Londonas, 1441 m. vasara

Kalbėjau tiesą sakydama, kad aš laiminga Graftone, tačiau mano širdis tuščiagarbiškai spurda iš džiaugsmo, kai karaliaus atsiųsta karališka barža plaukiame upe ir išvystu aukštus Grinvičo pilies bokštus bei naują Bella dvarą, kurį pastatė Glosterio hercogas. Jis toks gražus ir turtingas, kad negaliu paslėpti džiaugsmo, jog atvykstu kaip dvaro favoritė ir vėl kaip viena iškiliausių šalies damų. Barža švartuojasi, būgnininkai palaiko irklininkų tempą; tada jie užsideda irklus ant pečių ir livrėja vilkintis valtininkas prieplaukoje sugauna virves bei pritraukia baržą.

Žingsniuodama pakeliamuoju tiltu pakeliu akis ir išvystu palei upę vaikštinėjančią karališkąją svitą, kuri dabar suka mūsų pasveikinti. Visų priekyje – karalius; jau nebe berniukas, o jaunas vyras, beveik dvidešimties, ryžtingai žengia pirmyn, pakšteli į abu skruostus man, savo giminaitei, ir ištiesia ranką mano vyrui. Taip pat matau žengiančią į priekį tokio šilto priėmimo nustebintą draugiją. Pirmasis eisenoje – hercogas Hamfris iš Glosterio, buvęs svainis, kurio pirmasis mano vyras patarė saugotis, o įkandin jo seka hercogienė Eleonora. Ji neskubriai pėdina link molo; moteris džiaugiasi savo pačios grožiu ir iš pradžių tematau spinduliuojančią tuštybę, bet tada įsižiūriu akyliau. Jai ant kulnų lipa didelis juodas šuo: milžiniškas padaras, gal mastifas, gal kitas kovinis šuo. Tą akimirką jį išvydusi sušnypščiu kaip katė pašiaušta ketera ir patamsėjusiomis akimis. Siaubingas šuo mane taip blaško, kad hercogas paima mano ranką, pabučiuoja į skruostą ir kušteli į ausį, o aš negirdžiu nė žodžio, ką jis sakė. Kaip jo ledi, prisiartina hercogienė Eleonora, aš spoksau į ją, o kai ji mane pabučiuoja, krūpteliu nuo prisilietimo tarsi nuo jos trenktų apsiseilėjusiu senu koviniu šunimi. Prisiverčiu žengti į jos šaltą glėbį ir šypsausi kaip ji – be meilės. Tik tada, kai ji mane paleidžia ir aš atsitraukiu, matau, kad jai ant kulnų nėra juodo šuns ir niekada nebuvo. Regėjau nuotrupą iš kito pasaulio, staiga suvirpėjusi suvokiu, kad vieną dieną juodas šuo tikrai lapsės akmeniniais laiptais šaltoje pilyje ir kauks prie jos durų.

Bėgant mėnesiams įsitikinu, kad neklydau baimindamasi dėl hercogienės. Dvare jos pilna: ji pirmoji šalies moteris, karalienė, tik be jos titulo. Dvarui apsistojus Vestminsterio rūmuose, ji gyvena karalienės apartamentuose ir puošiasi karališkais papuošalais. Procesijoje ji tvirtai lipa karaliui ant kulnų. Ji elgiasi su juo lipšniai artimai, nuolat laiko uždėjusi ant jo ranką ir kužda į ausį. Tik spinduliuojanti jo nekaltybė apsaugo juos nuo įtarimų rezgant sąmokslą ar dar blogiau. Neišvengiamai, kaip kilminga našlė, Anglijos hercogienė, nuolat esu jos draugijoje ir žinau, kad jai nepatinka, kai žmonės mus lygina. Einant į valgomąjį seku jai įkandin, dienomis sėdžiu su jos damomis, o ji neslepia paniekos man, nes mano, jog iššvaisčiau jaunystės ir grožio valiutą dėl meilės.

– Ar gali įsivaizduoti, kad būdama karališkąja hercogiene pultum taip žemai, jog ištekėtum už skvairo iš savo namiškių? – Siuvinėdama jos kambariuose nugirstu ją šnypščiant vienai iš damų. – Kokia moteris šitaip pasielgtų?

Pakeliu akis.

