Londono Taueris, 1453 m. pavasaris

Grįžtu į dvarą po savaitės Graftone, kaip tik laiku didžiajai šventei Londono Taueryje, kur netikri karaliaus broliai Edmundas ir Džasperas Tiudorai įšventinami į grafus. Stoviu šalia karalienės, kai du jauni vyrai atsiklaupia priešais karalių titului suteikti. Jie karalienės Katerinos iš Valua sūnūs, karaliaus motinos, kuri antrą kartą ištekėjo taip pat neišmintingai kaip ir aš. Po vyro Henriko V mirties ji, našlė su kūdikiu, kaip visi tikėjosi, nepasitraukė į vienuolyną ir nepraleido likusio gyvenimo pagarbiame sielvarte. Ji puolė dar žemiau nei aš įsimylėdama drabužininką Oveną Tiudorą ir slapta už jo ištekėdama. Mirdama ji paliko keblią situaciją: Tiudorą, našlį ar pagrobėją – priklauso nuo jūsų vertinimo – ir du sūnus – netikrus Anglijos karaliaus brolius, arba du pasiutiškai nenuoseklios karalienės motinos pavainikius – priklauso nuo jūsų mielaširdiškumo.

Karalius Henrikas VI nutarė pripažinti savo netikrus brolius, padaryti galą motinos nešlovei ir įvardyti juos karališkaisiais giminaičiais. Kaip tai paveiks keleto savo eilės į sostą laukiančių vyrų viltis, numatyti neįmanoma. Šie Tiudorai pakiršins chaosą aplink sostą. Karalius gerbia Bakingamo hercogą, kuris laiko save iškiliausiu Anglijos hercogu, tačiau Edmundui Bofortui, Somerseto hercogui, rodo didesnį palankumą nei bet kam kitam. Tuo metu jo tikrasis įpėdinis – Ričardas Plantagenetas, Jorko hercogas, yra vienintelis, kurio čia nėra ir kuris dvare nelaukiamas.

Žvilgteliu į karalienę, kuri tikriausiai gėdijasi savo nesėkmės nuraminti šią sumaištį, padovanojus sūnų ir įpėdinį, tačiau ji stebeilijasi į sunertas rankas, blakstienos dengia jos žvilgsnį. Matau, kaip Edmundas Bofortas mikliai nusuka nuo jos akis.

– Jo Kilnybė dosnus Tiudorų berniukams, – pastebiu.

Ji kiek nustemba dėl mano žodžių.

– O, taip. Ką gi, jūs žinote, koks jis. Jis gali atleisti bet kam, bet ką. O dabar jis taip bijo prastuomenės ir Jorko giminės, kad telkia aplink save šeimą. Jis dovanoja berniukams turtų žemėmis ir pripažįsta juos kaip netikrus brolius.

– Žmogui naudinga sutelkti aplink save šeimą, – džiugiai sakau.

– O, jis gali turėti brolių, – sako ji, o neištarti žodžiai bet ne sūnų lieka kyboti ore.

Žiemos naktims šviesėjant, o rytams iš pilkų dažantis geltonai, sulaukiame puikių naujienų iš Bordo, kur Džonas Talbotas, Šrousberio grafas, keturis kartus vyresnis už savo pažą, pralekia pro turtingus Gaskonijos miestus, atkovoja Bordo ir atrodo pasiruošęs sugrąžinti anglų žemes. Dvaras išgyvena ekstazę. Pareiškiama, kad pirmiausia susigrąžinsime Gaskoniją, tada atsikovosime Normandiją, o Kalė bus saugus ir Ričardas galės grįžti namo. Margareta ir aš vaikštinėjame paupiu Vestminsterio soduose, įsisupusios į žieminius kailinius, jausdamos pavasario saulę ant veido, ir dairomės pirmųjų pavasarinių geltonųjų narcizų.

– Džeketa, atrodot kaip iš meilės serganti mergaitė, – ūmai sako ji.

Pašoku. Žiūrėjau į upę ir galvojau apie Ričardą už jūros, Kalė; įniršusį, esu tikra, kad nevadovauja kampanijai į Bordo.

– Atsiprašau, – sakau kvaktelėdama iš juoko. – Aš tikrai jo ilgiuosi. Ir vaikų.

– Jis greitai bus namuose, – patikina ji mane. – Kai Talbotas atkovos mūsų žemes Gaskonijoje, vėl galėsime sudaryti taiką.

