Graftonas, Nortamptonšyras, 1436 m. ruduo

Lūkuriuojame, kol dvaras neskubėdamas grįžta į Londoną, nakčiai apsistodamas Nortamptone. Vieną ankstų rytą, kol mano freilinos dar rąžosi, išsmunku iš kambario ir susitinku su Ričardu arklidėse. Jis pabalnojo ir pakinkė Meri ir jo paties karo žirgas paruoštas vykti; jojame siauru keliu į jo gimtąjį Graftono kaimą. Dvasininkas čia gyvena vienas, atsiskyręs, o prie pagrindinio namo yra nedidelė koplyčia. Ričardo tėvas laukia ten niūriu ir susirūpinusiu veidu, su trimis liudininkais greta. Ričardas patraukia ieškoti kunigo, o jo tėvas žengia pirmyn.

– Tikiuosi, žinote, ką darote, Jūsų Kilnybe, – atvirai drožia padėdamas man nulipti nuo kumelės.

– Išteku už šauniausio vyro, kokį tik teko pažinti.

– Tai jums brangiai kainuos, – įspėja jis.

– Būtų blogiau jo netekti.

Jis linkteli, tarsi nebūtų toks tikras, tačiau pasiūlo man ranką ir palydi į koplyčią. Rytiniame kampe stovi nedidelis akmeninis altorius, kryžius ir dega žvakė. Priešais altorių stovi kunigas rudu pranciškonų ordino abitu, o šalia jo – Ričardas; atsisuka į mane ir droviai nušypso, lyg stovėtume priešais didžiulę minią ir vilkėtume aukso drabužiais.

Žingsniuoju prie altoriaus, ir vos pradedu kartoti kunigo posmuojamas priesaikas, pasirodo saulė ir įlenda per apvalų vitražinį stiklą virš altoriaus. Akimirką pamirštu, ką turiu sakyti. Ant akmeninių koplyčios grindų prie mūsų kojų nusidriekia spalvų kilimas. Svaigstu nuo minties, kad štai aš čia, pasižadu mylimam vyrui ir vieną dieną sugrįšiu, kai mano dukra tekės už savo išrinktojo, o vaivorykštės skleisis jai po kojomis ir karūna bus priešais ją. Netikėta vizija sutrikdo mane ir matau Ričardo žvilgsnį.

– Jei turi abejonių, nors menkiausių, neprivalome tuoktis, – greitakalbe išberia. – Aš ką nors sugalvosiu – apsaugosiu tave, mano meile.

Nusišypsau jam, o dėl ašarų akyse vaivorykštė apjuosia ir jį.

– Aš neabejoju, – pasisuku į kunigą. – Tęskite.

Jis išgieda mūsų priesaikas, o tada paskelbia vyru ir žmona. Ričardo tėvas pabučiuoja man į skruostus ir stipriai apkabina sūnų. Ričardas atsiskaito su trimis raštininkais, kurie buvo pasamdyti būti liudininkais, ir įspėja, kad pakvietus jie turi prisiminti dieną bei laiką, kai mes buvome sutuokti Dievo akivaizdoje. Tada visiems matant užmauna man ant piršto šeimos žiedą ir įteikia auksinį kapšelį įrodydamas, kad aš tikrai jo žmona, todėl jis man patiki savo garbę ir turtus.

– Kas toliau? – niauriai klausia jo tėvas, kai iš koplyčios išeiname į saulės šviesą.

– Grįšime į dvarą, – sako Ričardas. – Atėjus tinkamam momentui pasakysime karaliui.

– Jis jums dovanos, – spėja tėvas. – Jis jaunas, tad greitas viską atleisti. Keblumų pridarys jo patarėjai. Jie apšauks tave juokdariu, sūnau. Porins, kad nusitaikei į ledi, kuri už tave gerokai kilmingesnė.

Ričardas gūžteli pečiais.

– Jie gali kalbėti kas ant liežuvio užeina, jei tik nelies jos turtų ir reputacijos, – prisipažįsta.

Jo tėvas papurto galvą lyg tuo abejotų ir padeda užsėsti man ant žirgo.

– Pakvieskite mane, jei ko nors reikės, – šiurkščiai sako. – Aš jūsų paslaugoms, Jūsų Kilnybe, ir saugosiu jūsų garbę.

– Vadinkite mane Džeketa, – siūlau.

Jis nutyla.

– Buvau jūsų velionio vyro dvaro valdytojas, – sako jis. – Nepritiktų vadinti jus vardu.

– Jūs buvote valdytojas, o aš – hercogienė, bet dabar, telaimina jį Dievas, milordas mus paliko, tad pasaulis kitoks – aš esu jūsų marti, – sakau. – Iš pradžių kalbės, kad Ričardas išsišoko, tačiau vėliau įsitikins, kad mes kylame drauge.

– Kaip aukštai nusitaikėt? – sausai klausia jis. – Kuo aukščiau kilsi, tuo žemiau pulsi.

– Nežinau, kaip aukštai mes kilsim, – ryžtingai sakau. – Ir nebijau kristi.

Jis spitrijasi į mane.

– Turite ambicijų kilti?

– Mes visi esame laimės rate, – sakau. – Be abejonės, mes kilsime. Galime kristi. Bet aš vis tiek šito nebijau.