– Moteris, kuri sutiko puikiausią vyrą, Jūsų Kilnybe, – atsakau. – Aš nesigailiu, nedvejoju dėl savo vyro, kuris už meilę atsilygina meile, o už ištikimybę – ištikimybe.

Tai smūgis jai, nes kaip žmona tapusi meilužė ji nuolat būgštaudama dairosi kitos meilužės, galinčios pakartoti jos triuką su grafiene, kuri buvo jos draugė.

– Aš taip nedaryčiau, – kiek švelniau sako ji. – Tai nėra kilmingos, apie savo šeimos gerovę galvojančios moters pasirinkimas.

Nuleidžiu galvą.

– Žinau, – pastebiu. – Tačiau tuo metu negalvojau apie šeimą. Aš galvojau apie save.

Vidurvasario išvakarėse ji atvyksta į Londoną lydima lordų ir kilmingųjų, ypatingų savo favoritų, taip iškilmingai, tarsi būtų viešinti princesė. Kaip dvaro dama esu jos svitoje ir eisenai vingiuojant gatvėmis girdžiu Londono gyventojų laidomas ne tokias meilias replikas. Myliu londoniečius nuo savo oficialios viešnagės mieste ir žinau, kad šiuos žmones lengva pakerėti šypsena ir nesunku įžeisti tuštybės apraiškomis. Gausi hercogienės svita juos juokina, ir nors jie nusitraukia kepures jai einant pro šalį, jomis paslepia išsiviepusius veidus. Jai praėjus, londoniečiai sveikina mane. Jie sužavėti, kad ištekėjau už anglo iš meilės. Moterys languose siunčia bučinius mano vyrui, pagarsėjusiam savo puikia išvaizda, o vyrai kryžkelėse laido nešvankius juokelius man, gražiajai hercogienei, sakydami, kad jei man taip patinka anglai, įvairovės dėlei turėčiau pabandyti londonietį.

Londono gyventojai ne vieninteliai nemėgsta hercogienės Eleonoros. Kardinolas Bofortas taip pat nėra jos draugas, o toks priešas pavojingas. Jai nė motais, kad jį žeidžia: ji ištekėjusi už sosto paveldėtojo ir jis nieko negali pakeisti. Aš manau, ji šaukiasi bėdos mesdama jam iššūkį, norėdama kartą ir visiems laikams parodyti, kas valdo karalių. Karalystė skilusi į dvi dalis: vieni palaiko hercogą, kiti – kardinolą; viskas turėtų išsispręsti. Šia pergalinga viešnage Londone hercogienė demonstruoja, kas priklauso jai.

Kardinolas reaguoja žaibiškai. Dar tą patį vakarą, mums su Ričardu vakarieniaujant prie jos stalo Karaliaus Galvoje Čype, ateina jos dvaro valdytojas ir kušteli į ausį. Matau, kaip ji išblykšta. Žvelgia į mane lyg norėtų kažką pasakyti, tada numoja ranka į vakarienę, atsistoja niekam netarusi nė žodžio ir išeina. Likusieji žvalgomės tarpusavyje, jos freilina lyg ir norėtų sekti paskui ją, bet sudvejoja. Tarp džentelmenų sėdintis Ričardas linkteli man likti savo vietoje, o pats tyliai pasišalina iš kambario. Jo nėra tik kelios akimirkos, bet šokiruojanti tyla virsta zvimbiančiu spėliojimu; grįžęs jis nusišypso mano kaimynėms, atsiprašo, paima mane už rankos ir išsiveda iš kambario.

Lauke užmeta apsiaustą man ant pečių.

– Grįžtame į Vestminsterį, – sako jis. – Nereikia, kad mus daugiau matytų su hercogiene.

– Kas nutiko? – klausiu gniaužydama apsiausto raištelius, kai jis skubina mane gatvėmis. Peršokame per dvokiantį griovį kelio viduryje ir jis padeda man užlipti slidžiais laiptais prie upės. Švilptelėjus prisistato valtelė ir Ričardas padeda man įsitaisyti jos priekyje.

– Plaukiam, – sako per petį. – Vestminsterio laiptai.

– Kas vyksta? – šnabždu.

Jis pasilenkia prie manęs, kad negirdėtų irklais mojuojantis valtininkas.