Ji paima mano ranką ir eina greta.

– Sunku būti atskirai nuo žmonių, kuriuos myli, – sako ji. – Aš labai ilgėjausi motinos, kai pirmą kartą atvykau į Angliją, baiminausi, kad niekada jos nebepamatysiu, o dabar ji rašo man, kad pasiligojo, norėčiau nuvykti pas ją. Svarstau, ar ji būtų mane išsiuntusi, jei būtų žinojusi, koks bus mano gyvenimas, jei būtų žinojusi, kad daugiau niekada manęs nebepamatys, net paviešėti neatvyksiu.

– Ji bent jau žino, kad karalius jums geras ir švelnus vyras, – sakau. – Kai Grėjai paprašė manęs Elžbietos, pirmiausia panorėjau, kad jis būtų jai geras. Manau, kiekviena motina to trokšta savo dukteriai.

– Aš taip norėčiau jai pasakyti, kad laukiuosi, – sako ji. – Tai ją pradžiugintų, tai vienintelis dalykas, kurio ji trokšta – kurio visi trokšta. Bet galbūt šiemet. Galbūt vienas pasibels šiemet. – Jos vokai nusileidžia ir ji šypsosi, beveik sau.

– O, brangioji Margareta, aš tikiuosi.

– Aš linksmesnė, – tyliai sako ji. – Aš net turiu vilties. Jums nereikia dėl manęs baimintis, Džeketa. Tiesa, kad buvau labai nelaiminga šią vasarą ir net per Kalėdas, tačiau dabar esu labiau patenkinta. Jūs buvote gera draugė įspėdama, kad turiu būti atsargi. Aš jūsų paklausiau, pagalvojau, ką sakėte. Žinau, kad negaliu elgtis neprotingai, aš laikiau hercogą atstu ir manau, kad viskas bus gerai.

Kažkas čia vyksta – man nereikia Regėjimo, kad pamatyčiau. Čia yra slėpinys, tramdomas džiaugsmas. Tačiau negaliu skųstis jos elgesiu. Ji šypsosi hercogui, tačiau visada stovi greta karaliaus. Ji nebesėdiniuoja su hercogu galerijoje ir nebeleidžia jam kuždėti į ausį. Jis kaip visada ateina į jos kambarius, tačiau jie kalbasi apie valstybinius reikalus, jis visada su palyda, o ją supa damos. Kai ji viena ar tyli minioje, žvelgiu į ją ir svarstau, ką ji galvoja, kai sudeda rankas rimtai į sterblę ir žvelgia žemyn, akys pridengtos, šypsodamasi sau.

– O kaip jūsų mažoji mergaitė? – ilgesingai klausia ji. – Ar ji sveika, rubuilė ir graži, kaip visi jūsų kūdikiai?

– Dėkui Dievui ji stipri ir sparčiai auga, – sakau. – Pavadinau ją Eleonora. Išsiunčiau jiems Kalėdų mažmožius ir porą dienų, kurias praleidau su jais, mėgavomės puikiu oru. Vyresnius pasiėmiau į medžioklę, o jaunesniuosius – pasivėžinti rogutėmis. Grįšiu aplankyti jų per Velykas.

Tą vakarą karalienė apsirengia nauja suknele: sodraus raudonio, spalvos, kurios anksčiau niekas nematė, specialiai jai gauta iš Londono pirklių. Lydimos damų einame į karaliaus priimamąjį. Ji atsisėda prie karaliaus ir į kambarį įeina mažoji Boforto įpėdinė Margareta, kiek rėksmingai pasidabinusi, lydima ciniškos motinos. Vaikas vilki angeliško baltumo suknelę, išsiuvinėtą raudonomis šilkinėmis rožėmis, tarsi primintų visiems, kad ji – Džono Boforto, pirmojo Somerseto hercogo, dukra; vardas puikus, bet, Dieve atleisk jam, ne toks puikus vyras. Jis buvo vyresnysis Edmundo Boforto brolis, tačiau apsikvailino Prancūzijoje, grįžo namo ir mirė taip staiga ir patogiai – prieš pat pateikiant kaltinimus išdavyste – kad Ričardas spėja, jog pakėlė prieš save ranką. Tai vienintelis geras dalykas, kurį padarė savo šeimai. Ši mergytė su didžiu vardu ir dar didesniais turtais – jo dukra ir Edmundo Boforto dukterėčia.

