Paskutinė diena mokykloje. Paskutinė valanda. Paskutinė minutė.

Suskamba skambutis – irgi paskutinis.

Jo čirškimą palydi išsilaisvinimo šūkiai, rodosi, kad iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, gavę nežinia kieno malonę, būtų netikėtai paleisti į laisvę.

Klasėje lieku vienas, ji man primena kapines. Kėdės ir suolai, kurie visus metus buvo gyvi, audrinami mūsų baimių ir kvailiojimų, žalojami mūsų parkerių ir pieštukų, stovi sau sustingę tarsi antkapiai. Viską gaubia mirtina tyla. Ant lentos liko paskubomis užrašytas Svajoklio sakinys, kuriuo jis sau būdinga maniera palinkėjo mums gerų atostogų.

„Tam, kuris laukia, nutinka lauktas dalykas, o tam, kuris tikisi, nutinka tai, ko nesitikėjo.“

Tai Herakleito frazė.

Taikant ją man išeina tikras pasityčiojimas: aš netekau visko, ko tikėjausi.

Mokslo metai taip ir baigiasi – tarsi fejerverkai. Šie metai truko visą amžinybę. Aš gimiau pirmą mokslo metų dieną, suaugau ir pasenau vos per du šimtus dienų. Dabar manęs laukia metinių pažymių paskutinis teismas, o po jo, tikėkimės, prasidės atostogų rojus... Mane perkels į kitą klasę, pažymiai visai neblogi.

O vis dėlto Beatričės dėka supratau vieną dalyką: negaliu sau leisti tuščiai iššvaistyti nė vienos gyvenimo dienos. Maniau, kad turiu viską, bet neturėjau nieko, priešingai nei Beatričė, kuri neturėjo nieko, bet iš tiesų turėjo viską.

Su Niku ir kitais daugiau nebesusitikau. Dėl mano kaltės prakišome turnyrą. Aš jiems taip ir nepaaiškinau, kas nutiko. Man tas pats. Visiškai tas pats. Silvija man įteikė laišką, bet jo neatplėšiau. Nenoriu jo skaityti. Neturiu drąsos daugiau kentėti.

Mokyklos sargas Barzdočius dirsteli pro duris ir pamato mane sėdintį suole, nejudantį, spoksantį į tuštumą.

– Per trejus metus nė karto nemačiau, kad išeitum paskutinis. Kas atsitiko? Likai antrus metus?

– Ne, tik mąsčiau...

– Va čia tai tikras stebuklas!

Abu nusijuokiame, o jo paplekšnojimo per petį man ir tereikėjo, kad grįžčiau į gyvenimą.

Nuėjęs pusę koridoriaus pargrįžtu atgal ir sušunku jam:

– Nenutrinkite!

Mokykla – tai atvirkščias pasaulis: jame rašoma ne juodu ant balto, o baltu ant juodo. Mokykloje viskas pritaikyta kuo greičiau pamiršti, kaip tos baltos kreidos dulkelės.

Barzdočius manęs neišgirdo ir kempinėlė, mėtyta daugybėje klasės mūšių, negrįžtamai nutrynė vieno svajoklio viltis.