– Suimtas hercogienės raštininkas ir kapelionas.

– Už ką?

– Burtus ar astronomiją, pranašystes ar kažką. Girdėjau tik gandą, tačiau jo pakanka ištraukti tave iš čia.

– Mane?

– Ji skaito alchemijos knygas, jos vyras samdo daktarus. Sakoma, kad ji suviliojo jį meilės gėrimais. Ji sukasi tarp mokslininkų, eruditų ir magų, be to, ji – karališkoji hercogienė. Ar pažįsti šį apibrėžimą atitinkantį žmogų?

– Aš? – suvirpu irklams tyliai panyrant į šaltus vandenis, o valtininkui stumiantis link laiptų.

– Tu, – tyliai sako Ričardas. – Ar kada nors esi sutikusi Rodžerį Bolinbrouką, Oksfordo mokslininką? Jis priklauso jos namiškiams.

Akimirką mąstau.

– Milordas jį pažinojo, ar ne? Ar jis nebuvo kartą atvykęs į Penshurstą? Ar jis nebuvo atsivežęs lentelės ir nerodė milordui geomantijos meno?

Valtis stukteli į Vestminsterio rūmų laiptus. Mano vyras paima mane už rankų ir padeda užlipti mediniais laiptais į prieplauką. Su deglu prisistatęs tarnas šviečia kelią per sodus nuo upės įėjimo.

– Jis suimtas, – sako Ričardas.

– Už ką?

– Nežinau. Paliksiu tave tavo kambariuose ir eisiu pažiūrėti, ką galiu išsiaiškinti.

Stabteliu įėjimo arkoje ir suimu jo šaltas rankas.

– Ko tu bijai?

– Kol kas nieko, – neįtikinamai sako jis, tada paima mane už rankos ir įveda į pilį.

Ričardas grįžta naktį ir praneša, kad, regis, niekas nežino, kas vyksta. Suimti trys žmonės iš hercogienės namiškių: vyrai, kuriuos pažįstu, vyrai, su kuriais kasdien sveikinuosi. Mokslininkas Rodžeris Bolinbroukas, viešėjęs pas mus Penshurste, hercogienės kapelionas, kurio aukojamose mišiose dalyvavau bent tuziną kartų, ir vienas iš Šv. Stefano koplyčios kanauninkų šiuose rūmuose. Jie kaltinami sudarinėję horoskopo žvaigždėlapį Eleonorai. Sakoma, kad rastas žvaigždėlapis pranašauja jaunojo karaliaus mirtį ir jos atsisėdimą į sostą.

– Ar kada nors matei karaliaus žvaigždėlapį? – glaustai klausia mano vyras. – Jis išvyko iš pilies į Šyną tik su artimiausiais tarybos vyrais. Mums įsakyta likti čia. Mes visi įtariami. Jam tokie dalykai nepatinka, jie jį gąsdina. Jo taryba grįš čia ir vyks apklausos. Jie gali iškviesti ir mus. Milordas Bedfordas niekada nerodė tau karaliaus žvaigždėlapio, ar ne?

– Tu žinai, kad jis sudarinėjo žvaigždėlapius visiems, – tyliai sakau. – Prisimeni tą mechanizmą, kabojusį virš Prancūzijos plano, kuris rodė žvaigždžių išsidėstymą? Jis mėgo sudarinėti jų išsidėstymą žmogaus gimimo metu. Jis sudarė ir mano žvaigždėlapį. Jis sudarė savo. Tikriausiai ir tavo. Aišku, kad jis sudarė žvaigždėlapį ir karaliui.

– Ir kur yra visi tie žvaigždėlapiai? – lakoniškai klausia mano vyras. – Kur jie dabar?

– Atidaviau juos Glosterio hercogui. – Tyliai mane apima siaubas. – O, Ričardai! Visus žvaigždėlapius ir žemėlapius atidaviau hercogui Hamfriui. Jis sakė, kad jie jį domina. Aš pasilikau tik knygas, tas, kurias turime namuose. Milordas paliko knygas man, o įrangą ir mašiną aš atidaviau hercogui. – Burnoje jaučiu kraują ir suvokiu, kad įsikandau lūpą. Pirštu paliečiu geliančią atvirą žaizdą. – Manai, hercogienė paėmė karaliaus žvaigždėlapį? Juo pasinaudojo? Ar jie mane susies su kaltinimais, nes aš daviau jos vyrui karaliaus žvaigždėlapį?

