieko, kas man nutiko per šias savaites, jam visko taip nepasakoju kaip Silvijai. To nereikia. O gal ir droviuosi. Užtat futbolo aikštėje mes geriausi. Vaikystėje abu svajojome tapti tokie kaip dvyniai Derikai iš filmuko „Holis ir Bendžis“, mokėję atlikti „pragaro katapultą“12, tik kad nė vienas iš mudviejų neturėjo brolio dvynio. Taigi, susipažinę mokykloje išsyk supratome, kad vienas kitam esame kaip tas dvynys, kurio ilgai laukėme. Taip ir neišmokome atlikti „pragaro katapultos“, bet kartą bandėme: aš įgijau didžiulę mėlynę, o Nikas veidu vožėsi į stulpą...

Užtat paveikti varžybų adrenalino gebame atlikti tokius trikampinius perdavimus, kokių Pitagoras nė nesapnavo kurdamas savo teoremą. Laimime didžiuliu skirtumu. Įmušu penkis įvarčius. Taškais susilyginame su Vandalo komanda, o snaiperių įskaitoje atsilieku nuo jo vienu įvarčiu. Geriau ir negalėjo būti. Skubiai apsirengiu, kad grįžčiau namo nepastebėtas. Nikas mane sustabdo.

– Aš turiu paną.

Mesteli tokią žinią kaip niekur nieko, nusivilkdamas „Piratų“ marškinėlius; jo žodžiai susimaišo su prakaito smarve.

– Jos vardas Alisa, ji iš ketvirtos H gimnazijos klasės.

Mintimis stengiuosi peržvelgti visas ketvirtų klasių merginas, bet į galvą neateina jokia Alisa.

– Tu jos nepažįsti. Jos tėvai yra mano tėvų draugai, o aš ir nežinojau. Vieną dieną per vakarienę išvydau ją tiesiog mūsų namuose.

Man smalsu sužinoti, kokia ji.

– Iš kojų verčia. Aukšta, ilgi, juodi plaukai, juodos akys. Ji dar ir sportininkė, bėgikė. Turėtum ją pamatyti. Kai einu su Alisa, visi atsisuka į mus pažiūrėti.

Tyliu it vandens į burną prisisėmęs. Neįstengiu džiaugtis šia naujiena. Nikas pernelyg įsijautęs šneka apie tai, kaip eina gatve su iš kojų verčiančia pana, ir pernelyg džiaugiasi pergale, kad suvoktų, jog apsimetu esąs susidomėjęs ir laimingas. Pasijuntu nusviestas į ligoninės palatą, kurioje gražiausia pasaulio mergina guli susirietusi it sužeista mergytė, o visas jos grožis sunaikintas gyvatės nuodų – tas grožis ne tik nebebus mano, bet jo išvis nebebus.

– Džiaugiuosi dėl tavęs.

Nikas nori kuo greičiau mane su ja supažindinti. Aš mechaniškai sutinku, nors iš tiesų tikiuosi niekada tos Alisos nesutikti.

– Matei naują „FIFA“ žaidimą? Būtinai turim jį nulaužti.

Prisiversdamas šypteliu, kai matau Niką užstrigusį akmens amžiuje ir pasiklydusį Alisos Stebuklų šalyje.

– Aha, būtinai...

Tik tiek tesugebu pasakyti. Vienintelis dalykas, kurį noriu nulaužti, tai žiauri baimė netekti Beatričės. Dar niekada po „Piratų“ pergalės nesijaučiau toks vienišas.

– Tai gyvybės ir mirties klausimas...

– Baik, Leo, neperdėk, juk tai tik žaidimas! Aš bėgu, manęs laukia Alisa. Iki rytojaus.

– Iki rytojaus.

Įkišu raktą į spyną it vagis.

Durys lėtai atsiveria. Tėvų nesimato. Girdžiu iš radijo laisvai besiliejančią muziką. Atpažįstu Vasko13 balsą, kartojantį: „Noriu gyventi su nuotykiais, noriu gyventi kaip filme“, tai man pasirodo prasto skonio juokelis. Uždarau duris. Mama manęs neišgirdo, bet tą akimirką kaip pašėlęs puola loti Terminatorius, spaudžiamas savo pilnos pūslės, sujundančios kaskart, kai jis pamato mane atidarant ar uždarant duris. Prišaukta triukšmo pasirodo mama. Ji išvysta mane, stovintį su sportine apranga bei kuprine, ir Terminatorių, sukantį aplink mane ratus, nevėkšliškai šokčiojantį ir lojantį.

– Ką čia darai? Maniau, kad esi savo kambaryje, mokaisi.

Kvėpuok, Leo, – ši akimirka nulems viską.

– Taip ir buvo, bet nusprendžiau padaryti pertrauką ir išvedžiau Terminatorių į lauką...

Tai vienintelis pasiteisinimas, galintis mane išvaduoti...

Mama nužvelgia mane it amerikietiško filmo policininkas per apklausą.

– O kodėl taip smirdi?

– Pasinaudojau proga ir šiek tiek pabėgiojau. Nebegalėjau tik mokytis, ir viskas... Atleisk, mama, turėjau tave įspėti, bet Terminatorių reikalas prispaudė... Juk žinai, koks jis!

Mamos veidas atsipalaiduoja. O aš sprunku į savo kambarį, kuriame Vaskas plyšauja: „Noriu gyventi spjovęs ant visko, taaaaaip“, kol mano veidas nespėjo išduoti melo, o Terminatorius faktais neįrodė, kad niekas nebuvo išvedęs jo nelaikančios pūslės į lauką...