Kampanija, 1459 m. vasara–ruduo
Karalienė elgiasi kaip regėjimo apsėsta moteris. Ji išsiveža dvarą į Koventrį, karalius jos palydoje. Jis, apstulbintas paliaubų nesėkmės ir staigios skubos kariauti, neturi jokios nuomonės. Karalienė atmeta patarimą būti atsargiai, ji užuodžia pergalę ir jos trokšta. Ji įžengia į Koventrį su visomis valdančio karaliaus iškilmėmis ir žmonės lenkiasi jai, tarsi ji būtų pripažinta šalies valdovė.
Tokios Anglijos karalienės anksčiau niekas nematė. Jai patarnaujama ant vieno kelio, kaip karaliui. Ji sėdi po karališkuoju baldakimu. Ji išrikiuoja kareivius, reikalauja šauktinių iš kiekvieno vyro, iš kiekvienos Anglijos grafystės, atmesdama tradicinį būdą surinkti armiją, kai kiekvienas lordas sušaukia savo vyrus. Češyre ji pasisamdo savo nuosavą armiją, kurią vadina princo armija, ir dalija jo ženklą, naujas livrėjas su gulbėmis. Ji vadina kapitonus Gulbės riteriais ir pažada jiems ypatingą vietą mūšyje, kuris tikrai bus.
– Gulbių vaikai segėjo aukso apykakles ir buvo paslėpti savo motinos, kad atrodytų kaip gulbės, jie visi grįžo, išskyrus vieną, – sakau nerami dėl jos staigios meilės šiam ženklui, prikeltam seno mito. – Tai neturi nieko bendra su princu Edvardu.
Princas pakelia į mane akis ir nušvinta viena iš tų ūmių spinduliuojančių šypsenų.
– Gulbė, – pakartoja jis. Ji išmokė jį šio žodžio. Karalienė ant apykaklės prisiuvo jam du sidabrinius gulbės ženklus.
– Sakėte, kad regėjote, kaip Anglijos karūną paima gulbė, – primena ji man.
Nuraustu galvodama apie melą, kurį jai pasakiau, norėdama nuslėpti tikrą regėjimą apie savo dukrą Elžbietą, besijuokiančią su karūnos formos žiedu ant piršto.
– Tai buvo man kaip svaja, Jūsų kilnybe, ir aš įspėjau jus, kad tai gali nieko nereikšti.
– Aš paimsiu Angliją, net jei man reikės pasiversti gulbe, kad taip padaryčiau.
Pajudame į Eklšolo pilį, penkiasdešimt mylių į šiaurę nuo Koventrio rugsėjį. Vis mažiau primename dvarą, juo labiau armiją. Dauguma freilinų grįžo į savo namus, kai jų vyrai buvo pakviesti žygiuoti su karalienės kareiviais. Kai kurie neatsiliepė. Kelios damos, keliaujančios su karaliene ir manimi, turi vyrus šioje sparčiai augančioje armijoje. Mes lyg žygiuojantis bagažas, o ne dvaras. Su mumis karalius ir princas. Abu jie kasdien dalyvauja vyrų rikiuotėse, o Margareta kasdien pritraukia vis daugiau šauktinių, kuriuos apgyvendina pilies sienų juosiamuose pastatuose ir palapinėse aplinkiniuose laukuose. Ji kviečia ištikimus lordus ją paremti ir pristato jiems jaunąjį princą. Jis tik šešerių, raitas ant savo mažojo ponio apžiūri išsirikiavusius vyrus, tiesus ir paklusnus motinos komandoms. Jo tėvas ateina prie pilies vartų ir iškelia ranką, tarsi laimindamas tūkstančius po jo vėliava susibūrusių vyrų.
– Ar tai prancūzai? – klausia jis manęs stebėdamasis. – Ar mes užimsime Bordo?
– Dar nekariaujame, – užtikrinu jį. – Galbūt to išvengsime.
Senasis Džeimsas Tačetas, lordas Odlis, vadovaus armijai, o jam padės lordas Tomas Stenlis. Lordas Odlis atneša karalienei žinių, kad Jorko lordai buria savo pajėgas Anglijoje ir rikiuoja vyrus. Jie planuoja susitikti Jorko pilyje Ladlou, tad Solsberio grafas turės žygiuoti į pietus iš savo pilies Midlhame, Anglijos šiaurėje, į Ladlou ant Velso sienos. Lordas Odlis prisiekia prigriebti jį žygiuojantį ir užpulti netikėtai šiam skubant prisijungti prie kitų išdavikų lordų. Mūsų pajėgos bus apie dešimt tūkstančių vyrų, tūkstančiai keliaus su lordu Stenliu. Solsberis turi perpus mažiau vyrų – jis žygiuoja į mirtį turėdamas beviltiškai mažiau vyrų, tačiau to nežino.
Niūru stebėti, kaip vyrai šarvuojasi, tikrina ginklus ir įrangą, rikiuojasi eilėmis. Elžbietos vyras seras Džonas Grėjus ant savo nuostabaus ristūno veda ginkluotą savo nuomininkų būrį į dviejų dienų žygį nuo namų. Jis prisipažįsta man, kad Elžbieta nepaliaujamai raudojo jam išvykstant ir atrodė persmelkta blogos nuojautos. Ji prašė jo nevykti, o jo motina liepė jai grįžti į kambarį, kaip išdykusiam vaikui.
– Ar turėjau likti su ja? – klausia jis manęs. – Maniau, mano pareiga atvykti.
– Esi teisus atlikdamas pareigą, – pakartoju nuvalkiotą frazę, kuri leidžia moterims paleisti savo vyrus ir siųsti sūnus į karą. – Esu tikra, kad tinkamai elgiesi atlikdamas pareigą, Džonai.
Karalienė paskiria jį kavalerijos vadu. Antonis, mano brangiausias sūnus, atvyksta iš mūsų namų Graftone ir kausis greta tėvo. Jie jos į mūšį, tada lips iš balno ir kausis pėsti. Nuo minties apie sūnų mūšyje man taip bloga, kad iš baimės negaliu kąsnio praryti.
– Man pasisekė, – ryžtingai dėsto man Ričardas. – Žinau, kad man pasisekė. Matei mane jojantį į tuziną mūšių ir aš visada saugiai grįždavau pas tave. Laikysiu jį prie savęs ir jam taip pat pasiseks.
– Nesakyk taip! Nesakyk taip! – uždedu ranką jam ant burnos. – Neerzink likimo. Gerasis Dieve, ar tikrai turi vykti šį kartą?