– Tikriausiai, – tepasako jis.

Mes laukiame. Vasaros saulė kepina miestą ir ateina pranešimai apie marą varguolių rajonuose, netoli dvokiančios upės. Nepakeliamai karšta. Noriu grįžti į Graftoną, pas vaikus, tačiau karalius visiems įsakė likti dvare. Niekas negali išvykti iš Londono, jausmas toks, lyg neštum troškintuvą ant viryklės. Karščiui spaudžiant miestą kaip dangčiui katilą, karalius laukia drebėdamas iš sielvarto, kol jo taryba atskleis sąmokslą prieš jį. Jis jaunas vyras, negalintis pakęsti opozicijos, tai jį žeidžia iki sielos gelmių. Jį išaugino dvariškiai ir pataikūnai, jam nepakeliama mintis, kad kažkas jo nemyli. Mintis, kad kažkas gali pasitelkti juodąją magiją, pripildo jį baimės, kurios jis negali pripažinti. Jį supantys žmonės bijo dėl jo ir savęs. Niekas nežino, ką toks mokslininkas kaip Rodžeris Bolinbroukas gali padaryti, jei buvo nusiteikęs pakenkti. Ir jei hercogienė suvedė jį su kitais gabiais vyrais, jie galėjo suregzti mirtiną sąmokslą prieš karalių. Kas, jei koks nors slaptas siaubas dabar pulsuoja jo gyslomis? Kas, jei jis suduš kaip stiklas ar ištirps kaip vaškas?

Hercogienė pasirodo prie aukštojo stalo Vestminsterio rūmuose, sėdi viena, jos veidas šviesus ir besišypsantis, pasitikėjimas nepalaužtas. Tvankioje menėje, kur mėsos kvapas iš virtuvės sklendžia tarsi karštas kvėpavimas, ji šalta ir nerūpestinga. Jos vyras greta karaliaus Šyne bando įtikinti jauną vyrą, mėgina paneigti viską, ką sako dėdė kardinolas. Dievagojasi, kad karalius yra mylimas, visų mylimas. Savo gyvybe prisiekia, kad nėra matęs karaliaus horoskopo, alchemija domisi tik valdovo labui, o žolelių lysvės po žvaigždžių ženklais Penshurste jau vešėjo, kai jie ten atvyko. Jis nežino, kas jas pasodino. Gal buvęs savininkas? Sėdžiu su damomis hercogienės kambariuose, siuvu marškinius vargšams ir nepratariu nė žodžio, net kai hercogienė retkarčiais nusikvatoja ir pareiškia nežinanti, kodėl karalius taip užtruko Šyno rūmuose. Žinoma, jam reikėtų grįžti į Londoną, o tada visi galėtume sprukti į užmiestį nuo šios kaitros.

– Manau, jis grįš šįvakar, – spėju.

Ji pažvelgia pro langą.

– Jis turėjo grįžti anksčiau, – sako ji. – Dabar jis papuls į lietų. Artinasi audra!

Staiga prapliupęs lietus priverčia moteris šūktelėti, dangus virš Londono juodas kaip varna, girdėti griaustinio grūmojimas. Kylantis vėjas girgždina langą, o tada atplėšia lediniu gūsiu. Rėmams subildėjus kažkas klykteli. Atsistoju, nupėdinu prie lango, pagaunu skraidantį skląstį ir uždarau. Krūpteliu nuo virš miesto pratrūkusių žaibų. Karaliaus keliu atidunda audra ir po akimirkos pasigirsta krušos barbėjimas į langą lyg kažkas mėtytų akmenukus. Moteris atsuka išblyškusį veidą į hercogienę ir sušunka: „Audra virš karaliaus! Jūs sakėt, kad virš karaliaus susitelks audra!“

Hercogienė vargu ar girdi: ji stebi, kaip prie lango kovoju su vėju; ir tada žodžiai – kaltinimai – pasiekia jos sąmonę ir ji pažvelgusi į moterį Elžbietą Fliūt taria:

– O, nebūk juokinga. Aš žiūrėjau į dangų. Visi matė, kad artinasi audra.

