Graftonas, Nortamptonšyras, 1460 m. vasara

Tai varginanti kelionė į Graftoną, joti teks ilgai – beveik šimtą mylių, per Vorikui, užpuolėjui, ištikimas vietoves. Kaskart sustoję keičiamės panikos kupinomis naujienomis: ką mes žinome? Ką matėme? Ir visada – ar karalienė veda savo armiją šiuo keliu? Įsakau savo vyrams sakyti, jog esu našlė, išsiruošusi į asmenišką piligriminę kelionę. Vieną naktį apsistojame abatijoje, kitą – bažnyčios name, o trečią gulamės svirne visada vengdami smuklių. Net ir taip saugantis, kiekvieną vakarą mane pasiekia šalyje vilnijančios paskalos. Kalbama, kad karalius nugabentas į Londoną, o Ričardas, Jorko hercogas, išsilaipino iš Airijos ir iškilmingai žygiuoja į sostinę. Kai kurie poringauja, kad ten nusigavęs jis vėl taps globėju ir regentu. Kiti kalba, kad jis valdys karalių stovėdamas už sosto, karalius tebus maža jo lėlė, jo vaikelis. Tyliu. Svarstau, ar karalienė saugiai nuvyko į Velsą ir ar dar kada nors pamatysiu savo vyrą ir sūnų.

Užtrunkame keturias dienas, kol pasiekiame namus, pasukusi pažįstamu taku prie namo jaučiu, kaip širdis dainuoja. Bent jau pamatysiu savo vaikus, liksiu saugiai ir tyliai su jais, kol šalyje vyks didžiosios permainos. Čia bent jau rasiu užuovėją. Bildėdama keliu išgirstu pradedantį skambėti varpą arklidžių kieme, įspėjantį apie ginkluotos armijos pasirodymą, apie mus. Paradinės durys atsilapoja ir iš namo pasipila ginkluoti vyrai. Jų priekyje – aš negaliu suklysti, nes pažinčiau jį visur – mano vyras Ričardas.

Jis pamato mane tą pačią akimirką ir atidunda paradiniais laiptais taip spėriai, kad mano kumelė pasibaido ir aš turiu laikyti ją tvirtai, kai jis traukia mane nuo balno į savo glėbį. Jis bučiuoja mano veidą, o aš prisispaudžiu prie jo.

– Tu gyvas! – sakau. – Tu gyvas!

– Jie išleido mus, kai tik išsilaipino, – sako jis. – Neėmė net išpirkos. Jie tiesiog paleido mus iš Kalė pilies ir tada turėjau susirasti laivą, kuris pargabentų mus namo. Atplukdė mus į Grinvičą.

– Antonis su tavimi?

– Žinoma. Grįžo gyvas ir sveikas.

Pasirangau jo glėbyje ir pamatau sūnų, besišypsantį man tarpduryje. Ričardas paleidžia mane ir aš bėgu pas Antonį, o jis suklumpa mano palaiminimui. Jausti jo šiltą galvą po savo ranka reiškia žinoti, kad man grąžintas didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Pasisuku į vyrą ir vėl apsiveju jį rankomis.

– Turi žinių?

– Jorko lordai visur laimi, – lakoniškai informuoja Ričardas. – Londonas pasveikino juos kaip didvyrius, lordas Skeilsas mėgino sprukti iš Tauerio ir buvo nužudytas, o Jorko hercogas žygiuoja į Londoną. Manau, jie paskirs jį globėju. Karalius saugus Vestminsterio pilyje, kontroliuojamas Voriko. Kalbama, kad jis vėl išprotėjo. Kas girdėti apie karalienę?

Apsižvalgau, net ir savo namų terasoje bijau, kad kas nors nugirs, kur ji yra, ir išduos.

– Išvyko pas Džasperą Tiudorą, – kuždu. – O iš ten į Prancūziją arba Škotiją, manyčiau.

Ričardas linkteli.

– Eime, – švelniai vadina. – Tikriausiai pavargusi. Tu nebuvai arti mūšio, ar ne? Nesusidūrei su pavojais kelyje?

Prigludusi prie jo pajuntu pažįstamą palengvėjimą, kad jis šalia manęs.

– Vienaip ar kitaip, dabar jaučiuosi saugi, – prisipažįstu.