Kenilverto pilis, Vorikšyras, 1457 m. vasara

Su Ričardu prisidedame prie dvaro pačioje Margaretos žemių širdyje, pilyje, kuri jai labiausiai patinka Anglijoje: Kenilverte. Priartėjusi su sargybiniu pasibaisėjusi pastebiu, kad ji paruošė ją apsiausčiai, kaip ir nusakė nakties dangus. Įrengti pabūklai žvelgia per naujai sutvirtintas sienas. Dabar tiltas nuleistas, drykso per griovį, tačiau grandinės suteptos aliejumi ir įtemptos, paruoštos bet kurią minutę pakilti. Arkos viršuje žioruoja pakeliamos grotos, pasirengusios nukristi tą akimirką, kai bus šūktelėta komanda, o namiškių skaičius ir smarkumas rodo, kad ji sutelkė pilyje armiją, o ne pasirūpino prižiūrinčiu personalu.

– Ji pasirengusi karui, – niūriai konstatuoja mano vyras. – Ar ji mano, kad Ričardas Jorkas išdrįs pulti karalių?

Nusiplovę kelionės dulkes kulniuojame pas ją ir randame sėdinčią su karaliumi. Iš karto pastebiu, kad jam vėl blogiau: jo rankos virpa ir jis purto galvą, lyg neigtų mintis, lyg norėtų nusisukti. Jis gugena lyg išgąsdintas zuikelis, tenorintis atsigulti kukurūzų lauke ir likti nepastebimas. Žiūriu į jį ir noriu sulaikyti.

Mums įėjus Margareta pakelia akis ir nušvinta džiaugsmu matydama mane. Karalienė pareiškia:

– Matote, milorde, mes turime daug draugų: tai Džeketa, ledi Rivers, kilminga Bedfordo našlė hercogienė. Prisimenate, kokia ji gera mūsų draugė? Atsimenate jos pirmąjį vyrą, kuris buvo jūsų dėdė Džonas, Bedfordo hercogas? O štai jos antrasis vyras, gerasis lordas Riversas, kuris laikė Kalė mums, kai blogasis hercogas Jorkas norėjo jį atimti.

Jis pažvelgia į mane, tačiau veide nematyti atpažinimo ženklų: tiesiog tuščias sutrikusio berniuko žvilgsnis. Jis atrodo jaunesnis nei bet kada. Visos jo žinios apie pasaulį pamirštos, jis spinduliuoja nekaltybe. Girdžiu, kaip Ričardas už manęs slopiai šūkteli. Karaliaus vaizdas jį šokiravo. Aš ne kartą jį įspėjau, tačiau jis nesuvokė, kad karalius tapo princu, berniuku, kūdikiu.

– Jūsų Kilnybe, – darydama reveransą kreipiuosi.

– Džeketa jums pasakys, kad Jorko hercogas yra mūsų priešas ir mes turime pasirengti su juo kautis, – sako karalienė. – Džeketa jums pasakys, kad aš viską paruošiau, mes tikrai laimėsime. Džeketa pasakys jums, kad man tarus žodį, mūsų bėdos baigsis ir jis bus sunaikintas. Jis turi būti sunaikintas, jis mūsų priešas.

– O ar jis prancūzas? – mažo berniuko balsu klausia karalius.

– Gerasis Dieve, – tyliai murma Ričardas.

Matau, kaip ji prikanda lūpą pažabodama susierzinimą.

– Ne, – sako ji. – Jis išdavikas.

Tai patenkina karalių tik trumpam.

– Koks jo vardas?

– Jorko hercogas Ričardas. Ričardas, Jorko hercogas.

– Nes aš esu tikras, kažkas man sakė, kad išdavikas yra Somerseto hercogas ir jis dabar Taueryje.

Netikėtas Edmundo Boforto paminėjimas, negana to, iš paties karaliaus jai šokiruojančiai skausmingas. Matau, kaip ji staiga išblykšta ir nusisuka. Per akimirką susiima ir atsigręžia į mus jau visiškai susitvardžiusi. Matau, kad šią vasarą ji tapo ryžtinga ir drąsi, ji sustiprino savo galias. Karalienė visada buvo tvirtos valios, bet dabar turi ligotą vyrą ir maištingą šalį, tad virsta moterimi, galinčia apginti savo vyrą ir valdyti savo šalį.

– Ne, visiškai ne taip. Edmundas Bofortas, Somerseto hercogas, niekada nebuvo išdavikas. Vienaip ar kitaip, jis negyvas, – tyliu ir lygiu balsu sako ji. – Sent Olbanso mūšyje jį nužudė Jorko hercogo sąjungininkas, nedorasis Voriko grafas. Jis mirė kaip didvyris kovodamas už mus. Mes jiems niekada neatleisime už jo mirtį. Pameni, taip sakėme? Mes sakėme, kad niekada jam neatleisime.