Elžbieta atsistoja nuo suolelio, padaro reveransą ir sako:

– Atsiprašysiu, miledi...

– Kur tu eini?

– Atsiprašysiu, miledi...

– Negali išeiti be leidimo, – griežtai sako hercogienė. Tačiau moteris skubėdama link durų apverčia kėdę. Kitos dvi damos taip pat atsistoja nežinodamos, ką daryti: bėgti ar likti.

– Sėskitės! Sėskitės! – rėkia hercogienė. – Aš įsakau.

Elžbieta atplėšia duris ir neria iš kambario, tuo metu kitos damos klesteli ant kėdžių, o viena greitai persižegnoja. Tvykstelėjęs žaibas nušviečia šią niūrią ir šaltą sceną. Hercogienė Eleonora atgręžia į mane iškankintą ir baltą veidą.

– Dėl Dievo meilės, aš tepažiūrėjau į dangų ir pamačiau, kad tvenkiasi audra. Nereikia to sureikšminti. Pamačiau, kad kaupiasi lietus, tik tiek.

– Žinau, – sakau. – Žinau, kad tik tiek.

Po pusvalandžio pilis ramsto duris bei langus ir vadina tai raganos vėju, drauge su lietum pučiančiu mirtį. Praėjus dienai jaunasis karalius pareiškė, kad jo teta hercogienė nesirodytų jam akyse. Oksfordo mokslininką, mano pirmojo vyro draugą, aplankiusį mus Penshurste, apklausė taryba ir pripažino kaltu dėl erezijos ir burtų. Jie surengė iš jo pramogą lyg į spąstus viliojamos meškos. Vargšas Rodžeris Bolinbroukas, visą gyvenimą paskyręs mokslui, didžiai mylėjęs pasaulio ir žvaigždžių paslaptis, stovi ant pakylos tarsi ešafoto prie šv. Pauliaus kryžiaus Londone, kol sakomas pamokslas, smerkiantis jį, visas raganas bei magus, burtininkus ir eretikus, kurie kėsinasi į karaliaus gyvybę ir ramybę, sliūkina į jo pūliuojantį miestą, mėgina patekti į jo uostus, slepiasi kaimuose ir rezga mažas bei dideles piktadarystes. Paskelbiama, kad yra tūkstančiai blogų vyrų ir moterų: melagių, eretikų ir žudikų. Karalius žino, kad jie audžia piktavališkus sąmokslus prieš jį. Dabar jis tiki, kad atskleidė suokalbį dvaro širdyje, pavojingai ambicingos šeimos širdyje.

Sukame aplink Bolinbrouką ratais ir spoksome į jo nuopuolį, lyg jis būtų iš Afrikos atgabentas gyvūnas, kažkokia nauja žvėrių rūšis. Jis stovi nudelbęs akis, kad nematytų godžių veidų ir nereikėtų atpažinti buvusių draugų. Vyras, kuris praleido gyvenimą studijuodamas, mąstydamas apie harmoningą pasaulio prigimtį, sėdi ant dažytos kėdės su popierine karūna ant galvos, apsuptas savo įrangos ir knygų lyg būtų dvaro juokdarys. Prie jo kojų sudėta jo geomantijos lentelė ir specialiai išpjaustytos žvakės. Kai kurie žvaigždėlapiai rodo planetų išsidėstymą ir horoskopą, kurį jis neva sudarė hercogienei jos prašymu. Sukurtas nedidelis Žemės ir aplink ją judančių planetų modelis. Išdėliotos žalvarinės liejimo formos, distiliatorius skysčiams išgauti ir vaškiniai padėklai gėlių aromatui ištraukti. Užvis baisiausias prie jo kojų gulintis siaubingas mažas kūrinys iš vaško, lyg neišnešiotas triušis.

Susigūžiu jį pamačiusi ir Ričardas stipriai apkabina mane per juosmenį.

– Nežiūrėk, – pataria man.

Nusisuku.

– Kas tai buvo?

– Tai vaškinis karaliaus atvaizdas. Jis neva turėjo nedidelę karūną ant galvos, tas auksinis siūlas yra skeptras, o tas mažas karoliukas – monarcho rutulys.

Veidas iškraipytas, kojos beformės. Matau kepurės kontūrus ir taškelius, žyminčius šermuonėlius, tačiau galva beveik išsilydžiusi.