– Šį kartą ir kitais kartais, kol šalyje nusistovės taika, – paprastai atsako mano vyras.
– Tačiau pats karalius to neįsakė!
– Džeketa, ar prašai manęs tapti išdaviku? Ar nori, kad segėčiau baltą Jorko rožę?
– Žinoma, ne! Žinoma, ne! Tik...
Jis švelniai mane apkabina.
– Tik kas? Tik negali ištverti matydama Antonį pavojuje?
Susigėdusi linkteliu.
– Mano sūnus... – kuždu prislėgta kančios.
– Dabar jis jau vyras ir pavojus ateina pas jį kaip sniegas žiemą, kaip gėlės pavasarį. Jis narsus jaunas vyras, aš jį išmokiau drąsos. Nemokyk jo būti bailiu.
Sulig šiais žodžiais kilsteliu galvą ir mano vyras sukikena.
– Tad tu nenori, kad jis vykų į karą, bet ir negeidi, kad jis būtų bailys? Ar logiška? Dabar būk drąsi, ateik ir išlydėk mus išžygiuojančius, pamojuok ranka, nusišypsok ir palaimink mus.
Apsikabinę einame prie durų. Karalienė liepė armijai išsirikiuoti prie pakeliamojo pilies tilto, mažasis princas ten raitas ant savo balto ponio. Antonis išeina iš rikiuotės ir greitai suklumpa priešais mane, aš uždedu ranką jam ant galvos.
– Telaimina tave Dievas, sūnau. – Per gumulą gerklėj vos galiu kalbėti. Akyse jaučiu karštas ašaras. Jis pakyla ir atsistoja priešais mane, susijaudinęs ir pasirengęs vykti. Noriu pridėti: „Daryk tai, ką liepia tėvas, ir laikyk arklį netoliese, kad galėtum bėgti, nelįsk į pavojų ir nėra reikalo eiti arti kovų...“, tačiau Ričardas prisitraukia mane ir greitai pabučiuoja į lūpas nutildydamas.
– Telaimina tave Dievas, mano vyre, – sakau. – Grįžkit saugiai pas mane, jūs abu.
– Aš visada grįžtu, – atsako Ričardas. – Ir Antonis būtinai grįš.
Karalienė ir aš, jos freilinos, princas ir jo namiškiai stovi ir mojuoja jiems žygiuojant pro mus, vėliavos plazda silpname vėjelyje, o vyrai atrodo energingi ir pasitikintys. Jie gerai ginkluoti, karalienė panaudojo pinigus, parlamento skirtus sustiprinti gynybą prieš prancūzus, sumokėti už šios armijos ginklus ir batus. Kai jie išžygiuoja ir ant tako nusėda dulkės, karalienė liepia princui eiti su savo aukle ir atsisuka į mane.
– O dabar mes lauksime, – sako ji. – Tačiau kai jie suras Solsberį ir prisidės prie mūšio, aš noriu tai pamatyti. Aš jį stebėsiu.
Beveik manau, kad ji juokauja, tačiau kitą dieną sulaukiame Džeimso Tačeto žinios, jog jo skautai aptiko Solsberio grafo vyrus ir tykoja jų prie nedidelio kaimelio, vadinamo Bloro Hytu. Karalienė nedelsiant įsako pabalnoti žirgą, tarsi jotume pramogauti.
– Jūs vyksite su manimi? – klausia.
– Karalius nenorėtų, kad lįstumėte į pavojų, – sakau žinodama, kad karaliaus nuomonė jai nieko nereiškia.
– Jis net nesužinos, kad buvau išvykusi, – sako ji. – O savo damoms pasakiau, kad vykstame į medžioklę su sakalais.
– Tik jūs ir aš? – skeptiškai klausiu.
– Kodėl ne?
– Be sakalų?
– O, nagi! – sako ji nekantriai lyg mergaitė. – Ar jūs nenorite stebėti Ričardo? Ir savo sūnaus Antonio?
– Mes jų neįžiūrėsime, – sakau.
– Įlipsime į medį, – atsako ji ir tada užlipa ant kaladės, permeta koją per žirgą ir linkteli arklininkui užtraukti apsiaustą ant ilgaaulių. – Ar jūs vykstate? Nes kitaip keliausiu be jūsų.
– Vykstu, – sakau ir joju greta jos į Bloro Hytą.
Mus pasveikina pasiuntinys nuo Džeimso Tačeto ir siūlo mums joti į bažnyčią netoli Maklstouno, kur galėsime stebėti mūšio lauką iš varpinės. Kilmingas lordas parūpino mums stebėjimo bokštą tarsi turnyro dienai. Mes įbildame į nedidelį kaimelį išvaikydamos viščiukus iš po arklių kanopų ir paliekame žirgus prie kaimo kalvės.
– Galite pakaustyti mano žirgą, kol jis čia laukia, – sako karalienė kalviui mesdama jam pensą, tada apsisuka ir tapsi link bažnyčios.
Viduje tyku ir pritemę, įvijais akmeniniais laiptais lipame vis aukštyn ir aukštyn, kur bokšte kabo varpas. Esame lyg dideliame stebėjimo bokšte – didysis varpas už mūsų, akmeninis parapetas priešais – ir aiškiai per laukus regime kelią iš šiaurės ir dulkių debesį tolumoje: žygiuojančią Solsberio grafo armiją.
Karalienė paliečia mano ranką nušvitusiu iš džiaugsmo veidu ir mosteli į tolį. Matome didžiulį krūmą, o už jo – mūsų armijos vėliavas. Ranka prisidengiu akis ir tyrinėju bandydama įžiūrėti Riversų vėliavą, kad pamatyčiau Antonį ar savo vyrą greta, tačiau per toli. Mūsų pajėgos puikiai įsitvirtinusios. Solsberis nežinos, nei kad jos čia, nei kokio dydžio, kol neišlįs iš nedidelio miškelio abiejose kelio pusėse, o tada jie jį puls. Kažkas baimingo žiūrėti į mūšio lauką, lyg būtume akmeninės chimeros bokšte ir stebėtume mirtingųjų mirtį pramogai. Pažvelgiu į karalienę. Ji to nejaučia, ji švyti džiaugsmu ir tvirtai suneria rankas, kai pirmieji raiteliai Jorko armijos priešakyje išjoja iš miško ir atsitraukia pamatę ant nedidelės kalvos su siaura upele tarp jų mūšiui išsirikiavusias galingas pajėgas.