– O, ne... a... Margareta. – Jis papurto galvą. – Mes turime atleisti savo priešams. Mes atleidžiame savo priešams, kaip ir tikimės, kad mums bus atleista. Ar jis prancūzas?

Ji žvilgteli į mane ir aš suvokiu, kad mano veide aiškiai matyti siaubas. Ji švelniai paplekšnoja jam per ranką, pakyla nuo sosto ir puola į mano glėbį lengvai, lyg būtų mažoji mano sesutė, raudanti dėl žaizdos. Mes drauge pasukame prie lango palikdamos Ričardą prisiartinti prie sosto ir tyliai pasikalbėti su karaliumi. Kai karalienė priglunda prie manęs, apkabinu ją. Drauge mes nieko nematydamos žvelgiame į nuostabius saulėtus sodus tarp storų pilies sienų, nusidriekusius priešais mus tarsi siuvinys rėmeliuose.

– Dabar aš turiu viskam įsakinėti, – tyliai sako ji. – Edmundas negyvas, o karalius paniręs į save. Aš tokia vieniša, Džeketa. Jaučiuosi kaip našlė, neturinti draugų.

– Taryba? – klausiu. Spėju, kad jie vėl paskirtų Jorką lordu protektoriumi, jei žinotų, koks trapus yra karalius.

– Aš skiriu tarybą, – sako ji. – Jie daro, kaip aš liepiu.

– Tačiau jie kalbės...

– Ką jie pliauškia Londone, čia, Kenilverte, mums nerūpi.

– Tačiau turėsite sušaukti parlamentą.

– Aš sukviesiu juos į Koventrį, kur myli mane ir gerbia karalių. Mes negrįšime į Londoną. Ir aš kviesiu tik tuos vyrus, kurie mane gerbia. Nė vieno Jorko sekėjo.

Žvelgiu į ją gana pasibaisėjusi.

– Jūs turėsite vykti į Londoną, Jūsų Kilnybe. Vasarą viskas gerai, bet jūs negalite išsivežti dvaro ir parlamento iš miesto visam. Ir negalite pašalinti Jorko žmonių iš vyriausybės.

Ji papurto galvą.

– Aš nekenčiu tenykščių žmonių, o jie bodisi manimi. Londonas ligotas ir maištingas. Jie stoja parlamento ir Jorko pusėn. Jie vadina mane svetima karaliene. Valdysiu juos per atstumą. Aš Londono karalienė, bet jie niekada manęs nematys ir negaus nė penso, nė žvilgsnio mano globos, nė vieno palaiminimo žodžio. Jie visi išdavikai ir aš jiems neatleisiu.

– Bet karalius...

– Jam bus geriau, – ryžtingai sako ji. – Šiandien jam bloga diena. Tik šiandien. Kartais jis visai gerai jaučiasi. Ir aš rasiu būdą, kaip jį pagydyti, daktarai nuolat ieško naujų vaistų, aš leidau alchemikams distiliuoti vandenis.

– Karaliui nepatinka alchemija ar kas nors panašaus.

– Mes turime rasti vaistą. Aš leidžiu alchemikams tęsti savo studijas. Aš su jais tariausi. Dabar tai leidžiama.

– O ką jie sako? – klausiu jos. – Alchemikai.

– Jie sako, kad jis silpnas, kaip kad silpna karalystė, bet jis atgims ir bus kaip naujas, kaip kad karalystė bus nauja. Jie sako, kad jis pereis ugnį, bet taps tyras kaip balta rožė.

– Balta rožė? – aš priblokšta.

Ji papurto galvą.

– Jie neturi omeny Jorko. Turima omeny tyras kaip baltas mėnulis, tyras kaip skaidrus vanduo, iškritęs sniegas – nesvarbu.

Nulenkiu galvą, tačiau spėju, kad tai nesvarbu. Žvilgteliu į Ričardą. Jis klūpo priešais sostą ir karalius pasilenkęs rimtai su juo kalbasi. Ričardas švelniai linksi kaip kalbėdamas su vienu iš mūsų mažų berniukų. Matau karalių tirtančia galva mikčiojantį sakinį, pastebiu, kaip mano vyras paima jo ranką ir dėsto žodžius lėtai, atsargiai, kaip malonus žmogus palengva kalbėtų idiotui.

– O, Margareta, o, mano Margareta, man taip jūsų gaila, – išsprūsta man.

Jos pilkai mėlynos akys sklidinos ašarų.