– Ką jie jai padarė?

– Jie kaitino ją ugnyje, kad ištirptų ir nulašėtų. Kad karaliaus jėgos taip pat jį apleistų. Išlydžius atvaizdą karalius būtų sunaikintas.

Aš virpu.

– Ar jau galime eiti?

– Ne, – sako jis. – Turime būti čia ir pademonstruoti savo pasibjaurėjimą šiais nusikaltimais.

– Aš pasibjaurėjusi. Tokia pasibaisėjusi, kad noriu eiti.

– Laikyk galvą iškėlusi. Nesustok. Tu ryškiausiai iš visų turi būti matoma kaip tokių dalykų priešas.

– Ryškiausiai iš visų, – užsiplieskiu. – Tai taip pasibjaurėtina, kad mane pykina.

– Kalbama, kad hercogienė Eleonora privertė savo vyrą hercogą ją vesti sugirdžiusi meilės gėralo, kad jis negalėtų jai atsispirti. Sakoma, kad tu padarei tą patį, kai buvai mergaitė ir milordas hercogas buvo sugniuždytas žmonos Anės netekties.

Virpteliu nusukdama akis nuo išsilydžiusios vaškinės lėlės.

– Ričardai...

– Aš tave apsaugosiu, – pažada jis. – Tu mano ledi ir mano meilė. Aš tave apsaugosiu, Džeketa. Tau niekada neteks apsidairius pamatyti, kad manęs nebėra.

Grįžę iš Bolinbrouko gėdijimo ceremonijos hercogienės kambarius randame tuščius, durys į jos asmeninį kambarį atidarytos, jos drabužių skrynia išversta, lentynos iškrėstos, jos papuošalų dėžutės prapuolusios, o pati moteris dingusi.

– Kur hercogienė? – mano vyras reikalauja atsakyti freiliną.

Ji papurto galvą, nesiliauja raudojusi.

– Nebėra.

– Kur ji?

– Nebėra, – tegali išveblenti ji.

– Dieve, saugok mus, ta mergužėlė – tikra idiotė, – iškošia Ričardas. – Tu paklausk jos.

Apglėbiu ją per pečius.

– Eli, pasakyk man, ar jie suėmė Jos Kilnybę?

Ji padaro reveransą.

– Ji pabėgo, Jūsų Kilnybe. Ji pabėgo į šventovę. Jie sako, kad nužudys ją norėdami nubausti jos vyrą. Ji mano, kad jie sunaikins jį per ją. Ji įsitikinusi, kad šis suokalbis prieš jį nedoras ir pražūtingas. Ji mano, kad kardinolas Bofortas juos abu sunaikins.

Pasisuku į savo vyrą.

– Šventovę?

Jo veidas niūrus.

– Taip, tačiau ji klysta. Tai jos neišgelbės.

– Jos negalima apkaltinti raganavimu, jei ji slepiasi Šventojoje Žemėje ir prašo Bažnyčios apsaugos.

– Tada jie apkaltins ją erezija, – sako ji. – Eretikų Bažnyčia negali saugoti. Tad jei ji prašysis prieglobsčio, ją apkaltins erezija; tai vienintelis būdas ją ištraukti. Anksčiau ją buvo galima kaltinti ateities pranašavimu. Dabar primes kaltinimus erezija. O erezija yra sunkesnis nusikaltimas nei pranašavimas. Ji įstūmė save į blogesnę padėtį.

– Vyrų įstatymai visada stumia moteris į blogą padėtį! – užsiplieskiu pykčiu.

Ričardas nieko neatsako.

– Ar neturėtume eiti? – tyliai klausiu. – Ar galime grįžti namo į Graftoną? – apsidairau po suverstą kambarį. – Aš čia nesijaučiu saugi. Ar galime eiti?

Jis nusivaipo.

– Dabar mes negalime išvykti. Jei išvyksime, atrodys, kad esame kalti, kaip ir ji pripažįsta kaltę slėpdamasi šventovėje. Manau, mums verčiau likti čia. Čia mes bent jau galėsime gauti laivą į Flandriją, jei reikės.

– Aš negaliu palikti vaikų!

Jis nekreipia dėmesio.