– Ką jie daro? – irzliai klausia karalienė, kai pamatome iš abiejų pusių atjojančius šauklius ir susitinkančius vidurio žemėse tarp dviejų armijų.
– Derasi?
– Nėra dėl ko derėtis, – sako ji. – Jis paskelbtas išdaviku. Lordo Odlio instrukcijos yra paimti jį arba nudėti, o ne kalbėti su juo.
Tarsi patvirtindami instrukcijas, šaukliai išsiskiria, nujoja prie savo rikiuočių ir kone akimoju iš Lankasterių armijos prapliumpa strėlių audra, leidžiasi nuokalnėn ir randa taikinius. Atodūsis, pralaimėtojų atodūsis, atsklinda nuo Jorko pusės ir mes matome, kaip vyrai puola ant kelių paskubomis melsdamiesi, prieš pakildami ant kojų ir užsitraukdami šalmus.
– Ką jie daro? – godžiai klausia karalienė.
– Jie bučiuoja žemę, – sakau. Siaubinga stebėti pasmerktus vyrus, glaudžiančius lūpas prie žemės, galinčios tapti jų kapu. – Jie bučiuoja žemę, kur bus palaidoti. Jie žino, kad bus nugalėti, ir vis dėlto nebėga.
– Per vėlu bėgti, – griežtai sako karalienė. – Mes juos pasivytume ir nudėtume.
Matome, kad Jorko vyrų yra mažiau: beveik du prie vieno, o gal net dar mažiau. Tai nebus mūšis, tai bus skerdynės.
– Kur lordas Stenlis? – klausia karalienė. – Jis norėjo vadovauti atakai, bet aš įsakiau jam būti šalia. Kur jis?
Apsižvalgau.
– Ar jis gali slėptis pasaloje?
– Žiūrėkit! – sako ji.
Jorko armijos vidurys, kuris turėtų būti stipriausias, pasiduoda strėlėms.
– Jie traukiasi! – šūkteli karalienė. – Mes laimime! Taip greitai!
Jie traukiasi. Linijos centre vyrai apsisuka, meta ginklus ir bėga. Matau, kaip mūsų kavalerija išsiveržia į priekį ir leidžiasi nuokalnėn link upės. Suspaudžiu rankas pačiame priekyje matydama Elžbietos vyrą, dundantį į seklius vandenis ir jojantį skersai, bandantį užkopti stačiais krantais į kitą pusę, kai Jorko pajėgos nepaaiškinamai apsisuka, pardrožia į mūšio širdį, susirenka ginklus ir grįžta kautis.
– Kas vyksta? – klausia Margareta tokia pati suglumusi kaip ir aš. – Ką jie daro?
– Jie grįžo, – sakau. – Jie apsisuko. Tai buvo triukas: dabar mūsų kavalerija įklimpusi upėje ir Jorko vyrai gali mušti juos nuo kranto. Jie išviliojo mus iš užimtos geros pozicijos į upę ir mūsų vyrai negali ištrūkti.
Vaizdas siaubingas. Mūsų vyrai mūšio šarvais ant metalu apklotų žirgų nyra į vandenį ir bando išlipti kitame upės krante, kur juos daužo Jorko kariai, mojuojantys didžiaisiais kalavijais, karo kirviais ir ietimis. Riteriai krinta nuo žirgų, tačiau nepajėgia atsistoti ant kojų ir apsiginti, arklių kanopos trankosi į vandenį ir traiško juos, bandančius pakilti, arba sveriami sunkių antkrūtinių jie skęsta, repečkodami sūkuriuojančiuose upės vandenyse. Tie, kurie gali sučiupti odines balnakilpes, bando stotis, bet Jorko vyrai šoka ant sausų krantų, greiti įbrukti peilį į nesaugomą pažastį ar pasilenkia virš vandens perpjauti gerklę. Vienas iš stipresnių kareivių žengia į vandenį mojuodamas didžiuliu kovos kirviu ir Lankasterių riteris krinta į vandenį, pražystantį raudonai. Tai žiaurus žmonių ir arklių sąmyšis. Jame nieko nėra gražaus, kilnaus ar net tvarkingo. Nieko panašaus į mūšius, apdainuojamus baladėse ar aukštinamus romanuose. Tai žiaurus brutalių vyrų jovalynas, kur žudoma ištroškus kraujo. Keletas Lankasterio lordų užsiropščia krantu ant didžiųjų karo žirgų, prasiveržia per Jorko liniją ir dingsta, paprasčiausiai pabėga. Dar blogiau, daugiau jų, šimtai jų, meta savo kalavijus smaigaliais žemyn rodydami, kad nekariauja, sutramdo arklius iki žinginės ir vėžlina lėtai, nuolankiai link priešų linijos.
– Ką jie daro? – Margareta pasibaisėjusi. – Ką mano kavalerija daro? Ar tai koks nors triukas?
– Jie keičiasi pusėmis, – sakau. Mano ranka prie gerklės, tarsi laikytų lauk lipančią širdį. Aš kaip ir karalienė bijau, kad Džonas Grėjus taps išdaviku, ir stebiu. Šimtai kavalerijos vyrų perėjo iš mūsų pusės į Jorkų: akivaizdu, kad jis turėtų būti tarp jų.
– Mano kavalerija? – klausia ji netikėdama.
Jos rankos įsikerta į manąsias ir mes stovime tyloje, stebime lėtą raitelių kelią per mūšio lauką link Jorkų, žemai nuleistos vėliavos signalizuoja pasidavimą. Paklydę žirgai nardo, spardosi, lipa iš vandens ir dunda šalin. Tačiau daug, be galo daug vyrų lieka kapanotis vandenyje, kol išsenka jėgos.
– Džonas, – tyliai sakau galvodama apie savo žentą kavalerijos puolimo priešakyje. Kiek žinau, jis nuskendo su šarvais, o ne perėjo išdavikų pusėn. Iš nuotolio nematau nei jo vėliavos, nei jo žirgo. Jis paliks mano dukrą našle ir du mažus berniukus be tėvo, jei šią popietę springsta tame raudoname vandenyje.
Armijos sustabdo susidūrimą, atsitraukia prie savo linijų. Ant upės krantų, net vandenyje, sužeisti vyrai raitosi ir šaukiasi pagalbos.
– Kodėl jie nepuola? – klausia Margareta, jos dantys apnuoginti, rankos tvirtai suspaustos. – Kodėl jie vėl nepuola?