Matau, kaip ji smailakiuoja į mane, ir aš jai nusišypsau. Akimirksniu ji išrausta ir maloniai šypsosi. Ji šnibžda savo motinai akivaizdžiai klausdama, kas aš, ir jos motina labai teisingai gnybteli jai stovėti tiesiai ir tyliai, kaip priderėtų merginai dvare.

– Atiduosiu jūsų dukrą savo brangių mylimųjų netikrų brolių Edmundo ir Džaspero Tiudorų globai, – sako karalius mergaitės motinai, kilmingai hercogienei našlei. – Ji gali gyventi su jumis, kol ateis laikas ištekėti.

Stebėtinai vaikas pakelia akis, tarsi turėtų apie tai nuomonę. Kai niekas į ją nė nežvilgteli, ji vėl kušteli motinai. Ji miela maža būtybė ir nekantrauja, kad su ja būtų tariamasi. Man atrodo žiauru ištekinti ją už Edmundo Tiudoro ir išsiųsti į Velsą.

Karalienė pasisuka į mane ir aš pasilenkiu.

– Ką jūs manote? – klausia Margareta.

Margareta Bofort yra iš Lankasterių giminės, Edmundas Tiudoras yra Anglijos karalienės sūnus. Vaikai, kurių jie susilauks, turės įspūdingą giminės liniją: anglų karališkasis kraujas iš vienos pusės, prancūzų karališkasis kraujas iš kitos, abu jie Anglijos karaliaus giminaičiai.

– Ar karalius savo brolį daro pernelyg galingą? – kužda karalienė.

– O, tik pažvelkit į ją, – švelniai sakau. – Ji smulkutis mažas padarėlis ir toli nuo vedybinio amžiaus. Jos motina laikys ją namuose dar mažiausiai dešimt metų. Kol Edmundas Tiudoras galės ją vesti ir su ja sugulti, lopšyje sūpuosite jau tuziną kūdikių.

Mes abi žvelgiame į mergaitę, kinkuojančią nedidelę galvelę lyg norėtų, kad kas nors į ją kreiptųsi. Karalienė nusijuokia.

– Ką gi, tikiuosi. Juk tokia menkysta niekada nepagimdys karališko įpėdinio.

Kitą vakarą laukiu tylaus momento valandą prieš vakarienę, kai karalienė jau apsirengusi, o hercogas ir karalius dar neatėję į mūsų kambarius. Sėdime prie židinio ir klausomės muzikantų. Žvilgteliu į ją pritariamo linktelėjimo ir tada prisitraukiu kėdę arčiau.

– Jei laukiate progos man pasakyti, kad vėl laukiatės kūdikio, nesivarginkite,– išdykėliškai sako ji. – Aš matau.

Nuraustu.

– Esu tikra, kad tai bus berniukas, valgau pakankamai, kad galėčiau pasotinti vyrą, Dievas mato. Turėjau atlaisvinti diržą.

– Ar sakėte Ričardui?

– Jis atspėjo prieš išvykdamas.

– Paprašysiu hercogo, kad leistų jam grįžti namo. Norėtumėt, kad jis būtų su jumis namuose, ar ne?

Žvilgteliu į ją. Kone kasmetinis mano vaisingumo įrodymas kartais priverčia ją liūdnai susimąstyti. Tačiau šįkart ji šypsosi, jos džiaugsmas aiškus kaip ant delno.

– Taip. Norėčiau, kad jis būtų namie, jei hercogas galėtų jį išleisti.

– Aš liepsiu, – nusišypso ji. – Hercogas sako, kad dėl manęs padarytų bet ką. Tai nedidelis prašymas vyrui, kuris pažadėjo man mėnulį.

– Liksiu dvare iki gegužės, – sakau. – O po gimdymo prisijungsiu prie vasaros kelionių.

– Galbūt šiemet taip toli nevyksime, – sako ji.

– Ne? – aš lėtai suvokiu prasmę.

– Galbūt aš taip pat norėsiu lengvos vasaros.

Pagaliau aš ją suprantu.

– O, Margareta, ar tai įmanoma?

– Maniau, kad turit Regėjimo dovaną, – karkteli ji. – Ir štai aš čia sėdžiu priešais jus ir galvoju... beveik tikra...

Suspaudžiu jos rankas.