– Norėčiau, kad tavo tėvas būtų gyvas; galėtum vykti pasisvečiuoti pas jį. – Jis suspaudžia mano ranką. – Lik čia. Aš eisiu ir aplankysiu Viljamą de la Poulą, Safolko grafą. Jis papasakos man, kas dedasi taryboje.

– O ką man daryti?

– Lauk čia, – niūriai sako jis. – Atidaryk šiuos kambarius ir elkis kaip savuose. Elkis, tarsi nieko nebūtų nutikę. Dabar tu esi pirmoji karalystės dama, vienintelė likusi karališkoji hercogienė. Įsakyk freilinoms viską sutvarkyti ir lai jos siuva su tavimi; tegul kas nors paskaito iš Biblijos. Šį vakarą nueik į koplyčią. Demonstruok savo nekaltumą.

– Bet aš ir esu nekalta, – sakau.

Jo veidas tamsus.

– Aš neabejoju, kad ji sakys tą patį.

Ji to paties nesako. Pas ją atvedamas Rodžeris Bolinbroukas su horoskopu, kurį ji įsakė sudaryti; su magiškais instrumentais, kurie buvo jo įrankiai tyrinėjant nežinomas karalystes; su beformiu vašku, kuris, neva, yra išlydytas karaliaus atvaizdas; ji prisipažįsta raganavusi ir nusikaltusi Bažnyčiai. Ji prisipažįsta jau „seniai pasitelkianti Ajaus Raganos burtus“, o tada sužino, kad Ajaus Ragana suimta nuo tos nakties, kai pūtė raganos vėjas.

– Kas yra Ajaus Ragana? – klausiu Ričardo slopiai kuždėdama vėlai naktį, kai lovos užuolaidos aplink mus užtrauktos.

– Mardžeri Žordimein, – sako, jo kakta išraizgyta rūpesčio. – Kažkokia praktikuojanti ragana, jau kartą suimta už savo nusikaltimus. Kilusi iš Ajaus kaimo. Ji bažnyčiai žinoma kaip ragana, visiems žinoma kaip ragana.

Iš siaubo užgniaužiu kvapą.

Jis pažvelgia į mane.

– Dėl Dievo meilės, pasakyk, kad jos nepažįsti.

– Ne kaip raganą.

Iš siaubo jis prisimerkia.

– Ką tu apie ją žinai?

– Aš su ja tik studijavau žoleles, kaip įsakė milordas: prisiekiu tau ir prisieksiu dvarui. Tik mokiausi, kaip panaudoti žoleles. Penshurste drauge pasodinome žolelių sodą ir ji paaiškino, kada žoleles reikia nuskinti ir kada pasodinti. Nežinojau, kad ji ragana.

– Ar milordas įsakė su ja susitikti?

– Taip, taip.

– Ar turi tai su jo antspaudu? Ar jis parašė įsakymą?

Aš papurtau galvą.

– Jis tiesiog atsiuntė ją pas mane. Ir tu ją matei. Tuo metu arklidžių kieme, kai grįžai su žinia iš Liuksemburgo, o ji išvyko vežimu.

Ričardas sugniaužia rankas į kumščius.

– Galėčiau prisiekti, kad milordas įsakė jai tau tarnauti... bet to nepakanka, tai negerai. Galbūt kaip nors išsisuksim. Galbūt niekas šitos istorijos neiškels, jei tik sukasėt žolelių lysves. Galiausiai tu neklausei jos patarimo. Niekada neįsakei jai tave aplankyti...

Aš nusuku žvilgsnį.

Jis sudejuoja.

– Ne. O ne. Pasakyk man, Džeketa.

– Aš ėmiau tinktūrą, kad apsisaugotume nuo kūdikio. Žinojai apie tai.

– Žolelės? Toks buvo receptas?

Linkteliu.

– Tu niekam nesakei?

– Niekam, išskyrus tave.

– Tada niekas nesužinos. Ji dar ką nors tau gamino?

– Vėliau... gėrimą susilaukti kūdikio.

Jis stabteli suvokdamas, kad tai buvo mūsų dukters pradėjimas, Elžbietos, kūdikio, kuris privertė jį vesti.

– Gerasis Dieve, Džeketa...