– Jie persigrupuoja, – paaiškinu. Tesaugo juos Dievas, jie persigrupuoja, kad vėl pultų.
Mums stebint, Lankasterio pajėgų raiteliai dar kartą narsiu tempu atakuoja nuo kalvos, tačiau jie vis tiek turi pereiti upę. Šįkart, žinodami pavojų, jie gena žirgus į upę, o tada smarkiais šuoliais stačiais krantais vydami juos į Jorkų linijas ir pradėdami mūšį. Juos seka vyrai, kurie kaunasi pėsti. Žinau, kad mano vyras ir sūnus bus tarp jų. Aš jų nematau, tačiau regiu Lankasterių pajėgų judėjimą, kai jie išsilieja į priekį tarsi banga, kepurnėjasi per upę ir išlipa ant uolos prie Jorko linijos, kuri nepasiduoda ir kaunasi. Vyrai kapojasi, kol išvystame, kaip mūsų linija atsitraukia ir vyrai sparnuose ima sprukti.
– Ką jie daro? – nepatikliai klausia karalienė. – Ką jie daro?
– Mes pralaimime, – sakau. Girdžiu žodžius savo balsu, tačiau nė akimirką negaliu jais patikėti. Netikiu, kad aš čia, aukštai kaip erelis, tolima kaip skriejanti žuvėdra, stebiu savo vyro pralaimėjimą, galbūt matau savo sūnaus žūtį. – Mes pralaimime. Mūsų vyrai bėga, tai sutriuškinimas. Mes manėme, kad esame neįveikiami, bet mes pralaimime.
Temsta, įžiūrime vis mažiau ir mažiau. Staiga suvokiu, kad mums gresia siaubingas pavojus, į kurį patekome dėl savo pačių paikumo. Pralaimėjus mūšį, Jorko kariai persekios Lankasterių lordus iki mirties, medžiodami juos keliuose. Jie ateis į šį kaimą, pastebės bokštą ir ras vertingiausią mūšio prizą – karalienę. Mūsų tikslas virs beprasmiu, jei jie paims karalienę ir perims princo bei karaliaus kontrolę. Mūsų tikslas virs beprasmiu ir prie to prisidėjau aš, kai leidausi įtikinama atvykti į šią bažnyčią stebėti gyvybės ir mirties mūšio lyg tai būtų nuostabi turnyrinė diena.
– Turime vykti, – ūmai sakau.
Ji nejuda stebeilydamasi į prieblandos pilkumą.
– Manau, mes laimime, – sako ji. – Manau, buvo dar vienas puolimas ir mes prasiveržėme pro jų liniją.
– Mes nelaimime ir mes neprasiveržėme, mes bėgame ir jie mus vejasi, – griežtai sakau. – Margareta, eime.
Ji pasisuka į mane nustebusi, kad kreipiausi vardu, aš čiumpu ją už rankos ir tempiu link akmeninių laiptų.
– Kaip manote, ką jie mums padarys, kai sučiups? – klausiu. – Jie amžinai laikys jus Taueryje. Arba blogiau, sulaužys jums kaklą ir pasakys, kad nukritote nuo žirgo. Nagi!
Staiga ji suvokia pavojų ir dunda akmeniniais bokšto laiptais trepsėdama akmeninėmis pakopomis.
– Vyksiu viena, – trumpai taria ji. – Grįšiu į Eklšolą. Turite neleisti jiems manęs vytis.
Ji prieky manęs, kai bėgame link kalvės, kur kalvis jau deda pasagas ant jos žirgo.
– Uždėkite jas atvirkščiai, – sviedžia ji.
– Ė?
Ji mesteli jam sidabrinę monetą.
– Atvirkščiai, – sako ji. – Uždėkite atvirkščiai. Paskubėkite. Po porą vinių ant kiekvienos pasagos. – Man ji sako: – Jei norės mane sekti, jie neturės pėdsakų. Jie matys tik čia atjojusius žirgus ir nesupras, kad aš išvykau.
Suprantu, kad spoksau į ją, karalienę iš savo regėjimų, kuri paprašė uždėti pasagas atvirkščiai.
– Kur mes vykstam?
– Aš vykstu, – sako ji. – Atgal į Eklšolą paimti princo ir karaliaus, sukelti pagrindinės armijos ir vytis Solsberio grafą iki pat Ladlou, jei reikės.
– O ką darysiu aš?
Ji žvelgia į kalvį.
– Greičiau. Greičiau.
– Ką man daryti?
– Ar pasiliksite čia? O jei jie prasiverš, pasakysite, kad išvykau susitikti su savo armija prie Notingamo.
– Jūs paliekate mane čia?
– Jie jūsų nesužeis, Džeketa. Jūs jiems patinkate. Jūs visiems patinkate.
– Tai armija, karšta nuo mūšio lauko, jie veikiausiai ką tik nužudė mano žentą, mano vyrą ir mano sūnų.
– Taip, bet jūsų jie neskriaus. Jie nekariauja su moterimis. Tačiau aš turiu ištrūkti, pasirūpinti princo ir karaliaus saugumu. Išgelbėsite mane, jei pasakysite, kad aš išjojau į Notingamą.
Akimirką dvejoju.
– Aš bijau.
Ji ištiesia man ranką ir parodo ženklą, kurio pati ją išmokiau. Smiliumi brėžia apskritimą ore, simbolizuojantį laimės ratą.
– Aš irgi bijau, – prisipažįsta.
– Tada keliaukite, – paleidžiu ją.
Kalvis prikala paskutinį vinį, žirgas eina kiek keistai, bet pakankamai energingai. Kalvis krinta ant rankų ir kojų į purvą, Margareta užlipa ant jo nugaros ir įsėda į balną. Ji pakelia man ranką. A tout a l’heure, – sako ji, tarsi vyktų pasijodinėti savo malonumui, o tada suvaro kelius į žirgo šonus ir nuskrieja. Žiūriu į žemę. Žymės ant minkštos žemės aiškiai rodo arklį atjojus į kalvę, tačiau nieko, kad jis būtų išjojęs.
Lėtai einu ten, kur kelias veda per nedidelį Maklstouno kaimelį, ir laukiu pasirodant pirmųjų Jorko lordų.