– Aš irgi taip manau. Dabar matau, tikrai. – Išduoda jos spindinti oda ir kūno linkiai. – Kiek jau laiko?

– Manau, praleidau du mėnesius, – sako ji. – Kol kas niekam nesakiau. Ką manot?

– O karalius sugulė su jumis prieš Kalėdas? Ir suteikė malonumą?

Jos akys nuleistos, tačiau spalva paryškėja.

– O, Džeketa, nežinojau, kad gali šitaip būti.

Nusišypsau.

– Kartais gali. – Kažkas jos šypsenoje sako man, kad galiausiai po aštuonerių santuokos metų ji supranta džiaugsmą, kurį vyras gali suteikti savo žmonai – jei jam tai rūpi, jei jis pakankamai ją myli, kad norėtų, jog ji liktų jam ištikima ir geistų jo prisilietimo.

– Kada būsiu tikra? – klausia ji.

– Kitą mėnesį, – sakau. – Pakviesime pribuvėją, kurią pažįstu ir kuria pasitikiu, su jumis pasikalbėti ir pažiūrėti, ar matyti ženklai, tada kitą mėnesį pati galėsite pasakyti Jo Didenybei.

Kol nėra absoliučiai tikra, ji nenori rašyti motinai. Kad ir kaip gaila, tačiau kol ji laukia ženklų, jog laukiasi kūdikio, iš Anžu atskrieja žinia, kad Margaretos motina, Izabela iš Lotaringijos, mirė. Praėjo aštuoneri metai nuo tada, kai Margareta atsisveikino su motina ir atvyko į Angliją, į savo vestuves, jos niekada nebuvo ypač artimos. Tačiau tai smūgis jaunajai karalienei. Matau ją galerijoje ašarotomis akimis ir Edmundą Bofortą, laikantį jos rankas savosiose. Jos galva pasukta į jį, tarsi galėtų pasidėti veidą ant jo plataus peties ir raudoti. Išgirdę mano žingsnius jie atsisuka vis dar susikibę rankomis.

– Jos Kilnybę sujaudino žinios iš Anžu, – paprastai sako hercogas. Jis priveda Margaretą prie manęs. – Eikite su Džeketa, – švelniai sako. – Eikite ir leiskite jai duoti jums užpilo, ko nors nuo sielvarto. Sunku jaunai moteriai prarasti motiną ir taip gaila, kad nespėjote jai pasakyti... – Jis nutyla ir įdeda karalienės rankas į manąsias.

– Juk turite ko nors, ką galėtumėte jai duoti? Ar ne? Ji negali nuolat verkti.

– Turiu gerai žinomų žolelių, – atsargiai sakau. – Ar eisite su manimi ir šiek tiek prigulsite, Jūsų Didenybe?

– Taip, – sako Margareta ir leidžia man vesti ją nuo hercogo į nuošalius kambarius.

Padarau jai nuoviro iš Tiptono piktžolių, tačiau ji kiek dvejoja prieš išgerdama.

– Ar tai nepakenks kūdikiui?

– Ne, – atsakau. – Jis labai švelnus. Turėsite jo gerti kiekvieną rytą visą savaitę. Sielvartas vaikeliui būtų tik blogiau, turite pasistengti išlikti rami ir džiugi.

Ji linkteli.

– Ar esate tikra? – tyliai klausiu jos. – Pribuvėjos sakė, kad jos beveik tikros.

– Esu tikra, – sako ji. – Pasakysiu karaliui kitą savaitę, kai vėl neprasidės mano dienos.

Tačiau pati ji jam nepasako. Kažkodėl pakviečia jo kamerdinerį.

– Turiu jums žinią, kurią nunešite karaliui, – sako ji. Ji niūri tamsiai mėlynais gedulo drabužiais, man gaila, kad motinos netektis aptemdė jos džiaugsmą dėl būsimo vaikelio. Vis dėlto, kai ji pasakys karaliui, nuotaika jiems abiem pakils. Manau, kad ji pakvies karalių ateiti į savo kambarius. Tačiau ji tęsia: – Prašau perduoti mano sveikinimus karaliui ir gerus linkėjimus, praneškite jam, kad aš laukiuosi kūdikio.

Ričardas Tanstolas paprasčiausiai spokso į ją: gyvenime niekas nėra jo prašęs perduoti tokios žinios. Neprašė nė vieno karališko kamerdinerio. Jis žvelgia į mane lyg patarimo, tačiau nieko negaliu padaryti, tik nežymiu linktelėjimu parodyti, kad verčiau jis perduotų žinią, kurią ši karalienė nori pasiųsti savo vyrui.

