Paryžius, Prancūzija, 1434 m. gruodis–1435 m. sausis

Vudvilio troškimas parodyti man Graftoną lieka neįgyvendintas, nors Anglijoje praleidžiame metus. Neišsipildo ir milordo norai gauti tinkamą armiją tarnystei Prancūzijoje bei – nors perima valdžią Anglijoje – įvesti tvarką karaliaus taryboje ir parlamente. Negalime likti Anglijoje, nes Paryžius šaukiasi milordo hercogo, esą žmonės apsupti plėšikų, riaušininkų kareivių ir varguolių, badaujančių dėl atsargų stygiaus.

– Jis jiems neatsakys, – įspėja mane Vudvilis. – Turėsime grįžti į Paryžių.

Keliantis jūra audringa, ir kai atvykstame į Kalė, garnizonas toks prislėgtas, kad milordas įsako Vudviliui likti čia, pakelti jų dvasią, paruošti karius pulti prancūzus, kai tik leis oras. Tada milordas ir aš išsiruošiame leistis purvinais keliais į Paryžių.

Vudvilis stovi po didelių vartų arka ir atsisveikina su mumis. Jis prieina prie manęs ir nesusimąstydamas kaip visada patikrina balno diržą ant mano kumelės.

– Kaip man reikės be jūsų išsiversti? – klausiu.

Jo veidas niūrus.

– Galvosiu apie jus, – sako. Jo balsas žemas ir jis nežiūri man į akis. – Dievas mato, galvosiu apie jus kasdien.

Jis nusisuka nuo manęs ir eina prie milordo hercogo. Jie sukerta rankomis, tada milordas pasilenkia nuo žirgo ir apkabina skvairą.

– Telaimina tave Dievas, jaunuoli, laikyk jį mano vardu ir atvyk, kai tave pakviesiu.

– Visada, – lakoniškai pažada Vudvilis, tada milordas pakelia ranką ir mes nubildame pakeliamuoju tiltu. Suvokiu, kad nežinau, kada jį vėl pamatysiu, o net neatsisveikinau ir nepadėkojau už rūpestį manimi, nepasakiau jam... nepasakiau jam... papurtau galvą. Nėra nieko, ką Bedfordo hercogienė turėtų sakyti savo vyro skvairui, ir nėra jokios priežasties, dėl kurios ašaros turėtų temdyti mano regėjimą visiškai lygiame kelyje.

Šįsyk jojame sargybos apsuptyje. Krašte negalioja įstatymai ir niekas nežino, kada prancūzų kariai prajos pakeliui viską naikindami. Tolygiai risnojame; milordas niūrus, išvargintas kelionės, ruošiasi nemalonumams.

Mieste nepakenčiama. Hotel de Bourbon bandome įkvėpti Kalėdų dvasią, bet virėjams sunku gauti geros mėsos ir daržovių. Iš anglų žemių Prancūzijoje kasdien atvyksta pasiuntiniai su pranešimais apie sukilimus tolimuose kaimuose, kur žmonės prisiekė nė akimirkos ilgiau nepakęsiantys anglų valdžios. Menka paguoda ir tai, kad Armanjako karaliui sukilėliai irgi neduoda ramybės. Tiesą sakant, visa Prancūzija pavargusi nuo karo bei kareivių ir siunčia prakeiksmus abiem giminėms.

Naujaisiais metais milordas hercogas lakoniškai man praneša, kad paliekame Paryžių. Pažįstu jį pakankamai gerai, kad neklausinėčiau planų, kai jis vienu metu atrodo toks piktas ir nuvargęs.

– Gali man pasakyti, ar mums šypsosis sėkmė? – gaižiai klausia. – Tik tiek?

Papurtau galvą. Tiesą sakant, manau, kad nelaimė lipa jam ant kulnų, o pečius slegia sielvartas.

– Atrodai tarsi našlė, – kandžiai drebia. – Nusišypsok, Džeketa.

Aš jam nusišypsau ir nepasakau, kad kartais tokia ir jaučiuosi.