Nusileidžia tamsa. Tolumoje Bloro Hyte girdžiu pabūklo šūvį, o tada dar vieną, lėtai sklindančius naktyje. Stebiuosi, kad jie mato, į ką taikytis. Renkasi grupės vyrų, kai kurie ramsto savo sužeistus bendražygius, kai kurie nuleistomis galvomis bėga lyg nuo pačios baimės. Susigūžiu kalvėje, todėl jie manęs nepastebi. Jie net nesustoja paprašyti gėrimo ar maisto. Visi kaimo langai ir durys užremti visiems kareiviams, nesvarbu, kokį ženklą jie segi. Pamačiusi Lankasterių ženklą, išeinu į kelią:
– Lordas Riversas? Seras Antonis Vudvilis? Seras Džonas Grėjus? – klausiu.
Vyras papurto galvą.
– Ar jie buvo raiti? Jie bus negyvi, ponia.
Prisiverčiu stovėti, nors mano keliai linksta. Prisišlieju prie kalvės durų ir svarstau, ką turėčiau daryti viena mūšio lauke, jei Ričardas, mano sūnus ir mano žentas ten krito? Svarstau, ar turėčiau eiti į viržyną ir ieškoti Ričardo kūno? Netikiu, kad nenujausčiau jo mirties. Aš tikrai būčiau ją pajautusi, kai buvau taip arti mūšio, kad net mačiau sūkuriuojančią upę, kurioje jis galėjo nuskęsti.
– Imkit, – maloniai sako kalvis išeidamas iš nedidelio savo namelio ir įbrukdamas purviną puodelį man į rankas. – Ką jūs darysite, ledi?
Papurtau galvą. Nėra persekiotojų, kuriuos reikėtų nukreipti klaidinga linkme. Jorko vyrai šiuo keliu neateina, tik sudaužyti mūsų armijos likučiai. Baiminuosi, kad mano vyras žuvo, tačiau nežinau, kur jo ieškoti. Man silpna iš baimės ir jausmo, kad pritrūkstu didvyriškumo.
– Nežinau, – sakau. Jaučiuosi visiškai sutrikusi. Paskutinį kartą buvau išsigandusi ir viena miške, kai tebuvau mergaitė Prancūzijoje. Būtent Ričardas tada atėjo manęs. Negaliu patikėti, kad Ričardas dabar manęs neateis.
– Verčiau užeikite pas mus, – ragina kalvis. – Negalite likti čia visą naktį. Ir negalite traukti į mūšio lauką, miledi. Ten sukasi vagišiai, jie nudurs jus akimirksniu, kai pamatys. Verčiau užeikite pas mus.
Gūžteliu. Nežinau, ką turėčiau daryti. Nėra prasmės stovėti gatvėje, jei niekas pro mane nepraeis ir nepaklaus, kur išjojo karalienė. Atlikau savo pareigą išsiųsdama ją. Man nereikia stovėti iki aušros. Paneriu galvą po siauru namelio tarpduriu ir įžengiu į mažą, tamsų kambarį žemėtomis grindimis ir penkių žmonių tvaiku, kurie miega, verda, valgo ir sisioja toje pačioje erdvėje.
Jie man geri. Ką turi, tuo dalijasi. Jie turi kampą juodos duonos, iškeptos iš rugių; jie niekada neragavo baltos duonos. Jie turi liesos skystos košės iš daržovių ir sūrio plutą. Jie turi nealkoholinio alaus, kurį namų šeimininkė verda pati, jie pasiūlo man pirmąjį gurkšnį iš molinio puodelio, kurio skonis kaip purvo. Aš manau, kad tai tie žmonės, dėl kurių reikėtų kovoti, tai žmonės, kurie gyvena turtingoje šalyje, kur žemės derlingos ir vanduo švarus, kur yra daugiau akrų auginti nei ūkininkų, surinkti derlių. Tai šalis, kur atlyginimai turėtų būti dideli, o turgūs gausūs ir šurmuliuojantys. O vis dėlto taip nėra. Tai žemė, kur niekas negali ramiai miegoti naktį baimindamiesi plėšikų ar vagių užpuolimų, kur karaliaus teisingumą perka ir parduoda karaliaus draugai, kur garbingas darbininkas teisiamas dėl išdavystės ir pakariamas, jei reikalauja savo teisių, ir kur, regis, mes negalime sustabdyti prancūzų dvariškių, puldinėjančių ir siaubiančių mūsų uostus.
Mes skelbiamės esą šios šalies valdovai, tačiau neįvedame įstatymo tvarkos. Mes sakome, kad vadovaujame šiems žmonėms, tačiau nevedame jų į taiką ir klestėjimą. Mes, jų pačių lordai, kivirčijamės tarpusavyje ir atnešame mirtį prie jų durų, tarsi mūsų nuomonės, mintys ir svajonės būtų vertesnės nei jų saugumas, sveikata ir vaikai.
Galvoju apie karalienę, jojančią per naktį su atvirkščiomis pasagomis, kad niekas nežinotų, kur ji išvyko, ir jos armiją, gulinčią veidu žemyn Hempmil Bruke, galbūt mano vyras ir sūnus tarp jų. Kalvio žmona Gudi Skelhorn mato, kaip išblykštu, ir klausia manęs, ar košė supykdė mano skrandį.
– Ne, – sakau, – bet mano vyras šiandien kovėsi ir aš baiminuosi dėl jo. – Apie savo berniuką jau net neįstengiu prasitarti.
Ji papurto galvą ir kažką pasakoja apie neramius laikus. Jos akcentas toks ryškus, kad beveik nesuprantu, ką ji sako. Tada ji ištiesia utėlėtą kilimą ant šiaudų čiužinio, kuri yra geriausia jų lova, prie gęstančio laužo, ir parodo man, kad galiu atsigulti. Padėkoju jai. Atsigulu, ji įsitaiso prie manęs iš vienos pusės, jos dukra iš kitos. Vyrai miega kitoje ugniakuro pusėje. Guliu ant nugaros ir laukiu, kol ištirps ilga bemiegė naktis.
Per naktį girdime kanopų kaukšėjimą kaimo gatve ir kartais pasigirstančius šūksnius. Mergaitė, moteris ir aš gūžiamės draugėn lyg išsigandę vaikai: štai ką reiškia gyventi kaime per karą. Jis nėra grakštus kaip turnyras ar įkvepiantis kaip didieji dėsniai – tesi vargšė moteris, girdinti kanopų bildesį savo gatve, ir meldiesi, kad jie nesustotų pabelsti į tavo trapias duris.