Jis nusilenkia ir išslenka atbulas iš kambario, o sargybiniai tyliai uždaro paskui jį duris.

– Pasikeisiu suknelę. Karalius tikrai ateis pas mane, – sako ji.

Skubame į jos kambarius ir tamsiai mėlyną suknelę pakeičiame šviesiai žalia, tinkama spalva pavasariui. Tarnaitei laikant suknelę, kad ji galėtų į ją įlipti, matau suapvalėjusį kadaise plokščią pilvą ir puikią lininę neliemenuotą suknelę užpildančias krūtis. Gėriuosi šiuo vaizdu.

Laukiame, kol karalius įsiverš džiaugsmo nutviekstu veidu tiesdamas į ją rankas. Laukiame valandą. Girdime, kaip naktinis sargybinis praneša laiką. Galiausiai išgirstame žingsnius už durų ir sargybiniai atidaro duris į karalienės apartamentus. Visos atsistojame tikėdamosi pamatyti atskubantį karalių spindinčiu berniokišku veidu. Tačiau tai vėl Ričardas Tanstolas, karaliaus kamerdineris, su atsakymu į karalienės žinią.

– Jo Kilnybė liepė man pasakyti štai ką: naujienos yra pati didžiausia paguoda ir visiems ištikimiems žmonėms džiaugsmas ir nuraminimas, – sako jis. Jis nuryja seiles ir žiūri į mane.

– Ar tai viskas? – klausiu.

Jis linkteli.

Karalienė tuščiai spokso į jį.

– Ar jis ateina pas mane?

– Nemanau, Jūsų Kilnybe, – atsikrenkščia kamerdineris. – Jis buvo toks laimingas, jog apdovanojo mane už tai, kad atnešiau naujienas, – atskleidžia.

– Ar jis ateis aplankyti Jo Kilnybės prieš vakarienę?

– Jis iškvietė juvelyrą. Užsakė ypatingą papuošalą karalienei, – sako jis.

– Bet ką jis veikia dabar? – klausia ji. – Šiuo metu? Kai jį palikote?

Ričardas Tanstolas vėl nusilenkia.

– Jis nuėjo padėkoti į asmeninę koplyčią, – sako jis. – Karalius nuėjo melstis.

– Gerai, – liūdnai atsidūsta ji. – O, gerai.

Nematome karaliaus iki pat vakaro, kai jis kaip visada aplanko karalienę prieš vakarienę. Mums matant jis pabučiuoja jai ranką ir sako, kad labai džiaugiasi. Apsižvalgau po kambarį ir pastebiu, kad visos freilinos, kaip ir aš, suglumusios. Tai pora, kuri laukiasi pirmojo savo vaiko po beveik aštuonerių vedybinių metų. Šis vaikas suteiks santuokai pilnatvę ir saugumą sostui. Kodėl jie elgiasi, tarsi būtų vos pažįstami?

Margareta karališka: ji nė ženklu neparodo, kad tikisi iš jo daugiau šilumos ar entuziazmo. Ji nulenkia galvą ir nusišypso karaliui.

– Aš labai laiminga, – sako ji. – Meldžiu, kad susilauktume sūnaus, o jei ne, gražuolės dukters, o po jos – sūnaus.

– Palaima bet kuriuo atveju, – maloniai sako jis, pasiūlo jai ranką, palydi vakarienės, atsargiai pasisodina ją greta ir tada švelniai pasiūlo jai rinktinius mėsos kąsnelius ir minkščiausius duonos gabalėlius. Kitoje jo pusėje sėdintis Edmundas Bofortas, Somerseto hercogas, šypsosi jiems abiem.

Po vakarienės ji praneša anksti pasišalinsianti. Mums išeinant dvaras atsistoja. Kai pasiekiame karalienės kambarius, ji palieka damas ir mostelėjusi man įeina į miegamąjį.

– Nuimkite mano galvos apdangalą, – sako ji. – Aš labai pavargusi, o nuo jo man įsiskaudėjo galvą.

Atrišu kaspinus, nuimu aukštą cilindro formos kepurę ir padedu į šoną. Po ja – paklotas, balansuojantis ant galvos sunkų svorį. Nurišu ir jį, o tada paleidžiu plaukus. Paimu šepetį ir švelniai išleidžiu tvirtai supintas kasas. Ji užsimerkia.