Jis nusviedžia antklodę ir išlipa iš lovos, atitraukia užuolaidą ir nužingsniuoja prie ugniakuro. Tai pirmas kartas, kai jis ant manęs supyko. Ričardas trinkteli lovos rėmą kumščiu, tarsi norėtų kautis su pasauliu. Atsisėdu, užsidengiu pečius patalais ir jaučiu, kaip dunksi širdis, baimindamasi jo įniršio.

– Norėjau vaiko ir norėjau tavęs, – netvirtai sakau. – Mylėjau tave ir norėjau, kad susituoktume. Tačiau nebūčiau tavęs apkerėjusi. Aš pasitelkiau žoleles, o ne burtus.

Jis pasitrina galvą vienoje pusėje sušiaušdamas plaukus, tarsi nesuvoktų skirtumo.

– Tu pastojai nuo raganos gėralo? Su mūsų dukra Elžbieta?

– Nuo žolelių, – tvirtai sakau. – Žolelių iš žolininkės. Kodėl ne?

Jis meta į mane niršų žvilgsnį.

– Nes aš nenoriu paleisti į pasaulį vaiko, pradėto su sauja žolelių iš kažkokios senos raganos!

– Ji nėra kokia nors sena ragana, ji gera moteris, o mes turime nuostabų vaiką. Tu toks pat blogas kaip ir ta raganų medžioklė, apipinta baimių. Gėriau žolelių, kad tapčiau vaisinga. Mes pradėjome nuostabų kūdikį. Dabar nelinkėk mums blogo!

– Dėl Dievo meilės, – pakelia balsą. – Aš nieko nebijau, išskyrus tai, kad susipainiojai su pačia žymiausia Anglijos ragana, mėginusia nužudyti mūsų karalių.

– Nemėgino! Ji taip nepasielgtų! – šaukiu jam. – Nepasielgtų!

– Ji kaltinama.

– Ne aš tai darau!

– Lordas – teisingumo vadas! Ir jei bus ieškoma jos bendrininkų, ras tave, dar vieną karališkąją hercogienę, dar vieną moterį, kuri neria į nežinomybę, dar vieną moterį, kuri gali sukelti audrą arba sugauti vienaragį.

– Aš ne tokia! Aš ne tokia! – prapliumpu ašaromis. – Žinai, kad nesu tokia. Žinai, kad nieko nedarau. Nekalbėk tokių dalykų, Ričardai. Nekaltink manęs. Tik ne tu!

Mano ašaros ištirpdo jo pyktį ir jis greitai pereina kambarį, atsisėda prie manęs ir priglaudžia prie peties.

– Aš nekaltinu tavęs, mano meile. Aš žinau. Žinau, kad nepadarytum kitam nieko blogo. Nusiramink, aš atsiprašau. Tavęs nereikia kaltinti.

– Nieko negaliu padaryti, jei mane lanko regėjimai.

– Žinau, kad negali.

– Ir tu geriau už visus žinai, kad milordas sodindavo mane priešais pranašysčių veidrodį diena po dienos, o aš temačiau mūšį sniege ir karalienę... karalienę... su atvirkščiomis pasagomis. Jis sakė, kad tai nenaudinga. Jis sakė, kad negaliu jam pranašauti. Aš jį nuvyliau. Aš jį nuvyliau.

– Žinau. Žinau, tu neužsiimi burtais. Būk rami, mano meile.

– Aš gėriau žolelių, kad susilaukčiau Elžbietos, bet tik tiek. Aš niekada nekerėčiau vaiko. Niekada.

– Žinau, mano meile. Ramiai.

Aš tyliu ir man šluostantis akis į paklodę jis klausia manęs:

– Džeketa, ar kas nors žino apie tą receptą, kurį ji tau davė, išskyrus tave ir ją? Ar kas nors matė ją su tavimi Penshurste? Kas nors iš dvaro žinojo, kad ji ten buvo?

– Ne, tik tarnai ir jos berniukas.

– Tada turime melstis, kad ji neprasižiotų apie tave, net jei ją pastatytų prie stulpo.

– Prie stulpo? – kvailai klausiu.

Jis tylomis linkteli ir grįžta į lovą šalia manęs. Kartu stebime židinyje degančią liepsną.

– Jie sudegins ją kaip raganą, – lygiu balsu sako. – Hercogienę taip pat.