Išaušus šeimininkė atsikelia, atsargiai atidaro duris ir žvilgteli laukan. Kai atrodo saugu, ji išeina. Aš girdžiu, kaip ji kudakuoja savo vištoms, paleidžia kiaulę bastytis po kaimą ir čiaumoti šiukšles. Atsikeliu iš lovos ir pasikasau tinstančius vabzdžių įkandimus ant rankų, kaklo ir veido. Mano plaukai draikosi iš kruopščiai supintos kasos viršugalvyje. Jaučiuosi nešvari ir bijau, kad dvokiu, tačiau aš gyva. Aš nestovėjau ir nenukreipiau įsiveržusių lordų, kaip prašė karalienė, pasislėpiau kaip baudžiauninkas valstiečio namelyje ir džiaugiausi dėl jų gerumo. Aš pasitraukiau iš akių, išgirdusi žirgus naktyje, aš gulėjau ant purvinų šiaudų. Tiesą sakant, būčiau viską atidavusi, kad išlikčiau gyva praėjusią naktį, ir atiduočiau viską, kad sužinočiau, jog mano vyras ir sūnus gyvi. Aš išsigandusi ir prislėgta. Šį rytą nesijaučiu hercogiene.
Mergaitė atsikelia, papurto apatinį sijoną, tarnaujantį ir kaip apatiniai drabužiai, ir kaip naktiniai, užsitraukia ant viršaus suknelę iš grubaus multino, pasitrina veidą į purvinos prijuostės kampą ir jau pasirengusi dienai. Žvelgiu į ją ir galvoju apie kvapnią vonią, laukiančią manęs Eklšolo pilyje, ir švarius drabužius, kuriais apsirengsiu. Tada, kol pernelyg neįsijaučiau į laukiančius būsimus patogumus, prisimenu, kad nesu tikra, nei kad dvaras bus Eklšolo pilyje, nei kad mano sūnus ir vyras grįš namo pas mane.
– Turiu vykti, – ūmai sakau.
Išeinu į lauką, kur kalvis kausto mano žirgą. Jo žmona paruošusi man puodelį alaus ir sužiedėjusios duonos kriaukšlį. Gurkšteliu alaus ir pamirkau jame duoną, kad taptų pakankamai minkšta valgyti, tada atiduodu jiems savo piniginę. Joje yra sidabro ir keletas varinių monetų, tikras lobis jiems, nors man jos beveik nieko nereiškia.
– Ačiū, – sakau ir norėčiau pasakyti daugiau: kad apgailestauju dėl griuvėsių, kuriuos karalius ir karalienė užvertė ant jų, apgailestauju, kad jie sunkiai dirba, tačiau negali pakilti aukščiau savo namų skurdo, apgailestauju, kad miegojau pataluose visą savo gyvenimą ir retai galvojau apie tuos, kurie miega ant šiaudų.
Jie šypsosi. Mergaitei trūksta išpuvusio danties priekyje ir dėl to ji atrodo kaip mažas vaikas, zuikutis.
– Ar žinote kelią? – rūpinasi moteris. Bus devynios mylios, o ji niekada nebuvo taip toli nuo namų.
– Jokite į Logerhedą ir jie jums nurodys kelią, – pasiūlo kalvis. – Tačiau pasisaugokite, kareiviai irgi jos namo. Ar man pasiųsti vaikį su jumis?
– Ne, – sakau. – Šiandien, manau, jūs plušėsite kalvėje.
Jis pasveria mano piniginę ir nusišypso man.
– Jau ir taip gera diena, – sako. – Geriausia, kokią turėjome gyvenime. Telaimina jus Dievas, miledi.
– Telaimina ir jus, – sakau ir pasuku žirgą į pietus.
Joju apie pusvalandį, kai išgirstu trimitų gausmą ir matau didžiulės judančios armijos dulkes. Apsižvalgau, kur galėčiau pasislėpti, tačiau tai bekraštė, dyka šalis, laukai platūs, tušti, o krūmai žemi. Atsivedu žirgą prie atviros tarpuvartės prie lauko ir svarstau, kad jei tai Jorko armija arba Jorko pastiprinimas, galėsiu sustoti, tvirtai sėdėti, atrodyti kaip hercogienė ir leisti jiems prajoti. Galbūt jie turės žinių apie mano vyrą ir mano berniuką.
Jiems priartėjus prie manęs per pusę mylios, įžvelgiu karaliaus vėliavą ir žinau, kad akimirką esu saugi, nes armijai prisiartinus karalienė ir pats karalius jos priekyje.
– Džeketa! – nuoširdžiai džiūgaudama sušunka karalienė. – Telaimina jus Dievas! Mes susitikome!
Ji sustabdo žirgą kelkraštyje praleisdama armiją žygiuoti pro šalį. Tūkstančiai vyrų seka ją.
– Jūs saugi! – sako ji. – Ir gerai atrodot! Karalius toks įpykęs dėl lordo Odlio mirties, kad pats žygiuoja nubausti Jorko lordų. – Ji prityla. – Jis staiga vėl atėjo į protą ir sako, kad ves armiją pats. Aš tokia laiminga. Jis sako daugiau jiems niekada neatleisiantis ir atkeršysiantis už mūsų tikro draugo mirtį.
– Lordas Odlis negyvas? – klausiu. Jaučiu, kaip imu virpėti nuo minties, kokie bus kiti jos žodžiai. – O ar jūs turite žinių...
Vyras iš riterių vidurio paragina žirgą pirmyn ir pakelia antveidį atidengdamas veidą.
– Tai aš! – sušunka mano vyras. – Džeketa! Mylimoji! Tai aš!
Aš aikteliu, jis neatpažįstamas, jie visi tokie, prislėgti šarvų ir su šalmais. Tačiau jis joja į priekį, žvangėdamas nušoka nuo žirgo, numeta šalmą ir čiumpa mane į glėbį. Jo antkrūtinis smarkiai spaudžiasi prie manęs, antrankiniai šarvai įsikerta man į nugarą, tačiau aš priglundu prie jo, bučiuoju ir prisiekiu, kad jį myliu.
– Ir Antonis saugus, – sako jis. – Ir Elžbietos vyras. Mes visi be įbrėžimo. Sakiau tau, kad esu laimės kūdikis.
– Nežiūrėk į mane, aš veikiausiai dvokiu, – sakau staiga prisiminusi savo drabužius, plaukus ir iškilusius spuogus nuo utėlių įkandimo ant odos. – Man pačiai savęs gėda.
– Tau nereikėjo ten likti, – sako jis žvilgčiodamas į karalienę. – Tau apskritai nereikėjo ten būti. Nereikėjo tavęs ten palikti.
Margareta linksmai man nusišypso.