– Dabar aš viena, – sako ji. – Niekada gyvenime nesijaučiau tokia vieniša. Tačiau manęs neapsuks laimės ratas, aš nenukrisiu. Aš valdysiu šią šalį, užtikrinsiu gerą karaliaus sveikatą ir savo sūnaus palikimą.

Ričardas mano, kad ji negali valdyti šalies iš vidurio žemių. Bet vasara ateina ir praeina, kregždės kiekvieną vakarą nardo aplink Kenilverto stogus ir kiekvieną vakarą jų vis mažiau, nes jos išskrenda į pietus palikdamos mus, o karalienė vis dar atsisako vykti į Londoną. Ji valdo įsakinėdama ir net neapsimetama, kad diskutuojama. Ji paprasčiausiai įsako karališkajai tarybai, kuri parinkta vykdyti jos sprendimus ir niekada nesiginčyti. Ji nesušaukia prastuomenės parlamento, kurie būtų reikalavę matyti karalių sostinėje. Londoniečiai netrunka pasiskųsti, kad užsieniečiai, trukdantys jiems prekiauti ir užsiprašantys per didelės kainos iš dorų anglų, yra svetimšalės karalienės, kuri nekenčia Londono ir negina garbingų pirklių, pasekmė. Tada dar prancūzų flotilė užpuola pakrantę ir įsiveržia arčiau nei kas anksčiau drįso. Laivynas įplaukia tiesiai į Sandvičo uostą ir nusiaubia miestą viską išdraskydami, susirenka visus vertingus daiktus ir apšaudo turgaus aikštę. Visi kaltina karalienę.

– Ar jie tikrai balbatuoja, kad aš įsakiau jiems atvykti? – sušunka ji Ričardui. – Ar jie išprotėjo? Kodėl įsakyčiau prancūzams užpulti Sandvičą?

– Atakai vadovavo vienas iš jūsų draugų Pjeras de Brezė, – sausai paaiškina mano vyras. – Jis turėjo seklumos bei upės vagos žemėlapius: angliškus žemėlapius. Žmonės klausia, kaip jis juos gavo, jei ne iš jūsų? Jie spėlioja, kad jam padėjote, nes veikiausiai jums reikės jo pagalbos. Be to, jūs prisiekėte, kad Kentas bus nubaustas už paramą Vorikui. Jūs žinote, de Brezė iš mūsų pasityčiojo. Jis atsivežė kamuoliukus bei raketes ir žaidė tenisą miesto aikštėje. Tai buvo įžeidimas. Sandvičo žmonės mano, kad jūs pasiuntėte jį įžeisti juos. Toks yra prancūzų humoras. Mums jis nejuokingas.

Karalienė prisimerkia žiūrėdama į mano vyrą.

– Tikiuosi, netampate jorkistu, – tyliai sako. – Man būtų apmaudu galvoti, kad jūs atsigręžėte prieš mane. Tai sudaužytų Džeketai širdį. Man būtų gaila matyti, kaip jums įvykdoma mirties bausmė. Jūs šimtus kartų išvengėte mirties, Ričardai Vudvili. Man būtų gaila tapti ta, kuri ją įsakys.

Ričardas žvelgia į ją nemirksėdamas.

– Jūs klausėte manęs, kodėl žmonės jus kaltina. Aš sakau jums, Jūsų Kilnybe. Tai nereiškia, kad aš taip galvoju, nors esu sutrikęs, jog de Brezė turi žemėlapius. Aš tik sąžiningai dėstau naujienas. Ir pasakysiu jums daugiau: jei nekontroliuosite piratų ir prancūzų laivų siaurosiose jūrose, Voriko grafas išplauks iš Kalė ir padarys tai už jus, visi sveikins jį kaip didvyrį. Jūs nekenkiate jo reputacijai leisdama piratams valdyti siaurąsias jūras, leisdama de Brezė nusiaubti Sandvičą: jūs žlugdote savąją. Pietiniai miestai turi būti apsaugoti. Turi būti matoma, kaip karalius atsako į šį iššūkį. Turite padaryti siaurąsias jūras saugias anglų laivams. Net jei jums nepatinka Kentas, tai jūsų karalystės paplūdimys, todėl jūs privalote jį ginti.

Ji linkteli, jos pyktis akimirksniu išsisklaidė.

– Taip, suprantu. Aš tikrai suprantu, Ričardai. Aš tiesiog nepagalvojau apie pietinį krantą. Ar galėtumėte nubraižyti man žemėlapį? Kaip turėtume saugoti pietinį krantą?

Jis nusilenkia, užtikrintas kaip visada.

– Man būtų garbė, Jūsų Kilnybe.