– Taip geriau, – sako ji. – Supinkit laisvai, Džeketa, ir paprašykit atnešti stiklinę šilto alaus. – Susuku storus raudono aukso plaukus į kasą ir padedu jai nusirengti apsiaustą bei suknelę. Ji įsineria į lininius naktinius ir įlipa į didelę lovą, kurioje tarp storų užuolaidų ir purių patalų atrodo kaip mažas vaikas.

– Normalu, kad jaučiatės pavargusi, – sakau. – Tiesiog atsipūskite. Visi nori, kad jūs pailsėtumėte.

– Svarstau, kas gims, – tingiai sako ji. – Ar manote, kad bus berniukas?

– Ar atsinešti kortas? – klausiu pasiruošusi jai pataikauti.

Ji nusuka galvą.

– Ne, – sako nustebindama mane. – Ir net negalvokit apie tai, Džeketa.

Nusijuokiu.

– Negaliu negalvoti. Tai jūsų pirmas vaikas. Jei tai bus berniukas, jis taps kitu Anglijos karaliumi. Turiu apie jį galvoti dėl šios garbės ir mąstyčiau bet kuriuo atveju iš meilės jums.

Ji švelniai uždeda man ant lūpų pirštą tildydama.

– Tada negalvokit per daug.

– Per daug?

– Negalvokit apie jį su Regėjimu, – sako ji. – Noriu, kad jis žydėtų kaip gėlė, nestebimas.

Akimirką galvoju, kad ji baiminasi kokios nors senos siaubingos raganystės, užleidžiančios blogį ar piktus kėslus.

– Juk nemanote, kad kaip nors jam kenkčiau. Galvojimas apie jį žalos nepridarys...

– O, ne, – papurto ji savo auksinę galvą. – Ne, brangioji Džeketa, aš ne tai turiu omeny. Tiesiog... Nenoriu, kad žinotumėt viską... tik ne viską. Kai kurie dalykai yra asmeniški. – Ji nurausta ir nusuka nuo manęs veidą. – Nenoriu, kad žinotumėt viską.

Manau, kad suprantu. Kas žino, kaip jai teko nertis iš kailio, kad sudomintų tokį šaltą vyrą. Kas žino, kaip reikėjo gundyti, kad jis pakiltų nuo kelių ir atsigultų į lovą.

– Kad ir ką darėte, norėdama susilaukti šito vaiko, buvo verta, – ryžtingai sakau. – Jums reikėjo pastoti, ir jei tai bus berniukas, tik geriau. Nemanykite apie save blogai, Margareta, o aš negalvosiu nieko.

Ji pakelia akis.

– Ar manot, kad niekas nebūtų nuodėmė siekiant įpėdinio Anglijai?

– Tai buvo nuodėmė dėl meilės, – sakau. – Ir nieko neįskaudino. Tada ji atleistina.

– Man nereikia jos išpažinti?

Galvoju apie arkivyskupą Aiskofą, patarusį karaliui nemiegoti su savo žmona pirmąją savaitę baiminantis, kad jaunoji pora nenusidėtų geiduliais.

– Jums nereikia prisipažinti nieko, ką padarėte, trokšdama susilaukti šito vaiko. Taip reikėjo ir tai buvo meilės aktas, o vyrai tokių dalykų nesupranta. Kunigai užvis mažiausiai.

Ji švelniai atsidūsta.

– Gerai. Ir jūs apie tai negalvokit.

Pamojuoju ranka tarsi šydu priešais veidą.

– Negalvosiu. Neturiu nė vienos minties galvoje.

Ji nusijuokia.

– Žinau, kad negalite liautis galvojusi – žinau tai. Ir žinau, kad kartais jus lanko Regėjimas. Tačiau šio kūdikio nežiūrėkite. Pažadat, kad nežiūrėsit? Galvokite apie jį kaip apie gražią lauko gėlę, kuri auga, bet niekas nežino, kaip ji buvo pasėta ir kaip išaugo.

– Jis yra Margaretos ramunėlės sūnus, – sakau. – Jis gali būti gėlė, kuria džiaugiamės pavasarį, kurio atėjimas reiškia pavasarį.

– Taip, – sako ji. – Lauko gėlė, kuri ateina nežinia iš kur.