– Jis labai ant manęs pyko, – sako ji. – Net nekalba su manimi iš pykčio. Bet matot, jūs čia, dabar saugi.
– Dabar aš saugi, – sutinku.
– Nagi, keliaujam! Keliaujam! – ragina ji. – Mes sekame išdaviko Solsberio pėdsakais. Ir nedaug nuo jo atsiliekame.
Praleidžiame porą audringų dienų, raiti karališkos armijos priešakyje. Veikla pagerino karaliaus sveikatą. Jis ir vėl tampa jaunu vyru, kuris, manėme, gali valdyti karalystę. Jis joja savo armijos priešakyje, o Margareta greta jo, tarsi jie būtų tikri vyras ir žmona: draugai ir bendražygiai veiksme kaip ir priešybėse. Oras šiltas, auksinė vasaros pabaiga, derlius iš laukų jau surinktas, liko tik auksinė ražiena, raižoma šimtų striksinčių kiškių. Vakarais pasirodo didžiulė pilnatis, tokia ryški, kad naktį galime žygiuoti labai ilgai. Vieną vakarą pasistatome palapines ir stovyklą, lyg būtume vakarinėje medžioklės iškyloje. Turime žinių apie Jorko lordus. Jie susirinko Vusteryje, davė iškilmingą ištikimybės priesaiką katedroje ir pasiuntė žinią karaliui.
– Grąžinkite ją atgal, – atkerta karalienė. – Mes matėme, ko verta jų ištikimybė. Jie nužudė lordą Odlį ir lordą Dadlį, jie nužudė Edmundą Bofortą. Mes su jais nesiderėsime.
– Manau, galėčiau nusiųsti viešą atleidimą, – švelniai siūlo karalius. Jis mosteli Solsberio vyskupui prieiti. – Viešą atleidimą, kad jie žinotų, jog jiems gali būti atleista, – sako jis.
Karalienė suspaudžia lūpas ir papurto galvą.
– Jokios žinios, – sako ji vyskupui. – Jokio atleidimo, – įspėja karalių.
Kaip žiurkė prie savo urvelio Ričardas, Jorko hercogas, užsiima vietą prie savo miesto Ladlou. Jis ir du lordai, Vorikas ir Solsberis, išsirikiuoja priemiestyje, tolimoje Ludfordo tilto pusėje. Mūsų upės pusėje karalius iškelia karališkąją vėliavą ir pasiunčia vieną paskutinį atleidimą bet kuriam kareiviui, kuris atsisakys ištikimybės Jorko hercogui ir pereis pas mus.
Tą naktį mano vyras ateina į karališkuosius kambarius, kur aš, karalienė ir pora damų sėdime su karaliumi.
– Turiu bendražygį, tarnavusį su manimi Kalė ir norintį palikti Solsberio grafą bei pereiti mūsų pusėn, – sako Ričardas. – Pažadėjau jam visišką atleidimą ir malonų sutikimą. Noriu žinoti, kad jis gali tuo pasikliauti.
Mes visi žiūrime į karalių, kuris švelniai šypsosi.
– Žinoma, – sako jis. – Visiems gali būti atleista, jei jie tikrai gailisi.
– Ar turiu jūsų žodį, Jūsų Kilnybe? – klausia Ričardas.
– O, taip. Kiekvienam gali būti atleista.
Ričardas pasisuka į karalienę.
– Ar turiu ir jūsų žodį?
Karalienė pakyla nuo kėdės.
– Kas jis? – energingai klausia.
– Negaliu patarti savo draugui pereiti pas mus, jei jūs asmeniškai negarantuosite jo saugumo, – griežtai sako Ričardas. – Ar pažadate jam dovanoti, kad jis tarnavo prieš jus, Jūsų Kilnybe? Ar galiu pasitikėti jūsų atleidimo žodžiu?
– Taip! Taip! – sušunka karalienė. – Kas prie mūsų prisidės?
– Endrius Trolopas ir šeši šimtai įgudusių ir ištikimų jo vadovaujamų vyrų, – pareiškia Ričardas ir žengia į šoną, kad karališkieji asmenys pamatytų liekną, rūstaus veido vyrą. – O tai, – taria Ričardas man, priėjęs greta, – ką tik nulėmė mūšį.
Ričardas teisus. Vos sužinoję, kad Trolopas išvertė kailį ir su savo vyrais perėjo pas mus, trys Jorko lordai išgaruoja tarsi migla ryte. Jie pasprunka naktį palikdami savo vyrus, palikdami savo miestą, palikdami net Sesiliją Nevil, Jorko hercogienę, hercogo Ričardo žmoną. Kai mūsų armija pabyra po Ladlou miestą ir pradeda plėšti viską, ką gali panešti, ji stovi ten su pilies raktais rankoje laukdama karalienės. Ji, visada buvusi išdidi moteris, ištekėjusi už karališkojo lordo, siaubingai bijo. Matau tai iš jos balto veido. Ir aš, kuri turėjau laukti Maklstoune jų pergalingos armijos persekiojimo, nesidžiaugiu, kad tokia išdidi moteris puolė taip žemai.
– Jūs turite man pilies raktus, – išdainuoja karalienė žiūrėdama į hercogienę iš aukšto nuo savo didžiulio žirgo.
– Taip, Jūsų Kilnybe, – ramiai sako Sesilija. – Ir meldžiu saugumo sau ir savo vaikams.
– Žinoma, – nedelsiant išpoškina karalius. – Sere Ričardai, paimkite raktus ir palydėkite hercogienę į saugią vietą drauge su vaikais. Ji turi mano apsaugą.
– Palaukite minutėlę, – sako Margareta. – Kokie tai vaikai?
– Tai mano dukra Margareta, – pristato hercogienė Sesilija. Aukšta trylikametė mergaitė nusidažo skausmingu raudoniu ir padaro gilų reveransą karalienei, pasitaiso suklydusi ir tūpteli prieš karalių. – Tai mano sūnus Džordžas ir mano jauniausias berniukas Ričardas.
Spėju, kad Džordžui maždaug vienuolika, o Ričardui – maždaug septyneri. Jie abu atrodo apstulbę nuo šoko, kaip ir turėtų, nes tie berniukai vakar galvojo, kad jų tėvas yra Anglijos sosto įpėdinis, greičiausiai prasiskinsiantis kelią į sostą kova, o šiandien jie stovi prieš karaliaus armiją, o jų tėvas parodė kulnus. Trenksmas iš namo už mūsų ir veriantis moters šauksmas, meldžiantis padėti, kai ji tempiama ir prievartaujama, primena mums, kad esame karo viduryje, kalbamės mūšio lauke.
– Išveskite juos, – skubiai taria karalius.
– O jūsų vyras paliko jus čia? – karalienė kankina nugalėtą hercogienę. – Ar prisimenate, kaip reikalavote įleisti jus į mano kambarį, kai buvau ką tik pagimdžiusi kūdikį, ir aiškinote man, jog jūsų vyras privalo aplankyti mano vyrą, kai šis sirgo? Kartą jis prasibrovė į asmeninę tarybą, bet dabar matome, kad jis tiesiog dingsta. Jūsų vyras išdygsta ten, kur nelaukiamas, bet kai jo reikia, tiesiog palieka jus. Jis paskelbia karą ir išgaruoja iš mūšio lauko.
Hercogienė svirduliuoja ant kojų, jos veidas baltas kaip liesas pienas. Per turgaus aikštę plaukia dūmai: kažkur kažkas padegė šiaudinį stogą. Moteris, kuri klykė pagalbos, kūkčioja ritmingu skausmu. Matau mažąjį berniuką Ričardą apsižvalgantį į garsą, kai kažkas smeigė kirvį į uždarytas duris, girdžiu seno balso bubenimą, meldžiantį pasigailėti, šaukiantį pasigailėti to, kuris nesiklauso.
– Jūsų Kilnybe, – kreipiuosi į karalienę. – Mums čia ne vieta. Palikime lordams sutramdyti vyrus ir išvesti juos iš miesto.
Mano nuostabai, ji man nusišypso, aiškiai pasimato piktdžiugos blyksnis prieš jai nuleidžiant akis į arklio karčius ir paslepiant išraišką.
– Tai labai bukas ginklas: nekontroliuojamų vyrų armija, – sako ji. – Sukėlęs armiją prieš mane Jorkas neįsivaizdavo, kad atvesiu pajėgas prieš jį ir kad viskas bus būtent taip. Jis man davė pamoką, kurią gerai išmokau. Vargšų vyrų armija tikrai yra siaubas. Jis beveik mane išgąsdino. Dabar turėtų gailėtis, dabar, kai vargšų vyrų armija siaubia jo namų miestą.
Mažas tamsiaplaukis berniukas Ričardas užsiliepsnoja, pakelia akis, atveria burną, tarsi norėdamas sušukti gindamasis.
– Eime, – greitai išberiu ir mano vyras šūkteli du žirgus į priekį, be ceremonijų pakelia hercogienę į balną, įtaiso jos vaikus priešais kavalerijos raitelius ir mes paliekame miestą. Bildant tiltu girdžiu dar vienos moters riksmą ir bėgančių kojų tapsėjimą. Ladlou moka kainą už savo lordo Jorko hercogo pabėgimą.
– Taip, bet ne jo mirtis, – pastebi mano sūnus Antonis. Visi trys drauge jojame namo į Graftoną, mūsų vyrai kapanojasi keliu už mūsų. Pastebiu, bet pasistengiu aiškiai parodyti, kad nematau, jog juos slegia grobis: kiekvienas iš jų nešasi keletą drabužių, standžiai surištų į ryšulį, šarvinių plokščių ar alavinių puodelių. Jie buvo mūsų nuomininkai, tačiau mes pašaukėme juos į karalienės armiją ir jie kovojo pagal jos taisykles. Jiems buvo pasakyta, kad gali apiplėšti Ladlou ir taip nubausti išdavikus Jorko lordus. Mes niekada nesurinksime jų vėl joti su mumis, jei sugadinsime jų pramogą ir pareikalausime grąžinti visas pavogtas gėrybes.
– Kol Jorkas gyvas, kol Vorikas gyvas, kol Solsberis gyvas, karai nebaigti. Jie tik atidedami vėlesniam laikui.
Ričardas linkteli.
– Vorikas grįžo į Kalė, Ričardas, Jorko hercogas, į Airiją. Didžiausi karalystės priešai parsirado į savo slėptuves, saugūs savo pilyse už jūros. Turime vėl ruoštis įsiveržimui.
– Karalienė pasitiki savimi, – sakau.
Karalienė be galo pasitiki. Ateina lapkritis, tačiau ji vis dar negrįžta į Londoną, nekęsdama Londono ir kaltindama Londono baladžių kūrėjus ir pasakų knygų pardavėjus dėl savo nepopuliarumo karalystėje. Jų pasakos ir dainos piešia ją kaip vilkę, kuri vadovauja karaliui Žvejui – vyrui, virtusiam tik kiautu to, kuriuo buvo. Patys nešvankiausi rimai sako, kad ji apgavo jį su narsiuoju hercogu ir įmetė savo benkartą į karališkąjį lopšį. Yra piešinys su gulbe, Edmundo Boforto veidu, krypuojančiu link sosto. Apie ją kuriamos dainos ir užstalės juokai. Ji nekenčia Londono ir jo mokinių, kurie iš jos juokiasi.
Ji įsako parlamentui susirinkti Koventryje – lyg moteris galėtų nurodinėti parlamentui kaip žvalgams – ir jie paklusniai susirenka, lyg būtų jos pasiuntiniai, prisaikdinti pildyti jos nurodymus, davę naujas ištikimybės priesaikas karaliui, taip pat jai ir princui. Niekas anksčiau nėra prisiekęs ištikimybės karalienei, bet dabar tai daro. Ji pavadina tris Jorko lordus išdavikais, atima jų žemes bei turtus ir išdalija juos, lyg dvylika Kalėdų dienų būtų atėjusios anksčiau. Ji įsako atvykti hercogienei Sesilijai išklausyti, kaip jos vyras pavadinamas išdaviku, ir jam paskelbto mirties nuosprendžio. Viskas, kas priklauso Jorko lordams – kiekvienas žemės rūdas, kiekviena vėliava, kiekviena garbė ir titulas, kiekvienas kapšelis aukso – iš jų atimama. Vargšė Jorko hercogienė, dabar karališkoji pensininkė ir beturtė, vyksta gyventi su seserimi, karalienei ištikima dama Ane, Bakingamo hercogiene. Tai kažkas panašaus tarp namų arešto ir kankinimo, varganas gyvenimas moteriai, kadaise vadintai „Išdidžiąja Ses“, o dabar tapusiai žmona, kurios vyras tremtyje, moterimi, netekusia vyriausio sūnaus Edvardo, kilmingos giminės dukra, praradusia visas žemes ir palikimą.